Sutinkant išlydėtus draugus

Gegužės 7 d. Vilniaus rotušėje koncertavo du brandūs muzikai, gyvenę ir mokęsi Lietuvoje, o dabar besidarbuojantys Toronte - smuikininkas Atis Bankas ir fortepijonininkė Ilona Damašiūtė-Bereš, pateikę klausytojams solidžią keturių Sonatų smuikui ir fortepijonui programą, kurią paįvairino dvi lietuvių kompozitorių pjesės. Atis Bankas, baigęs Kauno konservatoriją, studijas tęsė Lietuvos muzikos akademijoje (prof. V. Radovičiaus kl.), tobulinosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje (prof. D. Oistracho ir S. Snitkovskio kl.). Nuo 1982 m. gyvena Kanadoje, griežia Toronto simfoniniame orkestre, yra Toronto kamerinės muzikos akademijos koncertmeisteris, aktyviai užsiima pedagogine, organizacine veikla. Jo koncerto Vilniuje partnerė Ilona Damašiūtė-Bereš, baigusi Vilniaus konservatoriją (dėst. L. Mačiulaitienės kl.), studijas irgi tęsė Lietuvos muzikos akademijoje (prof. A. Radvilaitės ir P. Geniušo kl.), o nuo 1995 m. gyvena ir dirba Kanadoje. Toronte ji turi privačią fortepijono studiją, koncertuoja su įvairiais ansambliais ir solo, aktyviai įsitraukė į Toronto lietuvių bendruomenės kultūrinį gyvenimą.

Koncerto pradžioje girdėjome nuotaikingai atliktą nedidelę V. Bartulio pjesę smuikui ir fortepijonui "Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius", beveik prieš 22 m. dedikuotą A. Bankui jo išvykimo iš Lietuvos proga.

Atlikėjai skirtingai traktavo dvi romantines sonatas smuikui ir fortepijonui - F. Mendelssohno-Bartholdy F-dur ir Kanados kompozitoriaus H. Willano e-moll. Kita vertus, abiejų sudėtingų kūrinių traktuotėse galima buvo pastebėti nuostatą - fortepijonas nė trupučio negali užgožti smuiko tembro. Žinoma, įvairūs muzikai skirtingai traktuoja ansamblinį muzikavimą. Pavyzdžiui, Balys Dvarionas mėgo, kad smuikas aiškiai pirmautų, o fortepijonas lanksčiai talkintų. Prof. Viktoras Radovičius reikalaudavo aktyvaus, gyvybingo bendradarbiavimo. Šiame koncerte girdėjome saikingą, išraiškingą ir subtilų patyrusio smuikininko griežimą, o fortepijono partija buvo kiek antraplanė, ypač F. Mendelssohno Sonatoje. H. Willano Sonata pasirodė gerokai emocionalesnė, ryškesnė, įtaigesnė.

Labai maloniai nuteikė dvi prancūzų autorių - F. Poulenco ir C. Debussy - sudėtingos, spalvingos ir kupinos savitų niuansų Sonatos smuikui ir fortepijonui. Rafinuotą muzikinę kalbą atlikėjai interpretavo itin protingai, meistriškai.

Žavi O. Balakausko pjesė "Kaip volungės riksme" iš ciklo "Kaip marių bangos prisilietimas" atlikta nuotaikingai, sužėrėjo abiejų instrumentų tembrinės spalvos.

Gausiai susirinkusiai publikai entuziastingai prašant, atlikėjai bisui pagrojo C. Flescho instrumentuotą Maldą iš G.F. Händelio "Te Deum". Šiais nuostabiai gražiai skambančiais garsais A. Bankas ir I. Damašiūtė užbaigė savo įdomią ir sudėtingą programą, suteikusią daug gerų emocijų.

Po koncerto su kolegomis pasidalijome įspūdžiais apie A. Banko griežimą. Lietuvos muzikos akademijos profesorius Petras Kunca jį taip įvertino:

"Klasiška smuiko mokykla. Pradžia buvo įgyta mūsų konservatorijoje, prof. V. Radovičiaus klasėje, gauti D. Oistracho mokyklos pagrindai. Įgyta nauja patirtis sukūrė prielaidas visiškai laisvam, naujam smuiko garso įprasminimui. Atsivėrusias galimybes Bankas kūrybiškai pritaiko jau naujose sąlygose, Kanadoje. Be abejo, tai susiję ir su pedagoginiais principais, savo ruožtu skatinančiais įvairias interpretacijos idėjas. Bendradarbiaujant su Ačiu Toronte gimė ne viena nauja mintis. Ryškiausias man išlikęs mūsų bendradarbiavimo įspūdis - įrašas Kanados radijui Toronte, darytas Banko, Goldos Wainberg-Tatz ir Vilniaus kvarteto. Nors gyvename skirtingose pasaulio dalyse, išlaikėme bendrus klasicistinio grojimo principus, kurie vertinami ir šiandienės muzikos pasaulyje."

O štai pianistės doc. Irenos Uss-Armonienės mintys:

"Man šis koncertas buvo tarsi kelionė laiku į tą gražią praeitį, kai mes mokėmės su Ačiu Kaune, vėliau drauge tęsėme studijas Lietuvos muzikos akademijoje. Man labai džiugu konstatuoti, kad Atis yra ne tik puikios profesinės formos, bet ir tikrai pasiekė brandą. Jis kupinas idėjų, kūrybingas. Koncerte atlikta labai sudėtinga programa - keturios stilistiškai skirtingos sonatos - atskleidė puikią atlikėjo stiliaus sampratą, plačią emocijų ir įvairią tembrinę skalę. Ypač norėčiau išskirti Debussy bei Poulensko sonatas, kur išryškėjo atlikėjų ansamblinės savybės, sugebėjimas muzikuoti drauge, sugestyviai kurti meninius vaizdus."