7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nepamatuojama grąža

Ugnė Bužinskaitė kalbina kultūros mecenatus

Nr. 33 (1312), 2019-10-18
Živilė Jonas Garbaravičiai. A. Solomino nuotr.
Živilė Jonas Garbaravičiai. A. Solomino nuotr.

Kultūros mecenatystė – vis plačiau aptarinėjama tema. Prisimenant tokius „Lewben Art Foundation“ projektus kaip „Kolekcionuojant hitus“ Nacionalinėje dailės galerijoje, fondo ekspozicijas šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ ar dar šios vasaros pabaigoje atidarytą ir tebeveikiančią parodą „Mūsų asmenukė“ MO muziejuje, jų įgyvendinimas neįsivaizduojamas be mecenatų. Visgi dažniausiai kultūros projektų mecenatais tampa verslo subjektai, įmonės. Šį kartą domimės kiek mažiau tyrinėtu reiškiniu – kultūrą remiančiais žmonėmis. Dažniausiai daugeliui savaime suprantama, kodėl kultūros projektus remia verslo įmonės, – tai tampa vienokia ar kitokia socialine verslo subjekto atsakomybe ar, tam tikrais atvejais, komercine grąža. Tačiau kas įkvepia verslininkus remti projektus savo vardu?

Paskatinta šios vasaros pabaigoje atidarytos ir iki lapkričio 17 d. tebeveikiančios bendros „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejaus parodos „Mūsų asmenukė“, sėkmingo bendradarbiavimo su kultūros mecenatais, „Lewben Art Foundation“ vadovė  Ugnė Bužinskaitė nusprendė pakalbinti kultūros mecenatus, verslininkus Vilmą Dagilienę bei Živilę ir Joną Garbaravičius.

 

Ugnė Bužinskaitė: Esate jau nesuskaičiuojamų trumpalaikių ar ilgalaikių projektų mecenatai. Viešojoje erdvėje mecenatų sekcijoje matome jūsų, bet ne jūsų verslo vardą. Kas paskatino jus veikti asmeniškai, o ne verslo vardu? Juk ir patys esate verslininkai, turite savo verslą. Turbūt pritartumėte, kad tokios iniciatyvos versle padeda gerinti kompanijos įvaizdį?

 

Živilė ir Jonas Garbaravičiai: Pažvelkime į istoriją: visi prisimename Italijos Medici, Lietuvos Pacus bei Radvilas, Sapiegas ar Oginskius – žymias gimines, kurių dėka iki šiol grožimės nepakartojamais meno šedevrais. Tačiau tik istorikai žino, kokius tuometinius verslus (nors tokios sąvokos jų laikais dar ir nebuvo) šios giminės plėtojo. Mūsų šeimoje filantropijos tradicija atkeliavo dar iš prieškario: ir seneliai, ir tėvai buvo ir tebėra įvairių bendruomeninių projektų iniciatoriai, rėmėjai, mecenatai. Tad ir mes tęsiame šias tradicijas, taip pat tikimės, kad jas toliau puoselės ir užaugę mūsų vaikai. Gal ir nekuklu taip sakyti, bet norėtume, kad ir mūsų giminės vardas istorijai išliktų tarp kitų garbių mecenatų.

 

Vilma Dagilienė: Nuo pat pradžių labai norėjau parodyti, kad remti, dalintis ar prisidėti prie kultūros projektų gali ne tik įmonės, didelės kompanijos, bet ir pavieniai, fiziniai asmenys.

 

Ž. G. ir J. G.: Galbūt mecenavimą galima būtų palyginti su ilgai degančia ugnimi, kuri apšviečia ir šildo. Tai ne akimirkos fejerverkas. Juk verslą, įmones galima parduoti, įsigyti. Jos gali keisti pavadinimus, veiklos sritis. Tačiau tai nereiškia, kad socialinės atsakomybės klausimai yra nesvarbūs mūsų turimam verslui. Turime įvairių verslų ir investicijų. Tos įmonės, kurių savininkai bent iš dalies esame, taip pat remia daug įvairių socialinių ir kultūrinių projektų, padeda gydyti mus supančio gyvenimo skaudulius. Tačiau įmonės į šiuos projektus žvelgia ne kaip į rinkodarinę ar reklaminę priemonę, bet kaip į savotišką indėlį kuriant bendruomeniškesnį, teisingesnį ir geresnį gyvenimą toje visuomenėje, kurioje jos veikia. Todėl laikomasi principo patiems nesigirti gerais darbais, bet leisti šiems darbams vykti ir leisti jiems patiems girti tuos, kurie padeda atnešti daugiau šviesos į mūsų visų aplinką.

 

U. B.: Verslo subjektai, remdami kultūrą, dažniausiai tikisi integruotos jų įmonės komunikacijos vykstant projektui. Ar remdami vizualiųjų menų projektus tikitės kokios nors grąžos, dėmesio, o gal tai jums visiškai nesvarbu? Juk remdami kultūrą kaip fiziniai asmenys negaunate ir jokių mokestinių lengvatų, priešingai nei juridiniai asmenys?

