Tam, kad mylėtų

"Dangus, lėktuvas, mergina"

"Dangus, lėktuvas, mergina" ("Nebo, samoliot, devuška", Rusija, 2002) - kadaise labai populiaraus Georgijaus Natansono filmo "Dar kartą apie meilę" perdirbinys. Prisimenu, kad filmą žiūrėjo ir aptarinėjo visi, nes jis neva atvirai kalbėjo apie meilę (filmo herojė lieka miegoti pas ką tik sutiktą vyriškį!), nes jo herojai buvo tuomet madingiausių profesijų - stiuardesė ir fizikas, jie dėvėjo itin madingus "Bolonijos" lietpalčius ir gyveno tuomet labai šiuolaikiškai atrodančiuose interjeruose, nes juos vaidino savotiški tarybinio kino erotikos etalonai: kūningoji ir egzaltuotoji blondinė Tatjana Doronina ir intelektualusis briunetas Aleksandras Lazarevas. Filmas buvo sukurtas pagal Eduardo Radzinskio pjesę, kurią statė visi didžiosios šalies teatrai. Vienas darbščiausių to meto kino amatininkų Georgijus Natansonas filmą stilizavo a la prancūziški filmai apie meilę. Filmas "įteisino" ir pradėjusį intensyviai keistis gyvenimo būdą, požiūrį į meilę. Jo esmę buvo galima nusakyti fraze, esą kad ir kaip keistųsi laikai ir papročiai, tikroji meilė išlieka. Kita vertus, filmas davė to meto žiūrovams visa tai, ką dabar siūlo masinė kultūra: sensacijos aurą, žvaigždes, lengvai virškinamą siužetą ir madingo gyvenimo atributus.

Manau, kad dėl visų tų aukščiau išvardytų priežasčių jį pasirinko šių dienų rusų stilingumo etalonas Renata Litvinova. Ji perrašė pjesę, išmetė daug buitinių ir šiaip veiksmo epizodų, bet paliko tai, ką kine visada sunkiausia parodyti - gryną jausmą. "Dangus, mergina, lėktuvas", be abejo, - autorinis Litvinovos filmas, nors titruose ir matyti režisierės Veros Storoževos pavardė. Todėl filmą rekomenduočiau tik Litvinovos gerbėjams, antraip arkliška egzaltacijos ir sąmoningo dirbtinumo dozė ekrane gali labai suerzinti. Litvinova - išmintinga moteris, ji supranta, ką daro, ir net tai pabrėžia žavioje scenoje, kur jos herojė dainuoja populiarią 4-ojo dešimtmečio dainą apie meilę. Dainuoja siaubingai falšuodama, bet būtent tas netaisyklingumas ir yra žaviausias. Jis tarsi tampa viso filmo principu. (Beje, toje pat scenoje Doronina labai rimtai drasko gitaros stygas.)

Litvinova - tikras postmodernizmo kūdikis. Tai atskleidžia ir jos išorė, kurioje keistai dera klasikinio vamp bruožai, turgeneviškos merginos egzaltacija ir supermadingos maskvietiškos "tusovkės" spindesys. Tai rodo ir jos kartu su Kira Muratova kurti filmai "Susižavėjimai", "Trys istorijos", kuriuose Litvinovos herojė jausmingai pasakoja istoriją apie savo draugę Ritą Gotjė ar kur ji vaidina slaugę Ofeliją, nuskandinančią savo motiną.

Citatos, autocitos, aliuzijos - ir "Dangaus, merginos, lėktuvo" materija. Filmas visiškai atsiskleidžia tik lyginant jį su ankstesniuoju. Viena vertus, Litvinova ryžtingai atsisako visų kino kalbos konvencijų, netaisyklingai montuojami stambūs planai ir milžiniškos, nuo žmonių "apvalytos" tuščios erdvės, kuriomis filmo kūrėjai aiškiai mėgaujasi, sukelia tylų ne vieno žinovo įniršį, tačiau tas nuoseklių stambių arba tuščių planų radikalumas vis dėlto turi savotiško žavesio. Pirmiausia, aišku, tai Litvinovos žavesys. Tačiau abiejų filmų lyginimas išryškina ir pastarųjų dešimtmečių papročių bei buities permainas. Litvinovos Lara tebėra stiuardesė, tačiau ji skraido čarteriniais reisais. Fizikas tapo žurnalistu, rengiančiu reportažus iš "karštų" vietų. Tačiau dauguma replikų išliko tokios pat. Nesikečia ir jausmai: Lara nugali savo išrinktojo cinizmą, išmoko jį meilės išminties, kad ir savo gyvybės kaina. Laikas nestovi, bet jis ir nejuda tiesiai iš taško A į tašką B.

Kad ir kaip būtų, Litvinova yra įstabi. Kažkoks nenusakomas bruožas sieja ją su visų laikų moteriškumo etalonu Marilyn Monroe. Tas "kažkas" jau buvo pagal Litvinovos scenarijų sukurtame Valerijaus Rubinčiko filme "Nemeilė" (1992), kurio herojė duso be meilės, be jausmų. Tą "kažką" turi ir Litvinovos suvaidinta Lara. Litvinovos moterys atrodo pernelyg atviros, pernelyg neapsaugotos, pernelyg trapios, kad galėtų pakelti tai, kas ant jų užgriūva. Šalto grožio kiautas kartais neišlaiko grubaus gyvenimo slėgio. Už jo slypi savaip karikatūriška ir kartu tragiška būtybė, sukurta tam, kad ją mylėtų.

Živilė Pipinytė