Trisdešimt liturginių metų

Prieš trisdešimt metų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrmo išvakarėse, 1989-aisiais, Atgimimo sukeltos bangos nuvilnijo per visus Lietuvos miestus, atverdamos šventovių duris laisvės išsiilgusiems žmonėms. Kūrėsi bažnytiniai kolektyvai, būrėsi chorai, vargonais suskambo ne tik koncertinė, bet ir sakrali muzika. Vienas iš reikšmingų įvykių 1989-ųjų gegužę, netrukus po Vilniaus arkikatedros atgavimo, buvo grigališkojo choralo giesmininkų vyrų grupės „Cantores chorales capellae S. Casimiri“, puoselėjančios išskirtinai tradicinio Romos katalikų bažnyčios liturginio grigališkojo choralo giedojimo tradiciją Lietuvoje, susikūrimas. Nuo 1991 m. į choralo grupę įsiliejo ir moteriški balsai, o nuo 1994 m. giedotojai persivadino į „Schola Gregoriana Vilnensis“. Lemtinga buvo ir pačioje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, 1990-aisiais, choralistų kelionė į Solemo (Solesmes) benediktinų abatiją Prancūzijoje. Nuoširdus jų domėjimasis šios regulos vienuolių praktikuojama grigališkojo choralo giedojimo tradicija ir užsimezgusi draugystė paskatino prancūzų vienuolius įkurti savo bendruomenę Lietuvoje. Taip gimęs Šv. Benedikto vienuolynas Palendriuose yra nuolatinė „Schola Gregoriana Vilnensis“ narių lankymosi, giedojimo tobulinimo ir dvasinių rekolekcijų buveinė. Du Palendrių vienuoliai yra buvę „Schola Gregoriana Vilnensis“ giesmininkai.

Nuo grigališkojo choralo giedojimo grupės susikūrimo kolektyvui vadovavo jos įkūrėjas, Vilniaus dailės akademijos absolventas architektas Dainius Juozėnas, muzikologė, vargonininkė Živilė Stonytė bei kompozitorė Daina Adamkevičiūtė. Tarp „Schola Gregoriana Vilnensis“ steigėjų buvo ir choro vadovas Romualdas Gražinis, muzikologas dr. Jonas Vilimas, dirigentas Rolandas Muleika. 1992 m. įkurta Vilniaus šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija nuo 1993 m. organizuoja meistriškumo kursus, grigališkojo choralo savaites, koncertuoja, leidžia muzikos įrašus, publikuoja leidinius, bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir užsienio grigališkojo choralo studijų asociacijomis, chorais ir vienuolių bendruomenėmis. Su šiuo grigališkojo choralo giesmininkų kolektyvu bendradarbiavo bažnytinei muzikai neabejingi vargonininkai Bernardas Vasiliauskas, Audra Telksnytė, Balys Vaitkus, Dovilė Savickaitė, Indrė Gerikaitė, Eglė Rudokaitė, Kristina Karpuk, taip pat ir šių eilučių autorė. Nuo 2011 m. chorui talkina improvizuojanti ir puikiai liturginę muziką interpretuojanti vargonininkė Agnė Petruškevičiūtė.

Šventiška 30-ies metų „Schola Gregoriana Vilnensis“ gyvavimo ir kūrybinės veiklos sukaktis spalio 26 d. buvo pažymėta įspūdingu koncertu Šv. Ignoto bažnyčioje. Grigališkojo choralo giesmininkams dirigavo vienas žinomiausių Europos grigališkojo choralo autoritetų, Katalonijos konservatorijos profesorius Juanas Carlosas Asensio iš Ispanijos. Jis nuo vaikystės yra susijęs su grigališkuoju choralu, giedojo benediktinų vienuolyno, įsikūrusio  Ispanijos pilietinio karo memoriale – Escolanía del Valle de los Caídos – berniukų chore, glaudžiai bendradarbiauja su Solemo benediktinų vienuolynu. Jau du kartus lankėsi Lietuvoje, kur 2015 ir 2016 m. vadovavo grigališkojo choralo kursams Marijampolėje.  Neįprastu ir kerinčiu deriniu su viduramžišku monodiniu grigališkuoju giedojimu koncerte skambėjo džiazinės improvizacijos choralo giesmių temomis, jas atliko Janas Maksimovičius (saksofonas) ir Dmitrijus Golovanovas (klavišiniai).  

Koncerte nuskambėjusi pirmoji improvizacija neprognozavo koncerto, kuriame bus giedami liturginiai ir Šventojo Rašto tekstai. J. Maksimovičiaus ir D. Golovanovo improvizacija veikiau kėlė asociacijas su gamtos ir dangaus erdvėmis ar poilsiu prie jūros, skraidant žuvėdroms vėjyje. Saksofono ir elektroninio fortepijono garsų gūsiai liejosi ir sklandė užpildydami bažnyčios navas ir rezonavo netikėto įspūdžio apimtų klausytojų krūtinėse. Gal todėl dar ryškiau ir dar labiau jaudinanti atrodė link altoriaus einanti šio šventinio vakaro šeimininkų – grigališkojo choralo giesmininkų – eisena. Tylant improvizacijai ir choralistams perėmus saksofonu varijuotos advento įžangos giesmės temą „Ad te levavi“ („Į Tave kėliau savo sielą“) subtiliai skambėjo jos originalas. Po įžanginės giesmės iki kitos instrumentinės improvizacijos buvo giedamos Kalėdų, gavėnios, Didžiosios savaitės ir Velykų liturginės giesmės.