 

V. D.: Remiant kultūrą, konkrečiau – šiuolaikinį meną, man svarbiausias dalykas yra jo sklaida. Prisidėdama prie šiuolaikinio meno parodos noriu, kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje pradėtų domėtis šia sritimi, taip pat labai tikiuosi, kad tai kažkiek prisideda ir prie būsimų šiuolaikinio meno kolekcininkų rato formavimo, tikiu, kad kai kuriuos žmones paskatinu nebijoti kolekcionuoti šiuolaikinį meną.

 

Ž. G. ir J. G.: Geriausia grąža – tai matyti žibančias tokių projektų kūrėjų ir juos įgyvendinti padedančių žmonių akis tuomet, kai projektas pavyksta ir yra pristatomas visuomenei. Išgirsti paprastą, žmogiškai šiltą ir nuoširdų „ačiū“. Tokie paprasti dalykai palieka pėdsaką širdyje ir atmintyje.

 

U. B.: Kada ir kaip supratote, kad būti kultūros mecenatu prasminga?

 

V. D.: Domėtis ir kolekcionuoti šiuolaikinį meną pradėjau prieš penkerius metus. Važinėdama po muges supratau, kokia galinga meno industrija, pamačiau, kaip svarbu kolekcininkams įsigyti vieno ar kito menininko kūrinį. Tada suvokiau, kad Lietuvoje menui ir menininkams skiriama labai mažai dėmesio. Buvo graudu matyti, kaip, pavyzdžiui, privati galerija „Vartai“ iš savo lėšų ir įdėjusi daug pastangų atsiveža žymų menininką, o jo pasižiūrėti susirenka menka auditorija. Tada ir kilo noras kažkaip prisidėti, vienaip ar kitaip skleisti tą žinią apie šiuolaikinį meną ir parodyti, kad ir lietuvių menininkai daug ko verti.

 

Ž. G. ir J. G.: Konkrečios dienos ir valandos pasakyti neįmanoma. Greičiausiai tam reikia priaugti – pamažu, nuosekliai ir atsakingai. Kol galiausiai atėjo akimirka, kai supratome – maža būti tik stebėtojais, norime ir patys prisidėti prie puikių projektų, kurie negali atsirasti vien dėl lėšų stokos ar dėmesio nebuvimo. Didžiausias indėlis buvo Živilės, kuri kuravo visus įmonių socialinius projektus. Kadangi ji visuomet domėjosi ir žavėjosi menu, natūraliai įsiliejome į meno rėmimą. „Lewben Art Foundation“ įkūrėjai yra ir mūsų labai artimi draugai, kurių dėka meną pamilome dar labiau.

 

U. B.: Sakoma, kad dabar madinga „vartoti meną“. Ar pastebite tokias tendencijas?

 

V. D.: Taip, po truputį, mažais žingsneliais, žmonės Lietuvoje pradeda suprasti, kad dabar socialiniuose puslapiuose madinga pasidalinti ne tik kokį automobilį nusipirko ar kokį restoraną aplankė, bet ir nusifotografuoti prie paveikslo muziejuje ar mugėje. Ir tai labai džiugu, nes tokiu būdu vyksta meno mados sklaida.

 

Ž. G. ir J. G.: Daug kas priklauso nuo to, kaip mes suprantame žodį „vartoti“. Juk vartoti galima naikinančia, konsumavimo prasme, bet galima ir pamažu, gėrintis ir žavintis bei išsaugant tai ilgam. Dar filosofas Imanuelis Kantas yra sakęs, kad grožis yra moralinio gėrio simbolis. Galbūt būtų galima ginčytis su rašytoju Fiodoru Dostojevskiu, ar tikrai grožis išgelbės pasaulį, bet kad grožis gali padaryti pasaulį geresnį – manytume, net neginčijama. Vartoti atsakingai taip pat tampa savotiška pastarojo meto mada. Tad gal visai nėra blogai, jei menas vartojamas atsakingai ir šis grožis skleidžiamas toliau, draugams, bičiuliams ir net nepažįstamiems žmonėms?

 

U. B.: Kodėl remiate kultūrą, o dar konkrečiau – vizualiuosius menus, o ne, pavyzdžiui, sportą?

 

V. D.: Labai paprasta, turbūt kiekvienas mecenatas išsirenka tai, kas jį domina labiausiai. Vizualiuosius menus remiu todėl, kad man įdomus šiuolaikinis menas, pastaruosius metus itin juo domiuosi. Šiek tiek prisidedu ir prie sporto, pavyzdžiui, futbolo komandos, kurioje žaidžia mano sūnus.

