Izraelio menininko Evgeny Merman paroda „Atlasas paveiklsuose /Bilder Atlas“

Nuo lapkričio 19 d. meno galerijoje TSEKH atidaroma Izraelio menininko Evgeny Merman paroda „Atlasas paveiklsuose /Bilder Atlas“

Evgeny Merman parodoje vyrauja didelės apimties paveikslai, įkvėpti iliustruoto geografinio atlaso, kuris buvo išleistas keliais leidimais XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Leipcige bei Vokietijoje. Kartu su peizažais ir pastatais, vietomis? Iliustracijose vaizduojami šalių, salų, dykumų ir kalnų gyventojai įvairiose pasaulio dalyse, išsamiai aprašant skirtingų rasių ir tautybių kūno sandarą, kaukolę ir veido bruožus iš Europos tyrinėtojų ir iliustratorių, o ypač vokiečių, perspektyvos. Merman darbai seka iliustracijas, lydinčias ne Europos šalims skirtą atlaso antrąjį tomą, daugiausia dėmesio skiriant tam tikriems menininko smalsumą sužadinusiems vaizdiniams: skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės, fauna ir flora.

Merman paveikslų serija ir jo originalių iliustracijų interpretacija sukėlė mano smalsumą dėl menininko skirto dėmesio atlase aprašytoms įvairių tautybių rasinėms savybėms. Atlasas pradėtas platinti tarp Vokietijos akademikų pirmajame ir antrajame XX amžiaus dešimtmečiuose, kai ėmė formuotis nacionalistinis judėjimas, pagimdęs nacių partiją, įskaitant nacių rasinę teoriją. Galvojau, ar šioje knygų serijoje aprašytas tyrimas patvirtina ypatingą Vokietijos imperijos (1871–1918 m.) susidomėjimą rasiniu žmonių pasiskirstymu, ar tai buvo „mokslinis“ nacių rasinės teorijos įkvėpimo šaltinis.

Du iš penkių atlaso tomų buvo skirti geografijai, o trys – zoologijai. Abu „geografiniai“ tomai akivaizdžiai buvo parašyti remiantis eurocentrine pasaulėžiūra, kuri Europą (o gal net Vakarų Europą) laiko pasaulio centru ir vieninteliu atskaitos tašku. Seriją sudaro penkiolika skyrių apie Europą, o tik keturi skyriai, apima likusį pasaulį. Europos tome aprašomi kalnai, upės, miestai, miesto ir kaimo architektūra, keletas gyvūnų. Europos gyventojai nėra aprašomi. Tiesą sakant, visame tome beveik nėra žmonių figūrų, o kai jos pasirodo, jos yra mažos, susikaupusios ir toli fone (kasyklų darbuotojai, ūkininkai, tyrimų delegacijos, jūreiviai ir kt.).

Evgeny Merman yra kilęs iš Ukrainos, tačiau Izraelio pilietis, todėl jis taip pat yra „ribinis“ Europai; jo pasirinkimas knygoje naudoti mažus vienspalvius piešinius ir suteikti jiems didelę spalvingą interpretaciją yra iššaukianti pozicija. Izraelio menas nuo pat pradžių apibrėžė save Europos atžvilgiu, o įtampa tarp „čia“ ir „ten“ yra įtampa, kuri buvo daugelio Izraelio menininkų darbuose. Tai kyla dėl geografinio ir kultūrinio Izraelio atsiskyrimo nuo Europos ir dėl ekonominės padėties, kuri apibūdino žydų gyvenvietės kovą už egzistavimą Palestinoje ir vėlesniais Izraelio valstybės metais. Tais metais (didžiąja dalimi ir šiandien) Izraelio menininkai išėjo iš meniškai neapdorotos dirvos ir patyrė klasikinius bei šiuolaikinius meno kūrinius iš kitos pusės, tai yra  naudodami spausdintas reprodukcijas ar darbų skaidres.

Merman, kaip ir pirmieji XX amžiaus pradžioje į Izraelį atvykę menininkai ir skulptoriai, gimė ir mokėsi ten, kur menas ir architektūra yra natūrali miesto aplinka. Imigravęs į Izraelį jis taip pat jautė poreikį sujungti labai skirtingas vietas ir kultūras. Tačiau skirtingai nuo tų menininkų, kurie bandė susidoroti su ryškia Viduržemio jūros šviesa ir įsisavinti naujos vietos vaizdus, Merman darbuose sunku rasti vietinių nuorodų, pavyzdžiui, dabartinės paveikslų serijos, kur nuoroda yra į Europos tapybą (arba iliustraciją). Tuo pat metu vaizdų pasirinkimas gali būti ne visiškai atsitiktinis, o susijęs su menininko biografija ir geopolitine realybe. Jo praktika primena populiariosios muzikos „cover“ praktiką arba senų filmų atkūrimą, kai jis pasisavina originalias iliustracijas ir „apsirengia“ jas naujais, asmeniniais ir šiuolaikiškais drabužiais.

