Verizmas naujiesiems lietuviams

M. Raškovskio nuotraukos

Nesitikėjau, kad, neaiškios paskirties erdvė esanti Kongresų rūmų salėje (simfonine ją tik iš bėdos vadinam), bus taip sumaniai pritaikyta operos spektakliui. Matyt, režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir scenografės Martos Vosyliūtės kaip reikiant "ranka rankon" padirbėta. Atsirado ir "teatras teatre", ir vieta Lietuvos simfoniniam orkestrui, ir dideliam, vaidybinių funkcijų nesibaidančiam Kauno chorui, kurio galybė - Petro Bingelio rankose. Na, o muzikinei (nors manau, jog ne tik) visumai "toną davė" Gintaras Rinkevičius.

Scenos ribų nebeliko. Ant salės sienų - tarsi palėpėj atrastų vaikystės knygelių paveikslėliai. Iš jų kažkada susikūrėm "pajaciuko" vaizdinį - lyg kokio nykštuko, gnomo ar dar kito pasakų personažo. Puošdavo jie ir Kalėdų eglutes. Švelnus vaikystės dienų kičas užtvindė salę. Arlekiniškai languota, laiko pamurzinta scenos giluma, raudonos ir geltonos kopetėlės į viršutinę jos dalį. Galima žaisti arba vaidinti. Pasijausti "lunaparke", cirke, Kalėdų mugėje, vaikų baliuje. Taip meiliai siūloma "suvaikėti", kad ir nesipriešini. Sakytum, tai pigaus (tik, deja, ne tiesiogine prasme) užsimiršimo vietelė, žaidimas "pajacinėmis" lėkštybėmis ir maloniai atpalaiduojančiomis iliuzijomis. Žaidžiama "senojo gerojo cirko" kiču, pasitelkiant šviesų girliandas, šaltąsias ugneles, tikrų tikriausią liepsną, akrobatus, meškutę. Na, ir meninį to siautulio rangą keliančius Juozo Statkevičiaus kostiumus.

Iš vaikystės pasaulėlio mus turi ištraukti operos prologas. Kompozitorius Ruggiero Leoncavallo (1858-1919) yra ne tik muzikos, bet ir teksto autorius. Siužeto dingstis - tikras tragiškas įvykis, todėl taip tiksliai nurodyta ir įvykių vieta, ir laikas. Tai nutiko Kalabrijoj, Montalto kaime, 1865 m. rugpjūčio 15-tą. Taigi prologe teigiama, jog visa ši mirganti matomybė - melas, o komediantai yra žmonės, kaip ir vaidinimo žiūrovai. Garsiuoju prologu kompozitorius paprastais, tobulai su muzika suaugančiais žodžiais išsako operą savaip atnaujinusių veristų (siekusių rodyti nepagražintą gyvenimo tiesą) kredo. Tačiau ar tik tiek? Ar ne čia būta ir postūmio per visą praėjusį šimtmetį nusiritusiai komediantų, cirko artistų, klajoklių temai - nuo Picasso iki Fellini ir Bergmano.

"Pajacų" ("I Pagliacci") verizmas kitoks, negu dažnai tą patį vakarą šalia jų rodomos Pietro Mascagni operos "Kaimo garbė" ("Cavalleria rusticana"). Pastaroji labiau vienareikšmė, ji nepajėgi tapti metafora, giminiuotis su labai skirtingai paliečiama ta pačia tema.

Bet grįžkime į prologą. Banalūs, skaudūs, nuskaidrinantys jo žodžiai iš artisto pareikalauja maksimaliai sutelktų dvasios galių. Antraip gali likti tik gražių melodijų tėkmė, "ausies pamaloninimas" puikiais baritoniniais Dainiaus Stumbro balso skambesiais. Jau vien savo muzikine išore prologas yra tiek puikus, kad giluminė jo drama, tragiškieji akcentai gali pasirodyti ne itin būtini. Ir tada unikalioji opera lieka "be kertinio akmens". Regis, taip ir nutiko Kongresų rūmuose gegužės 24-osios vakarą.

