Pasauliai, kuriuos matuojamės

Yra įprasta, kad kine apie jaunus žmones, dar besimokančius mokykloje, profesionalūs kino kūrėjai kalba „už juos“, nevengiant apibrėžti jų kartą, jausmus ar santykį su pasauliu. Tačiau tokie bandymai ne visada taikliai atspindi tai, kuo dabar gyvena jaunas žmogus. Būtent todėl mokinių kuriami filmai tampa reta galimybe išvysti autentišką bandymą kalbėti apie save sava kalba ir atsiriboti nuo iš šalies sukonstruoto jauno žmogaus portreto. Renkant filmus į Nacionalinio mokinių kino festivalio „Aurora“ filmų programą „Pasimatuoti pasaulį“, kurią rodysime „Kinas po žvaigždėmis. Junior“ festivalio metu, leidausi giliau panagrinėti mokinių kuriamų filmų temas ir stilius, pastebėdama šio jauno kino tendencijas, kurios formuojasi kaip savita ir iki šiol beveik netyrinėta kino lauko sritis.

Mokinių filmai, visų pirma, įdomūs tuo, kad yra neįstatyti į akademinius filmų kūrimo rėmus. Jų kūrėjai laisvai tiria ribas tarp kino rūšių ir stilių, drąsiai eksperimentuoja su kino kalba jos raiškos būdais. Vėliau, įžengus į profesionalaus kino kūrimo lauką, tai daryti tampa vis sunkiau. Nestandartiniai, nusistovėjusias kino taisykles laužantys sprendimai tampa drąsiu žingsniu – gali sulaukti labai skirtingų interpretacijų, tad darosi rizikinga likti nesuprastai ar nesuprastam festivalių programerių, kritikų, žiūrovų. Drąsa iš nežinojimo arba tiesiog dar neturėjimas ko bijoti – vienas ryškiausių pradedančiųjų kino kūrėjų bruožų, leidžiančių jiems tyrinėti kino ribų (ne)buvimą.

Galbūt tendencija nežiūrėti filmų klasikiniu formatu, saugodama nuo pastišo, daro įtaką šviežiam požiūriui į kino kalbą. Europos dabartinės ir būsimos audiovizualinės auditorijos profilio tyrimas (A profile of current and future audiovisual audience, 2014) atskleidžia, kad jaunesnės auditorijos filmus patiria kitaip nei ankstesnės kartos – jų žiūrėjimo įpročiai yra fragmentiškesni, labiau susiję su skaitmeninėmis platformomis ir greitesniu turinio vartojimu. Tyrime akcentuojama, kad jauni žiūrovai atsisako tradicinio kino žiūrėjimo modelio ir renkasi audiovizualinį turinį pagal momentinį įsitraukimą. Mažėjantis prisirišimas prie klasikinės kino žiūrėjimo patirties, tokios kaip lankymasis kino teatre, gali keisti ir pačią kino kalbos sampratą. Tai pastebiu ir mokinių kuriamuose darbuose. Lyginant su prieš keletą metų kurtais to paties amžiaus žmonių darbais, filmuose vis dažniau taikomi socialinių medijų turinio dėsniai – nuo lengvai perprantamo naratyvo iki greito, trūkčiojančio montažo ar po žodį einančių animuotų subtitrų. Šiuos kino kalbos pokyčius puikiai iliustruoja šešiolikmetės Olivios Muravskos (Olivia Muravska) eksperimentinis trumpametražis filmas „Prarastasis aš“ (2025). Filme riba tarp socialinių medijų turiniui įprastų sprendimų ir klasikinio filmo formato vietomis tampa nebepastebima - naudojamas frontalus kalbėjimas į kamerą, kadro greičio keitimai, skirtingų šriftų užrašai, besikeičianti muzika. Šiame ir kituose  mokinių darbuose, pagreitėjusiame ritme, siekiant išlaikyti savo ir kitų žiūrovų dėmesį, mažai vietos lieka detalėms, daugiasluoksniams personažams, subtiliems jų nutylėjimams, apskritai, ilgesniems kadrams. Greitesnis montažo ritmas ne visada yra natūralus kūrybinis sprendimas, kartais jis kyla ir iš nenorėjimo atrodyti „senamadiškai“.

Kita vertus, žvelgiant į filmų teminį turinį, mokinių filmuose atskleidžiama perspektyva į gyvenimą leidžia žymiai geriau pajausti, ką išgyvena šio amžiaus tarpsnio ir laikmečio žmogus. Jaunų žmonių vaizduojamas pasaulis kine dažnai pasirodo kaip vieta, kurią dar reikia išmokti perskaityti – su savitomis taisyklėmis, vaidmenimis ir ribomis. Gal todėl filmuose taip dažnai atsiranda stebėjimo perspektyva: veikėjai čia žiūri vieni į kitus, į save, į aplinką, tarsi mėgindami suprasti, kaip apskritai joje būti. Vėliau šis autentiškas požiūrio taškas išnyksta. Smiltės Marijos Sabakonytės trumpametražiame vaidybiniame filme „Bortas“ (2025) puikiai atskleidžiama ši stebėjimo perspektyva. Filme ką tik mokyklą pabaigę draugai susitinka gamtoje pasidalinti savo stojamųjų į aukštąsias mokyklas rezultatais, o kartu ir simboliškai išlydėti vieniems kitus į naują gyvenimo etapą. Veikėjai, nors yra geri draugai, sunkiai mezga pokalbius, kuria socialinį kontaktą, taip priversdami ir žiūrovą pajusti tam tikrą nepatogumą. Pažįstamas emocinio atotrūkio tarp bendraamžių jausmas dominuojama ir kituose jaunų kūrėjų filmuose, tokiose kaip „Abscisė“ (rež. S. Stoškutė, 2025) ar „Uždarieji“ (rež L. Kriukaitė, 2026), kurie leidžia žiūrovui priartėti prie autentiškos šiandienos paauglių patirties, profesionaliame kine dažnai liekančios neperteikta. Nors profesionaliuose coming-of-age temos filmuose, taip pat mėginama gilintis į jauno žmogaus pasaulį, tai tampa labiau retrospektyviu suaugusio žmogaus patirčių tyrinėjimu nei bandymu atspindėti dabarties paauglių gyvenimą ir jų problemas.

