Sielai tinka būti menininku

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesoriaus, metalo skulptoriaus, medalininko Romualdo Inčirausko vardas praėjusiais metais minėtas ne kartą: lapkritį Anykščių Šv. Mato bažnyčioje atidengta profesoriaus sukurta memorialinė skulptūrinė kompozicija, skirta meno globėjo, monsinjoro Alberto Talačkos atminimui, o gruodį menininkui suteiktas Telšių garbės piliečio vardas už nuopelnus šiam kraštui.

Esate metalo skulptorius – medalininkas. Medalis atrodo labai ribojanti meno forma, kodėl ja susidomėjote?

Taip tradiciškai atrodytų. Mano baigiamasis studijų darbas Taline buvo susijęs su medalių kūrimu (profesorius 1974–1979 m. studijavo Estijos valstybiniame dailės institute Taline meninį metalo apdirbimą – aut. past.). Kaip jūs sakot, bet kokioje enciklopedijoje taip ir būtų parašyta – medalis apvalus, stačiakampė plaketė. Tai ne visai teisingi apibūdinimai. Studijų metų kolegos taip pat stebėjosi, kad imuosi tokios tradicinės temos, tačiau tuo metu gilinausi į šiuolaikinį lenkų medalį, kuris buvo labai pažangus, o paskui visą likusį gyvenimą, kurdamas medalius, ieškojau šio žanro ribų – medalį nebūtinai lemia jo forma. Medaliai gali būti ir reljefiniai, ir skulptūriniai, ir reljefiškumo bei skulptūriškumo derinys, ir konceptualaus sprendimo, juose naudojamos įvairiausios medžiagos bei technikos. Visa savo kūryba stengiuosi kuo mažiau laikytis tradicinės medalio sampratos.

Kokius metalus naudojate savo kūryboje?

Darbas su metalu prasidėjo mano gimtinėje Anykščiuose, ten išmokau šaltkalvio darbų. Dabar mano kūryboje naudojamos metalo jungtys tapo pastovios – tai žalvario ir aliuminio junginiai, kartais naudoju emalį, keramiką, stiklą. Kūrybinė patirtis susikaupė iš kelių krypčių – nuo ankstyvos jaunystės išmokau tam tikrų metalo technologijų, o metalo meno studijos Telšių dailės technikume, trukusios ketverius metus, vėliau penkerių metų studijos Talino dailės institute suformavo šios srities sampratą.

Kokį vaidmenį Jūsų darbuose atlieka ikonografija? Ar Jūsų darbai apskaičiuoti, juose užkoduotos simbolinės prasmės, ar jie veikiau – laisva kūrybos srovė?

Anksčiau eskizų man reikėdavo daugiau, kad įsivaizduočiau būsimą darbą, o paskui jų sumažėjo, nors esu sukaupęs tris storas knygas piešinių, fiksuojančių būsimus kūrinius ir mano jausmines būsenas. Kalbant apie tematiką – Biblija yra kaip mano kūrybos stuburas. Pavyzdžiui, projektai žydams atminti (2003–2005 m. R. Inčirauskas realizavo dvidešimties metalo plastikos skulptūrų projektą „TELZ“, skirtą Telšių žydų bendruomenės atminimui – aut. past.) sukurti studijuojant Senąjį Testamentą. Tokia mano pasaulėžiūra, iš to išeina ir mano temos, siužetai.

Esate ir dailininkas. Jūsų tapybos darbuose gausu paukščio motyvų. Kas Jums yra paukštis?

Ankstyvoje jaunystėje, kai dar gyvenau Anykščiuose, kai dar nebuvo dailės mokyklų, su draugais, susikalę molbertus, vaikščiodavom paupiais, tapydavom. Dabar kas porą metų dar vis užeina tokie „koloristiniai priepuoliai“ ir tada tapau. Visi klausia, kodėl mano darbuose paukščiai – o ten jų visai nėra (juokiasi). Mano paukščiai – kaip abstraktus ženklas. Mane jaudina kompozicija, koloritas. Matot, kai žmogus žiūri į kokį žvėrį, šunį, katę, paukštį, jis įžiūri žmogiškus bruožus, juos atpažįsta – man to motyvo, labai banalaus, užtenka išraiškai. Tapyba man yra tarytum sėjomaina, kai bedirbant metalo darbus atsiranda laiko poilsiui. Specialių tapybos studijų nesu baigęs, taigi esu visai laisvas kurdamas.

Esate VDA profesorius. Kaip dirbate su studentais? Ar manote, kad mokytojas studentus įkvepia, ar jie pasiima dalelę Jūsų?

Studijavau Taline, tokioje mokykloje, kuri tais laikais buvo pati progresyviausia – orientuota į skandinavų kultūrą. Grįžęs į Lietuvą, atsinešiau kiek kitokį supratimą – pirma su nedideliais konfliktėliais, tačiau vėliau tapau autoritetu ir formavosi labai ryški šiuolaikiška metalo mokykla. Studentų turėjau labai daug, nemažai jų gali pasigirti rimtais pasiekimais. O mokydamas mokau kitus to, ką moku pats.

Galbūt pasidalintumėte patarimu jauniems menininkams, dar ieškantiems savo kelio?

Visi sako, kad metalas tokia kieta medžiaga, nepaslanki. Ją prisijaukinus, atidirbus technologijas, ji tampa minkšta, paklusni. Šiuolaikiniame mene, taip pat ir meninio metalo studijų programoje, medžiagiškumo samprata neapsiriboja tik metalais – naudojamos šiuolaikinės technologijos bei medžiagos, konceptuali išraiška ir taip toliau.