"Akmuo", kurį bendrom (taip manyčiau) jėgom turėjo iškelti ir ton kertėn nugabenti dainininkas D. Stumbras, dirigentas G. Rinkevičius ir režisierė D. Ibelhauptaitė, liko nuošalėj. Ausis pamaloninta, bet širdis nepalytėta. Nubunda negera nuojauta, kad čia daug visko vyks, bet svarbiausi dalykai gali nuslinkti į paraštes. Veiksmui bujojant, švystelint grėsmingumui, vis dažniau matyti (ir girdėti), jog artistai siužetą iliustruoja. Tai ir nepašiurpsti, kai artistams kaiman vos atvykus pavydusis Kanijas (pasaulyje garsus gruzinas Badri Maisuradzė) įspėja savo žmoną Nedą ir jos kerams neabejingus. Tai - anaiptol ne "tarp kitko" praslenkanti scenelė, ir nors jos užtaisas kol kas gana giliai paslėptas, ji - tikras dinamitas. Nežinau kaip, tačiau salė privalo tą pajausti. Regis, nepajautė. Į kuriamą spektaklį įsimetė nelemtoji imitavimo bacila. Neaplenkė ji ir meistriškai padainuotos (ar ne paradoksas?), "sprogiu mišiniu" pripildytos, tragiškosios Kanijaus arijos "Vesti la giubba". O kai jai (ir drauge pirmajam veiksmui) pasibaigus tamsioje salėje aštrus spindulys primygtinai rodė išsiviepusį pajaciuką, nenorom pagalvojau apie gimnazistų režisuoto spektaklio vertą "filosofinį" akcentą.

Jacquelina Mabardi (Kolombina), Vytautas Kurnickas (Arlekinas) ir Badri Maisuradzė (Pajacas)

O kas yra teatrelio artistė ir Kanijaus žmona Neda? Ką ne ką apie ją pasako puikioji paukščių čiulbesio, upelio vandens vėsos (taiklus veristinis režisierės potėpis), susiliejimo su gamta įkvėptoji balatelė "Qual fiamma". Pakankamai išlavėjusiu balsu Jacquelina Mabardi (Maskvoj, kaip ir Maisuradzė, gyvenanti australė) meno aukštumų siekti, regis, neketina. Tuoj po to pratrūksta tūžminga Nedos ir Tonijaus scena, bet kontrasto galimybės toli gražu neišnaudotos. Ir čia pat dar vienas kontrastas - susitikimas su seniai nematytu mylimu Silvijumi (baritonas Giedrius Žalys), romantiškiausiu operos personažu. Tarsi tarp kitko vienas kitam išsako savo meilę, tarp kitko nusprendžia drauge pabėgti, tarp kitko sugula pasimylėti. Ir vėl - neprabilę visais požiūriais puikaus dueto ištekliai.

J. Mabardi kuriama Neda - daili moterėlė, vidutinė klajojančio teatrelio artistė. Ir nežinia, ar jos tvirtybę neišduodant mylimojo vardo įkvepia tikra meilė, ar akimirkos afektacija. Beje, verizmui abu variantai tinka...

Ar režisierė pajėgi įkvėpti aktorius tikrai veristinei kūrybai? Ar toks "aukso vidurys" (ne visada, beje, aišku, kiek šis auksas tikras) tenkina G. Rinkevičių, ne sykį savo interpretacijomis pademonstravusį sukrečiančią operos žanro jėgą? Kas brėžia tą "neblogos kokybės" lygmenį, kurio klastingų pinklių vienaip ar kitaip čia bemaž visi neišvengia? Ir dar - kurių galų dramatine savo tenoro jėga ne kartą mus įtikinęs Vytautas Kurnickas puola ją tiesmukai demonstruoti dainuodamas Arlekino serenadą, be gailesčio menkindamas jos lyrizmą? O gal tai - ne jo idėja?

Bet savaip spektaklis konceptualus. Jame Petro Variakojo vadovaujamo cirko artistų numeriai, "lunaparkinės" staigmenos, išorinė veiksmų išdaila (ir solistų, ir didelio kaimiečių būrio) kuria akiai ir ausiai malonią darną. Galima sakyti, kad ir verizmo jame esama. Tik "sukirptas" jis pagal kažkokį mūsiškai šiandienį modelį. Gal aplenkiant tai, ko "naujasis lietuvis" nelabai suprastų? Dalia Ibelhauptaitė sako, jog tai spektaklis "...apie mus, apie šiandieną". Gal tad ir siuva "pagal Jurgį kepurę"?