Iš Anglijos

Julia Margaret Cameron. "Atsidavimas - Archie, mano anūkas". 1865 m.

Kelionės - kultūrinių stereotipų griovimo mechanizmas. Tačiau netikėtumų ieškojimas galiausiai baigiasi nauju stereotipų sąrašu. Skridau į Angliją - rūke paskendusią salą, kur išdidūs britai bendrauja tik su tais, kuriuos pažįsta nuo mokyklos laikų. Grįžau iš šalies, kur su didžiausia aistra puoselėjami gėlių darželiai, galerijos ir... kinas.

Kinas - ne tik kino teatrų kultūra ir specialus televizijos kanalas, rodantis gerus klasikinius filmus, bet ir vizuali viešo gyvenimo forma. Pradedant reklama metro ir baigiant citatomis ir parodijomis. Atvykus į Londoną pasitinka ne paveikslėliai su miesto įžymybėmis ar garsieji policininkai, bet "Matricos" herojė blizgančiu juodu švarkeliu ir tamsiais akiniais, spoksanti iš kiekvieno stendo. Įjungiu televizorių - ten kažkokios laidos vedėjas vyksta į traukinių stotį ieškoti 9 ir 3/4 traukinių platformos, iš kurios Haris Poteris išvažiavo į burtininkų mokyklą. Aidint magiškai filmo muzikai žurnalistas įsibėgėja ir... trenkiasi visu smarkumu į sieną - mat jis ne burtininkas, ir kiaurai sienų nevaikšto. O atsipeikėjęs praneša, kokia prekė iš tiesų daro stebuklus. Žinoma, tai tik paviršutinis, populiariausias ir masiškiausias lygmuo. Bet įdomu tai, kad televizija randa įdomių būdų aktualizuoti kino istoriją ir profesionalų komentarus suderinti su auditorijos dalyvavimu. Pavyzdžiui, kino kanalo žiūrovai rinko geriausių aktorių šimtuką. Apie kiekvieną iš jų buvo parengtas trumpas klipas su svarbiausiais vaidmenimis, biografijos detalėmis, politiniais pareiškimais etc. Kas atsidūrė pirmoje vietoje? Hm, ne viskas iš karto! 30 - Marlonas Brando, 29 - Julia Roberts, paskui - Denzelis Washingtonas, Morganas Freemanas... 24 - Jodie Foster, 21 - Nicole Kidman, 20 - Sigourney Weaver... 13 - Audrey Hepburn (aukščiausiai pakilusi moteris)... 11 - Samuelis Jacksonas (aukščiausiai pakilęs juodaodis). Na, ir populiarusis dešimtukas (nuo pabaigos): Cary Grantas, Ewanas McGregoras, Seanas Connory, Anthony Hopkinsas, Jackas Nicholsonas, Harrisonas Fordas, Kevinas Spacey, Tomas Hanksas, Robertas De Niro ir pagaliau - Al Pacino. Štai taip. Tikėkimės, kad kiti geri aktoriai ir aktorės paminėti anksčiau.

Bet juk ne kino žiūrėti važiavau! Tiesiog kino istorijos tvyrojo ore. Klajojant užmiesčio gatvelėmis negalėjau atsikratyti jausmo, kad vaikštau po Mike`o Leigh filmą. Ir tas kino ir televizijos, reklamos ir kasdienybės mišinys organiškai persmelkia ne tik britų meną, bet ir akademinę sferą - bent jau tą jos dalį, kurią reprezentuoja Plimuto universiteto Menų ir humanitarinių mokslų mokykla Ekseteryje. Vaikščiodama po menininkų studijas buvau nustebinta jų erdvinio išdėstymo - tai ne uždarų kambarėlių koridorius, o atviras, tik pertvaromis atskirtas tinklas. Televizijos laidų vedėjui nereikėjo vargintis su tuo peronu - galėjo atvažiuoti į Ekseterį ir pereiti kiaurai visas studijas iš karto! Ir dar pamatyti pačių įvairiausių dalykų. Pasižvalgius po Vilniaus dailės akademijos studijas pastebimas dėmesys formai ir individualiai išraiškai (dabar vis svarbesnis tampa ir konceptualus lygmuo). O Ekseterio studijose dažniau atsigręžiama į kasdienybę ir populiarią kultūrą - saviraišką nustelbia identiteto paieškos.

Įdomu, kad ir dėstytojų darbuose vietos identitetas, o ypač specifinis peizažo jausmas užima ypatingą vietą. Peizažas ir biografija susipina į neišskaidomą visumą kaip laiko ir erdvės koordinatės. Pavyzdžiui, Liz Nicol savo fotografijose sujungia prieš 25 m. jos darytus peizažus su neseniai muziejuose fotografuotomis medinėmis laivo pirmagalio skulptūromis. Persiliejantys vaizdai kuria nerealų sustingusio laiko efektą - atrodo, kad mitinis laikas susiliejo su istoriniu, vanduo su žeme, stichiška erotika su atšiauriu gamtovaizdžiu. Tokį išretėjusio laiko ir nebylios gelmės efektą sukuria ne tik nespalvotos fotografijos šviesa bei šešėliai, bet ir darbų dydis. Kai nufotografuotas "jūros laikas" atsimuša į uolas, kurios tęsiasi 1 metrą - ir taip 13 kartų - įspūdis ilgam įsirežia atmintin.

