7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Emancipacijos diskursai

Kas kalba tautinėje sakykloje?

Ugnė Litvinaitė
Nr. 9 (1288), 2019-03-01
Kultūros tribūna
G. Mikonytės nuotr.
G. Mikonytės nuotr.

Konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“ jau ketverius metus paeiliui vasario 17-ąją sujudina tądien dar ore tvyrantį, nors jau vakarykštį šventinį patosą. Kaip ir šio projekto pirmtakės, 1918 m. vasario 17 d. tūkstančiais išėjusios į gatves reikalauti į Lietuvos Tarybą įtraukti visuomenei nusipelniusias to meto moteris, šiuolaikinės Emancipacijos dienos konferencijos organizatorės bei pranešėjos primena apie visuomenės įvairovę ir vieną pagrindinių demokratijos kultūros užduočių jos teisingai paisyti.

 

Kad ši žinia vis dar aktuali, iškalbingai rodo pati Nacionalinės emancipacijos dienos atsiradimo ir minėjimo istorija. Pirmasis renginys inicijuotas po to, kai Atviros Lietuvos fondo 25-mečio minėjimui skirtoje diskusijoje apie nepriklausomos Lietuvos raidą mintimis prie ilgo stalo dalijosi net šeši pašnekovai, tarp kurių nebuvo nė vienos pašnekovės. O pernai, per šimtąsias valstybės metines išreiškus norą garsiai paminėti tas, kurios savo pasiekimais kūrė valstybę, tačiau nebuvo įtrauktos į formalias jos kūrėjų gretas, taip pat paskelbti tikslą daugiau šios visuomenės pusės nepamiršti, Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovybė atsisakė leisti tai simboliškai padaryti Signatarų namų balkone. Tuomet 100 Lietuvą kūrusių moterų pavardės bei Vasario 17-osios deklaracija buvo perskaityta šalia esančio viešbučio „Narutis“ balkone.

 

Kas verčia moteris „tautos sakykloje“ matyti kaip nuokrypį nuo normalumo, o gal net kaip pavojų valstybei, kurį verta išstumti iš valstybės legitimuojamo diskurso? Ar simbolinę reikšmę valstybingumui turinčioje vietoje stovinčios akademikės, kultūros veikėjos ir žmogaus teisių gynėjos, skelbiančios lygiateisiškumo principą demokratinėje Lietuvoje, kuo nors neatitinka mūsų valstybės vaizdinio?

 

Mūsų „balkonai“ ir „sakyklos“, kuriuose kuriama ir švenčiama Lietuva, vis dar rezervuoti tam tikram tipui. Dauginamas nacionalinis vaizdinys – ar kaip istorinę vertę jau įgijusi signatarų nuotrauka, ar kaip ją dar tik įgyjantis šiandienio ministrų kabineto užfiksavimas – sufleruoja itin vienalytį (ak, tas žodžių žaismas!) visuomenės suvokimą ir atstovavimą. Jei ne – tam yra skaičiai, paslaugiai pateikiami paties Lietuvos statistikos departamento atskiru leidiniu. Moterys sudaro mažumą Seime (21 proc.), savivaldybių tarybose (25 proc.), o šiemet Vyriausybė tapo nei daugiau, nei mažiau – vienvyrė. Nors viešajame sektoriuje moterų dauguma, į viršūnes jos vis dar nepriimamos, išskyrus pavienius atvejus, –  turėdami prezidentę, retai girdime ją kalbant apie moterų teisių padėtį šalyje. Feministinės idėjos viešajame diskurse vis dar nepriimtinos – nebent kaip sensacija, išsišokimas, ideologinė veikla, kažkodėl suvokiama kaip nutolusi nuo realių moterų patirčių.

 

Generuojamas dirbtinis visuomenės vienio paveikslas, tampantis tautos įsikūnijimu, jos balsu, paradoksaliai ją nubalsina. Visuomenės grupės, netelpančios į tautos vaizduotę, dažnai netenka ir galimybių sulaukti deramos pagarbos savo poreikiams. „Emancipacijos diskursai“ šiame kontekste tampa vieta, o gal idėja, sukviečiančia tuos nubalsintuosius ir taip sukrutinančia norą nepriklausomą Lietuvą ne tik garbinti ir dauginti mums atpažįstamomis formomis, bet ir reflektuoti, permąstyti per joje išsilaisvinimą (ar nulaisvinimą) patiriančias grupes iš nacionalinės euforijos ir pačios nacionalinės vizijos paribių.

 

Užsukus į Nacionalinę dailės galeriją vasario 17-ąją jų buvo galima išgirsti daug ir labai skirtingų, kalbėjusių tiesiogiai ar bandytų atstovauti, įgarsinant tyrimų ar aktyvizmo būdu liudytas patirtis: iš viešojo, ekonominio, akademinio lauko išstumtų neįgaliųjų, kovas su vėjo malūnais primenančius žygius už sveikatos apsaugą ir aplinkos tausojimą inicijuojančių Klaipėdos bendruomenės motinų, vaikus sūpuojančių paauglių, seksualinio išnaudojimo aukų, galiausiai ir moterų, kurios skirtingais būdais kovoja už šių problemų pripažinimą. Ir gal čia renginį būtų galima apkaltinti fragmentiškumu, jei ne vienybė vieno paprasto tikslo atžvilgiu, kurį turbūt geriausiai artikuliavo viena iš renginio iniciatorių menotyrininkė Laima Kreivytė, – tvaresnė visuomenė mums visiems.