Visa Jūsų šeima susijusi su menu: žmona Zita Mackevičiūtė-Inčirauskienė – tekstilės ir kaligrafijos dailininkė, pedagogė, sūnūs Kazimieras ir Ignotas dirba dizaino srityje, dukra Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė – konceptualios tekstilės menininkė, VDA dėstytoja. Ar kalbatės apie kūrybą, komentuojate vieni kitų darbus? Ar savo vaikus mokėte meninės kūrybos?

Tikrai vieni kitus vertiname, patariame. O vaikų ir nereikėjo mokyti – jie tiesiog užaugo tokioje aplinkoje, paskui studijavo. Pajuokaujame, kad tėvas metalistas, mama tekstilininkė, o Severija, mūsų duktė, sujungė abi technikas, jos tekstilė ant metalo, kadangi ji matė mano aplinką, suprato, jog ne toks tas metalas baisus – jos projektai ambicingi, pavyzdžiui, siuvinėjo ant automobilių durelių (instaliacija „Rožėm klotas kelias“ – aut. past.).

Ar kūryba Jums labiau siejasi su darbu, ar su sielos išraiška? Ar tai, ką darote, darytumėte ir kaip hobį, be jokio užmokesčio?

Laimingiausi žmonės tada, kai jų pomėgiai sutampa su duonos uždirbimu. Aš turiu tokį poreikį, toks darbas mane labai džiugina. Atlygis išeina pagal darbą. Nuo vaikystės norėjau būti dailininku, ir tai sielai tinka. Mano pozicija krikščioniška – tiek įkvėpimas, tiek temos, projektai, gylis, jėga, stuburas.

(Profesorių papildo žmona Zita Mackevičiūtė-Inčirauskienė: Jis negali būti nekūręs, nes jo dirbtuvės lūžta nuo darbų. Būna ir užsakymų, bet daug darbų, kurie kyla iš poreikio kurti.)

Jūsų darbų turi muziejai, įvairios privačios kolekcijos, jų yra viešose erdvėse Anykščiuose, Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje, Jeruzalėje, ypač Telšiuose, kur gyvenate ir dirbate. Čia Jūsų kūriniais alsuoja visas miestas: reljefai Didžiojoje Žemaičių sienoje, žymintys svarbius istorijos įvykius („Žymiausi žemaičių mūšiai“ (2011), „Konstancos bažnytinis susirinkimas“ (2012), „Europos Krikštas“, „Didysis Žemaitijos žemėlapis“(2015), Šv. Antano Paduviečio katedros durys (2007–2009), atminimo ženklai sunaikintai Telšių žydų diasporai, dekoratyvinė plastika centrinėje aikštėje (meškos skulptūra Turgaus aikštės laikrodžio bokšte, paukščiai-vėjarodės ant skelbimų stulpų ir dar daug kitų). Praėjusiais metais už nuopelnus šiam kraštui gavote Telšių miesto garbės piliečio vardą. Ar Jums svarbus šis įvertinimas?

Telšiams padariau daug, visą gyvenimą atidaviau šiam miestui, jis pilnas mano kūrybos. Įvertinimas daug ko nekeičia, bet malonu jį gauti.

Ar Jums svarbu, jog darbai, esantys gimtuosiuose Anykščiuose, Telšiuose, kuriuose gyvenate, rezonuotų su miestelėnais?

Taip, malonu, kai matau gatvėje būrelius žmonių su gidais, stovinčius, pavyzdžiui, prie Žemaičių sienos ar katedros durų. Visi tie darbai yra tarsi paminklas sau. Geras jausmas, kai esi reikalingas. O Anykščiuose taip pat turiu daugiau planų – jau esu padovanojęs Angelų muziejui du kūrinius: „Angelą“ ir skulptūrą „Keliaujanti Tėvynė“, sukūriau reljefinę kompoziciją Anykščių bažnyčioje, skirtą monsinjorui Albertui Talačkai, padovanojau medalį, skirtą fotografui Izidoriui Girčiui, mieste palikau ženklų su autoriniais trieiliais, atminimo ženklą žvejui Albinui Tamuliui palei Šventąją, taip pat integravau Amžinojo Žydo atminties ženklus, kurie jau yra Telšiuose net šeši, dar vienas Žydų meno ir istorijos muziejuje Paryžiuje, o kitas – YIVO institute Niujorke. Norėčiau ir daugiau padaryti savo gimtajam miestui, jis mane traukia, čia turime ir namelį prie Šventosios, kuriame leidžiame vasaras.

Kalbant apie skulptūrinę kompoziciją, sukurtą atminti monsinjoro Alberto Talačkos šimtosioms gimimo metinėms, norėčiau paklausti, koks buvo Jūsų kūrybinis procesas realizuojant šį darbą, dabar esantį Anykščių Šv. Mato bažnyčioje? Galbūt monsinjorą pažinojote ir asmeniškai?

Ne, asmeniškai monsinjoro nepažinojau, bet kai kūriau kompoziciją, juo, kaip asmeniu, pasidomėjau – ir dovanota kolekcija, ir sakralinio meno puoselėjimu. Tai buvo aukštos kultūros asmenybė. Kai pasiūlė atlikti šį darbą, mielai sutikau. Turiu patirtį kurti tokius darbus. Kaip ir visi mano kūrybiniai darbai, skulptūrinė kompozicija A. Talačkai prasidėjo nuo informacijos rinkimo, asmenybės, charakterio tyrinėjimo, tada buvo derinama prie esamo interjero, aplinkos. Parinkus vietą, sukūriau projekto maketą. Portretu siekiau atskleisti asmenybės charakterį. Vėliau buvo liejamos detalės, sidabruojama, montuojama į konstrukcinius elementus, siekiant stilistinio santykio su aplinka.

Ačiū už pokalbį.