Liz Nicol. "Laivapriekio papuošimas ir medinis interjeras". 1977-1995 m.

Lauros Denning fotografijos - arčiau gyvenamosios aplinkos ir kasdienybės, todėl peizažas čia - ne metafizinis, bet konkretus. Tačiau kai fotografijos objektu tampa kaita ir šviesos atsimainymas, net ir konkretūs daiktai įgauna nepaaiškinamą laikinumo atspindį. Tarsi akimirkai sulaikytas kvėpavimas. Arba oro virpesys, aidui prarijus garsą. Kartais fotografavimo procesas įsiterpia į peizažą ir jį "paredaguoja" - tokie atpažįstami ir kartu dirbtiniai metapeizažai įtvirtina atsitiktinumo galią. Kartais atrodo, kad Lauros fiksuojamą vaizdą kiek iškraipo ironiška autorės šypsena. Paprastas automobilio fragmentas spokso patinusia akim į objektyvą - taigi į mus, įžūliai spraudžia savo rainą snukį į kadrą. Fragmentiškumo logika geriausiai pastebima nuotraukų ekspozicijoje - tarytum atsitiktinai vaizdai sujungiami sekos arba paradokso principu.

Ar tik nemistifikuoju peizažo ir vietos dvasios? Gal mano peizažo skaitymą pernelyg įkvėpė akmenuotas raudonom uolom įrėmintas pajūris arba kelionė iš Plimuto siaurais, gyvatvore apaugusiais keliukais: aukštyn-žemyn-posūkis, o už kito posūkio - slėnis su geltonai žydinčiais krūmais ir laukiniais arkliais. Prisipažinsiu - arkliai kiek nuvylė, nes neatlėkė visa banda paskendę dulkėse kaip "Malboro" reklamoje. Margi kaip žalmargės ramiai rupšnojo žolę. Tačiau naminį laukinių arklių temperamentą kuo puikiausiai kompensavo laukinis sodininkų televizijos programos vedėjo entuziazmas: madingai apsirengęs ir susivėlęs vaikinas net apsiputojęs aiškino, kaip daugiabučių gyventojams pasidaryti praktiškas ir dailias klombas (kurių forma primintų kalnų siluetą...) ir kaip sodinti bei derinti augalus. Lietuvoje tokio entuziazmo nesukeltų net krepšinio varžybų komentatorius. Ir tokių televizijos programų sodininkams - ne viena ir ne dvi.

Ne mažiau energingi ir kultūros sodininkai - ypač galerijose ir muziejuose. Niekur nemačiau tokių minių parodose. "Tate Modern" - grūstis kaip stoty. Portretų galerijoje - kaip metro. Viktorijos ir Alberto muziejuje - kaip dviaukščiame autobuse. Londonas pribloškia ne dydžiu, bet meninės produkcijos vienam gyventojui tankiu. Ir panašu, kad ji suvartojama be atliekų. Trumpas turas po Rytų Londono galerijas būtų trukęs mažiausiai dvi dienas, bet su patyrusia vedle apsisukome per pusdienį. Vita Zaman maršrutą pakartotų ir užsimerkusi. Jos "IBID. Projects" galerija taip pat įsikūrusi netoliese - geroje vietoje ir gerai išplanuota.

Jei pradėčiau vardinti, kur buvau ir ką mačiau, - susidarytų nelabai ilgas, bet įspūdingas sąrašėlis. Bet kam įdomūs sąrašai? Duokit dešimtukus, penketukus, trejetukus! Tačiau muziejai - ne aktoriai, ir joks liaudies balsas tiesioginės patirties nepakeis. Pavyzdžiui, Nacionalinėje galerijoje topinis menininkas Ronas Mueckas eksponuoja savo silikonines žmogystas, kurios atrodo kaip išdidinti natūralistiniai klonai. Ne tokie gigantiški, kaip susigūžęs berniukas, vos tilpęs į praeitos Venecijos bienalės ekspoziciją Arsenale. Atrodytų - kas gali būti aktualiau šiais laikais (galbūt ir visais) už žmogaus ribų tyrinėjimą. Bet statiški milžinai nesileidžia į filosofinius pokalbius. Nėščia moteris, kūdikis, susikūprinęs seneliukas atrodo pribloškiančiai "tikroviški", tačiau byloja apie kūno ir meninės kūrybos dirbtinumą. Mueckas ne pamėgdžioja gamtą, jis ją animuoja, išpučia iki nerealių proporcijų. Tačiau visiškai atsiriboja nuo bet kokių bandymų tyrinėti sąmonę. Įdomu, kad atidūrę muziejuje, kur eksponuojamas Ticianas ir paveikslai pilni nuogų kūnų, Muecko eksponatai įgauna apokaliptinę dimensiją. Nors jei kūrinius gretintume tik asociatyviniu principu, silikoniniai milžinai atsidurtų tarp kunstkamerų anomalijų ir paskutinio "Žvaigždžių karų" filmo.