 

Ž. G. ir J. G.: Nenuvertiname ir sporto – esame prisidėję ir ne prie vieno Lietuvą garsinančio sportininko pasirengimo bei karjeros. Šeimoje esame pasiskirstę: Jonas labiau remia sportininkus, Živilė – menus. Tačiau abu bendrai dar palaikome ir remiame tokias sritis kaip vaikų gydymas, pagalba našlaičiams ir socialiai pažeidžiamiems žmonėms.

 

U. B.: Turbūt gaunate daug prašymų remti vieną ar kitą projektą. Jūsų vardą galima sutikti „Lewben Art Foundation“, galerijos „Vartai“ ar MO muziejaus parodose. Kaip atsirenkate, kurių institucijų partneriais tapti?

 

V. D.: Atsirenku pagal tai, kokio grįžtamojo emocinio ryšio, reikšmės ir svarbos projektas yra. Pavyzdžiui, man svarbu Venecijos bienalė – tokia tarptautinė paroda garsina Lietuvos vardą, o dar šiais metais Lietuvos paviljonas juk laimėjo ir „Auksinį liūtą“! Aš laiminga, kad galėjau bent kažkiek prisidėti. Remti jauną, talentingą menininką svarbu, nes gal vėliau jis garsins Lietuvos vardą. Remti galerijos „Vartai“ ar „Lewben Art Foundation“ projektus irgi svarbu, nes šios institucijos „rodo“ kokybišką meną ir tokiu būdu vyksta meno sklaida. Mano principas – kuo didesnė nauda kuo didesniam žmonių kiekiui.

 

Ž. G. ir J. G.: Išties, pačių įvairiausių prašymų ar pasiūlymų netrūksta. Tačiau rinktis tenka, ir tai nėra pats lengviausias pasirinkimas. Kadangi tai mudviejų sprendimas – kalbamės, kalbamės, kalbamės. Kol galų gale nusprendžiame. Ir tikrai ne kartą skaudama širdimi tenka atidėti kai kuriuos projektus į šalį. Bet kartu su šiuo sprendimu supranti: galbūt jam dar ne laikas, gal vėliau įgyvendintas vienas ar kitas projektas bus dar brandesnis, dar aktualesnis ar reikalingesnis visuomenei.

 

U. B.: Meną kolekcionuojate ir patys. Galbūt nuo to ir prasidėjo jūsų, kaip mecenatų, kelias?

 

V. D.: Taip, būtent taip ir prasidėjo mano, kaip mecenatės, kelias.

 

Ž. G. ir J. G.: Galbūt ne tiek nuo paties kolekcionavimo pradžios. Greičiausiai labiau nuo tos akimirkos, kai atėjo supratimas, kad mūsų kuklios kolekcijos darbai negali būti skirti vien mūsų pačių ar mūsų pažįstamų bei artimųjų akims ir džiaugsmui. Dalindamasis tampi turtingesnis, liudija tūkstantmetė krikščioniška tradicija. Taip ir mes – dalindamiesi tuo, ką turime, jaučiamės turtingesni daugeliu prasmių.

 

U. B.: Jūsų nuomone, kokios priemonės galėtų paskatinti fizinius ar juridinius asmenis tapti kultūros mecenatais?

 

V. D.: Mano nuomone, paskatinti galėtų meno žinomumas, mada. Supratimas, kad menas taip pat gali garsinti Lietuvą, jai atstovauti, kaip įvyko Venecijos bienalėje. Manau, kad tokios svarbos įvykius ir dalyvavimus valstybė turėtų remti 100 proc., kad nereikėtų menininkams vaikščioti ištiesus rankos ir prašyti paramos iš privačių asmenų.

 

Ž. G. ir J. G.: Sunkus klausimas, kurį jau prieš keletą metų ilgokai svarstė Kultūros ministerijos suburta darbo grupė, galiausiai pateikusi Mecenavimo įstatymo projektą, kuris dabar jau priimtas Seime ir galioja. Tačiau ar po šio įstatymo atsirado daugiau mecenatų? Greičiausiai, kad ne. Matyt, kaip ir mums – naujiems mecenatams reikia laiko užaugti ir pribręsti tokiems sprendimams. Nes mecenavimas kyla iš širdies ir neieško tokio vardo įamžinimo pagal įstatymą ar materialios grąžos. Kartu visi turėtume suprasti, kad net ir mokestinės lengvatos – tai ne kažkokia grąža ar apdovanojimas mecenatams iš valstybės pusės. Į mokestines lengvatas mecenatams turėtume žiūrėti kaip į valstybės paskatinimą jiems tęsti jau vykdomus darbus ir padėti įgyvendinti dar daugiau puikių bei Lietuvai ir jos žmonėms reikalingų projektų.

Živilė Jonas Garbaravičiai. A. Solomino nuotr.
Živilė Jonas Garbaravičiai. A. Solomino nuotr.
Vilma Dagilienė. Iš asmeninio archyvo
Vilma Dagilienė. Iš asmeninio archyvo