Vienatvė, susvetimėjimas ir žmogiško artumo trūkumas – šios vyraujančios temos jaunų kūrėjų darbuose, ypač sustiprėjusios po COVID-19 pandemijos, išlieka tokios pat aktualios. Galbūt viena iš to priežasčių yra milžinišką poveikį kasdieniam gyvenimui daranti priklausomybė ekranams. Tačiau jaunų žmonių noras patirti tikrus santykius, kokybiškai leisti laiką su artimaisiais yra labai svarbus. Ir čia, filmuose, ima ryškėti nostalgija praeičiai, tiksliau, vaikystei, o gal net laikui, kuriame jauni kūrėjai dar negyveno. Laikui be virtualaus pasaulio, su tikrais, ne skaitmeniniais žaislais, gyvais pokalbiais ir buvimu lauke. Naudojant archyvinę tėvų filmuotą medžiagą, kadre rodomus senus daiktus ar vaikystės vietas, kaip muzikiniame klipe „Banga“ (rež. Amelija Norvaišaitė, 2025) ar animaciniame filme „Memuarai“ (rež. Dorotėja Adomaitytė, 2026)  bei filmuojant senomis VHS ir juostinėmis kameromis, šiuose filmuose kalbama apie pasaulį, kurio nebėra... o gal niekada ir nebuvo, tačiau jis atrodo tikresnis už dabartinį.

Ieškant tikrumo santykiuose su kitais, meilės tema kine paliečiama vis rečiau. Pamatyti filmą, kuriame vystytųsi dviejų žmonių romantinis santykis – retenybė. Nors realiame gyvenime paauglystėje poreikis (ir aplinkos spaudimas) turėti antrąją pusę išlieka stiprus, į jaunųjų kūrėjų filmų siužetus tai persikelia nedažnai. Gali būti, kad šiai tendencijai turi įtakos ir pasikeitę žiūrimų profesionalių filmų, serialų turinio standartai. Po #MeToo skandalų kino industrija daug jautriau pradėjo vertinti romantinio pobūdžio santykių rodymą kadre, ypač kai kalbama apie tokią amžiaus grupę kaip paaugliai. Be abejo, socialinių medijų kultūra irgi gali turėti įtakos romantizuotų santykių temos vengimui mokinių filmuose. Socialiniuose tinkluose nuolat stebėdami kitų santykius, jauni žmonės tampa atsargesni viešumo ir emocinio atvirumo atžvilgiu.

Žiūrint mokinių kuriamus filmus, atsiveria dvejopa perspektyva. Suaugusiajam suteikiama proga patyrinėti jauno žmogaus pasaulį, o jauna žiūrovė ar žiūrovas, kino kūrėja ar kūrėjas įgauna galimybę pasimatuoti savo bendraamžių pasaulius. Tokia patirtis prasminga, nes tampa priemone dialogui tarp skirtingų kartų patirčių, o kartu leidžia plačiau suprasti, kaip skirtingai, bet kartu ir panašiai gali būti išgyvenamas augimas, santykiai ir pasaulio suvokimas.

Tačiau siekiant apžvelgti mokinių filmus labai svarbu suprasti, kad vertinant temas, jų įvairovę bei jaunų žmonių pasaulėžiūrą galima susidaryti tik labai fragmentuotą vaizdą. Daugiausia filmų jauni žmonės kuria ten, kur yra pasiekiama kokybiška kino edukacija, o šeimose vyrauja aukštas ar aukštesnis pragyvenimo lygis. Pajausti, kuo gyvena toliau nuo didmiesčių centrų nutolusių vietų ar kitų socialinių aplinkų jauni žmonės, yra sunkiau. Kino edukacijos pasiekiamumas regionų mokyklose yra arba labai ribotas, arba išvis neprieinamas. Dėl to daugumai nekyla net mintis, kad apie savo pasaulį galima būtų papasakoti kino formatu. Visgi keliaujantys po šalį kino edukacijos projektai bei organizuojami filmų konkursai ir festivaliai leidžia jaunam žmogui bent šiek tiek patirti kino suteikiamą galią.

Pamatyti festivalio „Aurora“ programą „Pasimatuoti pasaulį“ ir išgirsti pokalbį su šių filmų kūrėjomis bus galima „Kinas po žvaigždėmis. Junior“ festivalio metu birželio 3 dieną, 18:00 MO muziejaus terasoje, Vilniuje, o taip pat visus šių metų festivalio „Aurora“ filmus pamatyti galima nemokamai Žmonės Cinema platformoje.