Mene (ir kasdienybėje) man įdomiausia laiko problema. Visais požiūriais: trukmės, laikinumo, sulėtėjimo, pagreitėjimo. Retrospektyvumo ir retroaktyvumo, futuristinių vizijų. Realaus, istorinio ir mitologinio laiko susidūrimai. Ir visokie būdai, kaip jis seikėjamas, skaičiuojamas, stabdomas, iškraipomas. Amerikiečių poetė Anne Sexton yra pasakiusi, kad moterys kūnu skaičiuoja laiką. Julia Margaret Cameron (1815-1879) jį skaičiavo fotografijomis. Portretų galerijoje eksponuojama jos darbų paroda priminė sustingusio laiko saugyklą. Tačiau bekvapiai personažai atrodė gyvesni už Muecko mutantus. Ta ypatinga, kone fiziška laiko pajauta nėra tik fotografijų amžiaus ar senėjimo efektas. Lewisas Carrollis (kuris taip pat darė fotografijas), pamatęs ankstyvuosius Julios darbus, stebėjosi: "Jie specialiai nesufokusuoti - kai kurie labai paveiksliški, kai kurie gana keisti - tačiau ji kalba apie tai kaip apie meno triumfą". Kaip ir jos bendraamžiai prerafaelitai, Cameron garbino "grožį". Jos moterų ir vaikų fotografijos išsiskiria ištobulintais rakursais ir visa persmelkiančia melancholija. Tais laikais fotografai ir jų modeliai dar nevergavo šypsenai. Įdomu, kad pirmąją fotografiją Julia padarė būdama 48 metų. Jos šeši vaikai jau buvo suaugę, vyras dažnai išvykdavo į Indiją - taigi viena iš dukrų padovanojo jai fotoaparatą "laikui prastumti". Cameron pati išmoko daryti fotografijas ir fotografavo visus, kuriuos tik įkalbindavo pozuoti. Dažniausiai tai būdavo jaunos gražios merginos arba garsūs pagyvenę vyrai. Merginos dažniausiai tapdavo mitų ir poezijos personifikacijomis (Echo, Psichė). Vyrai tiesiog buvo savimi - Charlesu Darwinu, Alfredu Tennysonu, Robertu Browningu etc.

Iš tokios parodos išeini lyg apspangęs - ir dėl salėse tvyrančios prietemos (apšvietimas priderintas prie blausios fotografijų šviesos - kad jos nenustelbtų), ir dėl to, kad jautiesi sudalyvavęs magiškose laiko apeigose. Gal tas klampus akimirkos pojūtis ir traukia žvilgsnį prie senų fotografijų. Tačiau atsidūrus Art Deco parodoje, aprūkusio veidrodžio įspūdį į smulkiausias šukes sudaužo dekoratyvūs modernių miestiečių aksesuarai. Julios Margaret Cameron parodoje jautiesi kaip patekusi į prerafaelitų poeziją, o Art Deco ekspozicija primena elegantišką pobūvį. Čia yra viskas: baldai ir juvelyrika, stilingi plakatai ir buitiniai prietaisai, vakarinės suknelės ir automobiliai, įspūdingos Tamaros de Lempickos nutapytos moterys ir modernūs interjerai.

Art Deco nebuvo judėjimas - veikiau visas gyvenimo sferas apėmęs naujųjų miestiečių stilius, įtvirtinantis šiuolaikišką (XX a. 3-iojo deš.) modernumo dvasią. Todėl atsisakyta ankstesniam Art Nouveau stiliui būdingų vingrių linijų ir gamtos motyvų - juos pakeitė laužyti, kampuoti siluetai ir mechanizmų estetika. Su mechanika ir geometrija puikiausiai derėjo Senovės Egipto motyvai ir kubistinis formos laužymas, Sonios Delaunay vaivorykštės spalvomis trykštantys interjerai ir Afrikos meno stilizacija.

Ir žinoma - kinas! Juk tai Holivodo žvaigždžių kulto pradžia, femme fatale ir vamp moterų laikai. Nepamirštamas Garbo veidas ir tvistą šokanti "egzotiška" juodaodė gražuolė Josephine Baker. Išėjusi iš parodos pagalvojau, kad gyvename Art Deco atgimimo laikais - juk atidžiau pažiūrėjus ir kultinė "Matrica" yra tik gražus paviršiaus dekoravimo būdas.