Tinkama vieta pranešti apie save
Tapyba, minimalizmas, peizažas, kinematografiškumas
Linas Jusionis kartkartėmis jau pavadinamas prestižiniu menininku. Keli rimtesni apdovanojimai, kelios personalinės parodos svarbiose galerijose ir patekimas į Modernaus meno centro kūrinių rinkinį tam paantrina, tačiau kokia tokios sėkmės priežastis? Ne visuomet pasikliaučiau išoriniais rodikliais, bet Jusionio tapyba tikrai veikia. Koks jos poveikis?
Ogi garantuotas. Todėl, kad kaskart žiūrovas turi atlikti ne mažiau nei pusę „darbo“, kad kūrinys „išsipildytų“. Tapytojo drobės regos lauke atsiranda tik vaizdo fragmentas. Intriguojanti dalelytė. Dėl visumos stokos žiūrovas pilną vaizdą turi susikurti pats. Taip pakviečiama jo vaizduotė – vienas galingiausių tikrovės generatorių. Įsivaizdavimo aparatas turi tapti aktyvus ir gyvybingas. Abejingumas neįmanomas, nes taip jau suręstos smegenys.
Jei toks fragmentiškas vaizdas atsirastų mėgėjo fotojuostelėje, būtų atmestas kaip nepavykęs kadras. Bet čia tapyba. Preciziška, glotni, daug laiko atimanti. Todėl turi įsijungti. Tokia meninė strategija galėtų būti prilyginta iliuzionistiniam atrakcionui. Tačiau kadangi į suvokimo pratimus įtraukiama ne tik akis (kaip optiniame mene), bet ir intelektas su intuicija, kurie yra mėgėjai kurti istorijas, Jusionio paveikslus žiūrėti vėl ir vėl yra įdomus nuotykis, nors pavaizduota labai nedaug.
Monika Krikštopaitytė