Tuo pat metu plėtojama diskusija apie galios santykius tarp dominuojančios kultūros ir kontroliuojamos kultūros, kuriuos suformavo šimtus metų trukęs kolonializmas. Diskusiją sustiprina atvaizdus pasirinkimas iš šio atlaso tomo, kuriame, kaip minėta, kalbama apie tai, ką europiečiai vadina „trečiuoju pasauliu“. Daugelis iliustracijų, kurios buvo Merman paveikslų pagrindas, yra susijusios su medžiotojais ir medžiojamais. Vyrai yra bajorai, generolai arba medžiotojai; gyvūnai yra maisto grandinės viršuje, pavyzdžiui, grizlis ar puma, arba grandinės apačioje (elniai, lamos, paukščiai). Merman paveikslai pabrėžia disonansą tarp Vakarų susižavėjimo „kilniuoju laukiniu“ ir šių  „laukinių“ okupacijos bei išnaudojimo istorijos ir primena, kaip per visą istoriją ir iki šių dienų svetimo ir nežinomybės baimė virsta neapykanta ir smurtu.

Kalbant apie vaizdingą Merman požiūrį į šį darbą, verta paminėti, kad jo išeities taškas yra „bespalvė“ iliustracija; Paveikslams būdingas spalvingumas – tai sugalvota spalvinė gama, kuri turi absoliučią pasirinkimo laisvę. Jis naudoja sodrias, kontrastingas spalvas, kurios sustiprina stebėtojo patirtį. Praktika pasižymi iš pažiūros greitais ir išraiškingais potėpiais didelėse drobėse. Iš arti paveikslas atrodo kaip išardyta spalvų dėmių kolekcija; tik judant atgal paveikslas tarsi iškyla kaip galinga figūra ar pirmykštis peizažas. Įkvėpimo šaltiniai yra kažkur tarp vokiečio Ericho Heckelio (Ceilono Sinhalo, arba Čimborazo kalno) ir olando Willemo de Kooningo (kovotojo iš Fidžio salų arba indėnų vado iš Dakotos). Ar Merman yra savotiškas neoekspresionistas? Manau, kad ne, tai šiuolaikinis virtuozas menininkas, puikiai išmanantis meno istoriją, valdantis tradicines ir šiuolaikines tapybos technikas.

Evgeny Merman artėja prie atlaso tapytojo akimis. Jis tik remiasi piešiniais ir nepaiso vokiško teksto, kurio išties nemoka skaityti. Jo tapybinis požiūris šioje darbų serijoje yra ne toks kruopštus ir mažiau realistiškas nei iliustratoriaus požiūris. Jis pasirenka jį kaip tapytoją dominančias temas ir kompozicijas, retkarčiais sujungdamas įvairių iliustracijų vaizdus į vieną paveikslą arba tik nurodydamas atkarpą iš originalios iliustracijos. Rezultatas – labai spalvinga paveikslų serija, pasižyminti greitais ir išraiškingais potėpiais, suteikiančiais naują ir atnaujintą gyvenimą senajam pasauliui, pasauliui, kurį neatpažįstamai pakeitė didieji dvidešimtojo amžiaus istoriniai pasaulį traumuojantys įvykiai.

Parodos kuratorius Ilan Wizgan

Evgeny Merman yra multimedijos menininkas (gimęs Kijeve, Ukrainoje), gyvena ir kuria Tel Avive. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, studijavęs Niujorko vizualiųjų menų mokykloje ir gyvenęs Honkonge, Evgeny grįžo į Izraelį, kur tęsia savo meninę karjerą. Pirmąsias personalines parodas jis surengė 1995 m. Sarah Conforti galerijoje, Tel Avive ir Jeruzalės savivaldybės galerijoje bei naujausią 2018 m. specialiąją instaliaciją „Bunker Berlin/Tel Aviv“ ir Šiuolaikinio meno muziejų Ticino mieste. Menininko darbai yra Jeruzalės savivaldybės, MACT / Modern Arte Contemporanea    muziejaus, Ticino, Šveicarija, Honkongo holokausto ir tolerancijos muziejaus, kolekcijos dalis.

Ilan Wizgan yra nepriklausomas kuratorius, gyvenantis Izraelyje tačiau aktyviai veikiantis tarptautinėje meno scenoje. Prieš kuruodamas Izraelio paviljoną 2011 m. Venecijos bienalėje (su Jean de Loisy, Paryžiaus Tokijo rūmų direktoriumi). Wizgan užėmė keletą svarbių pareigų pagrindinėse Izraelio meno institucijose, tokiose kaip Izraelio muziejus Jeruzalėje, Izraelio meno muziejus Ramat Gan ir „Art Focus“ bienales metu Jeruzalėje. Jis įkūrė pirmąją popieriaus kūrinių bienalę Jeruzalėje bei buvo jos meno vadovas (2002 m.)

Parodos koordinatorius Karolis Gužas