Nuostabu buvo matyti ir girdėti giesmininkų ir jiems dirigavusio Juano Carloso Asensio įsiklausymą vienas į kitą, jų vieningą kvėpavimą, o gestais piešiama ornamentika atrodė tarsi vienbalsio giedojimo vizualizacija ir liejosi į organišką visumą su grigališkojo choralo jubiliacijomis. Paskutinio choralo „Jubilate Deo“ („Visi kraštai, džiaugsmingai giedokite Dievui“) temą vėl tęsė ir varijavo saksofonas bei klavišiniai. Aksominis, kartais metalu žėrintis saksofono tembras skleidė šventinę nuotaiką, kuria galėjo mėgautis ir džiaugtis pagrindiniai šio vakaro dalyviai.

Pailsėję, klausydamiesi improvizacijų, „Schola Gregoriana Vilnensis“ giesmininkai tęsė savo šventinį koncertą. Toliau skambėjo Mišių dalys ir eilinio laiko giesmės, pakaitomis perimamos tai moterų, tai vyrų balsų, paskutinėse Devintinių (komunijos) bei Naktinės liturgijos valandų giesmėse susiliejusios į darnų bendrą giedojimą. Užbaigiant paskutinę Naktinės liturginės valandos giesmę „Nunc dimittis“ („Dabar gali, Valdove“), iš už giesmininkų nugarų pasigirdo vargonų garsai, nuo tylaus registro ir retos faktūros vis stipriau įsiliedami į bendrą skambesį. Tai buvo netikėta ir todėl dar įspūdingiau atlikėjų nematantiems klausytojams. J. Maksimovičiaus ir D. Golovanovo duetas iki griausmingų sąskambių išplėtojo giesmės temą, sukeldamas virpulį ir klausytojų, ir pačių „Schola Gregoriana Vilnensis“ giesmininkų širdyse.

Matyt, neatsitiktinai šiam šventiniam koncertui buvo pasirinkta Šv. Ignoto bažnyčia, kurios švari, balta erdvė, neperkrauta baroko puošnybėmis, itin derėjo su skaidriomis grigališkojo choralo monodijomis, kylančiomis link bažnyčios lubų freskų, vaizduojančių dangų, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus. Vienintelės bažnyčios puošmenos – kuklūs mediniai angelai, sėdintys ant altoriaus apsidės karnizų ir aukštų kolonų viršaus, tyliai besiklausantys giesmių. 1622–1647 m. pastatyta bazilikinė ankstyvojo baroko stiliaus Šv. Ignoto bažnyčia smarkiai nukentėjo nuo gaisrų, daugybę kartų rekonstruota, buvusi vyskupijos kapitulos archyvu, vėliau paversta karininkų klubu, o sovietmečiu buvo netgi pritaikyta kino studijai. Neatpažįstamai suniokota, kadais buvusi nuostabaus grožio Šv. Ignoto bažnyčia 2001–2004 m. buvo dar kartą rekonstruota ir perduota pagrindiniam kariuomenės Ordinariatui.

Kodėl visgi taip gera sustoti, suklusti ir nurimti po bažnyčios skliautais skambant grigališkajam choralui? Turbūt todėl, kad šios giesmės, kuriose yra apmąstomi liturginiai tekstai, atskleidžia jų gelmę ir skleidžia sielos ramybę. Panyrant sykiu su giesmininkais į šią muzikinę liturginės maldos išraišką, sustoja laikas. Nurimus bet kokiam skubėjimui, grigališkojo giedojimo monodija nukelia į dar nepasidalijusios Bažnyčios ir visos Vakarų muzikos istorijos raidos pradžią. Tai pirmojo krikščioniškojo tūkstantmečio katalikų liturginės maldos forma. Šis giedojimas, prasidėjęs ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu, I–IV a., VI a. jau buvo galutinai susiformavęs. Melodija ir jos atlikimas padeda giesmininkui, taip pat ir klausytojui, įsigyventi į teologinę giedamo teksto, o kartu ir liturginio vyksmo prasmę. Ne veltui daugelis Bažnyčios Tėvų pabrėžia, jog giedojimas yra aukščiausia Dievo garbinimo forma, o grigališkojo giedojimo mokymas sietas su teologijos studijomis.

Sekmadienį aukotose šv. Mišiose už Arkikatedros choralistų bendruomenę, kuriose giedojo patys choralistai ir jų bičiuliai (vargonavo Agnė Petruškevičiūtė ir Pascalis Caldara iš Miuncheno), vyskupas augziliaras Darius Trijonis homilijoje kalbėdamas apie nepaprastą grigališkojo choralo poveikį, cituodamas popiežių emeritą Benediktą XVI, priminė, jog ir šv. Augustino atsivertimą lydėjo ne tik Dievo Žodžio klausymas, bet ir psalmių bei himnų giedojimas, jo girdimas šv. Ambraziejaus vadovaujamose liturginėse apeigose. O prancūzų poetas Paulis Claudelis įtikėjo Kalėdų Mišparuose, klausydamasis giedamo „Magnificat“. Taigi jau dvidešimt amžių skaičiuojantis monodinis grigališkasis choralas bei iš jo išsivysčiusi daugiabalsė liturginė muzika gali kartais stipriau paveikti nei koks tvirtas teologinis tikėjimo tiesų argumentavimas. Neatsitiktinai ir didieji genijai Johannas Sebastianas Bachas ar Georgas Friedrichas Händelis naujai sukurtas kompozicijas pasirašydavo: Soli Deo gloria („Vienam Dievui garbė“).