Gerų filmų niekad nebus daug

JAV Kongreso biblioteka (Library of Congress) per karantiną leidžia pasižiūrėti net 7 tūkstančius vaizdo dokumentų, tarp jų ir pirmuosius, kartais tik sekundes trunkančius Thomo Alvos Edisono filmus, sukurtus dar XIX a. pabaigoje. Tarp daugybės Holivudo filmų siūlau atkreipti dėmesį į vienos iš nedaugelio 5-ajame ir 6-ajame dešimtmetyje JAV kūrusių moterų režisierių Idos Lupino filmą „Pakeleivis“ („The Hitch-Hiker“, 1953). Jį galima pamatyti čia:

https://www.youtube.com/watch?v=VcKZ636kvxg.

Ida Lupino (1918–1995) gimė Londone, aktorių šeimoje, ir labai anksti atsidūrė ant scenos. 4-ojo dešimtmečio pradžioje ji debiutavo kine, o paskutinis jos filmografijoje vaidmuo – populiariame seriale „Čarlio angelai“ („Charlie’s Angels“) – datuojamas 1977-aisiais. Holivude ji vaidino garsių režiserių Raoulio Walsho, Fritzo Lango, Roberto Aldricho filmuose, poroje filmų buvo Humphrey Bogarto partnerė. Aktorė sukūrė per šešias dešimtis vaidmenų filmuose ir serialuose, bet pastaraisiais metais ji vis dažniau prisimenama kaip režisierė. Prestižinės galerijos, muziejai bei kino festivaliai rengia jos filmų retrospektyvas ir peržiūras. Dabar manoma, kad būtent Lupino sukūrė šiuolaikinio feministinio kino modelį.

Aktorės karjera Lupino netenkino. Ji pradėjo domėtis 5-ojo dešimtmečio viduryje Holivude atsiradusiais nepriklausomaisiais, kartu su vyru įkūrė vieną pirmųjų nepriklausomų kino studijų ir 1949 m. debiutavo kaip režisierė. Lupino buvo pirmoji moteris, kūrusi film noir. Komercinės sėkmės tokie filmai nesulaukė. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos ji kūrė serialus, tęsė ir aktorės karjerą.

„Pakeleivis“ sukurtas pagal rašytojo ir scenaristo Danielio Mainwaringo kūrinį. Filmo pasirodymo metais jis buvo Holivudo „juoduosiuose sąrašuose“, todėl titruose nenurodytas. Siužetas paprastas: du į Meksiką žvejoti vykstantys draugai paima pavėžėti atsitiktinį pakeleivį, kuris yra žudikas psichopatas (William Talman)... Mainwaringas rėmėsi tikrais įvykiais, kai 1950-aisiais Williamas Cookas nužudė šešis žmones, paėmė įkaitus ir su jais išvyko į Meksiką. Mirties bausmė Cookui buvo įvykdyta 1952 m. gruodį, o filmavimas prasidėjo dar vasarą ir baigėsi liepos pabaigoje. Lupino bendravo su įkaitais ir gavo Cooko leidimą panaudoti scenarijuje realius įvykius, bet cenzūra liepė filme apsiriboti „tik“ trimis mirtimis. Filmas sulaukė gerų atsiliepimų, nors dažniau Lupino lydėjo pašaipos, pavyzdžiui, ji buvo vadinama „Donu Siegeliu vargšams“. Sunku būti vienintele moterimi režisiere sapnų fabrike. Lupino yra prisipažinusi: „Vyrai nemėgsta, kai moteris jiems vadovauja. Todėl dažnai apsimesdavau, kad ko nors nežinau, ir man pavykdavo geriau bendradarbiauti su filmavimo grupės nariais.“

Taip pat siūlome pasinaudoti išsamiu sąrašu, kur ir ką galima pasižiūrėti, kurį parengė „Slavijos“ kino centras:

https://skalvija.lt/naujiena/ka-ziureti-kai-kino-teatrai-uzdaryti/?utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=ka_ziureti_kai_kino_teatrai_uzdaryti&utm_term=2020-04-11.

Parengė Ž. P.