 

Plačiausia diskusija šiais metais teko moters, kaip motinos, temai, jos atgarsiai nuvilnijo ir per kalbėjusius kitomis temomis. Ir ne veltui. Gal iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet tradicionalistinių pažiūrų visuomenėje, kokia Lietuva vis dar yra lyčių vaidmenų klausimu, motinos yra apleistos. Šį balsą konferencijoje įgarsinusi – iš retkarčiais trūkinėjusio pasakojimo buvo girdėti, kad tai tapo viena pirmųjų galimybių tą daryti – šiuolaikinę motinystę analizuojanti tinklaraštininkė Miglė Mekšrūnaitė, pasinaudojant jos pačios metafora, išdrįso išlipti iš „rožinio kokono“. Pasak jos, už šios dirbtinės idilės fasado, kur kultūroje vyraujantys įvaizdžiai bruka jauną mamą, – daug skausmo ir vienišumo savo varguose, apie kuriuos žinoti iki ten patenkant konstruojamas diskursas neleidžia. Įkritusi į patirtis, kurios kontrastuoja su turėtais lūkesčiais, staiga pervargusi ir sutrikusi mama tampa antinorma. Nuovargis, iš dalies dėl neproporcingai tenkančios naštos, palieka šias patirtis beginkles, neaprašytas, neišgarsintas – bei sykiu uždaras palikuonėms, kurios tą turės išgyventi pačios, ir vėl nespėdamos nei jų reflektuoti, nei reikalauti valstybinio sektoriaus pagalbos, nei turėdamos resursų peržengti stigmą apie motinystę kalbėti viešai. Motinystės patirtis tampa ta, apie kurią nedera kalbėti, komentavo pranešimą kartu rengusi dr. Aliona Šlaj. „Ir tau niekas nesako, kad... yra sunku“, – reflektavo M. Mekšrūnaitė. Būtų teisinga pasakyti, kad niekas to ir nepripažįsta: Lietuva tragiškai atsilieka Europoje pagal valstybės suteikiamas vaikų priežiūros paslaugas, moterys prisiima praktiškai visą namų ruošos darbų naštą ir didžiąją dalį vaikų priežiūros (Ugnė Litvinaitė, „Leiskite joms dirbti“. IQ, 2018 liepa, https://naujienos.alfa.lt/leidinys/iq/leiskite-joms-dirbti/).

 

Čia itin aktualiai įsipina Rytų Europos feminisčių suvažiavimo organizatorės, save kairiąja feministe laikančios Viktorijos Kolbešnikovos pastaba, kad visuomenės keliami reikalavimai šeimoms užsiimti vaikų lavinimu, skirti pakankamai dėmesio kultūrai ir socializacijai, einantys greta su gana aiškiai juntama elito panieka tiems, kurie neskaito knygų ir nesupranta aukštųjų dimensijų, neturi jokios prasmės sunkiai dirbančios šeimos kasdienybėje. Kaip, neprisiimdama vaikų auginimo naštos dalies, visuomenė gali to tikėtis? Tenka pripažinti, nebent iš turtingų šeimų.

 

Vieša paslaptis, kad motinomis nepriklausomoje Lietuvoje ne vienai tenka tapti dar neišaugus vaikystės. Ši problema skaudi, kad ir kelintą sykį būtų nagrinėjama, nes vieša paslaptis netampa viešu reikalu – situacija nesikeičia nuo 2000-ųjų, kaip teigė Lietuvos socialinių tyrimų centro jaunesnioji mokslo darbuotoja Vaida Tretjakova. Problema išstumta iš diskusijos – ne tik viešos, bet ir ten, kur yra aktualiausia – mokyklose. Citatos iš mokslinio tyrimo interviu su mokytojais juodu ant balto bylojo, kad net matydami akivaizdų poreikį jie palieka merginas klimpti santykiuose be jokių kelrodžių – dėl to atsiranda vaikai be tėvų, motinos be išsilavinimo ir šeimos skurdo rizikoje (daugiau žr: Domantė Juknonytė, „V. Tretjakova apie paauglių nėštumus: lytinis švietimas dažnai grįstas susilaikymu nuo lytinių santykių“, 15min.lt, 2019-02-21, https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/v-tretjakova-apie-paaugliu-nestumus-lytinis-svietimas-daznai-gristas-susilaikymu-nuo-lytiniu-santykiu-1026-1106070?fbclid=IwAR0dzPiQ--lGtnPyFqLstYRsje_M2vBphQyTNtSa9lbwveSwW2bO-Qf41Vc).

 

Čia pat aktuali tampa ir turbūt priešinga patirtis – bevaikės moters. Šalia manęs sėdėjusi ponia šilta šypsena dėkojo už plojimus skaidrei, citavusiai vieną tyrimo dalyvių: niekam gimdyti vaikų ji neįsipareigojusi ir neprivalėjusi. Moteris, neturinti vyro ir / ar vaikų Lietuvoje – dėl tų pačių tradicionalistinių nuostatų ir įvaizdžių, su pasismaginimu išnaudojamų net rinkimų kampanijose (tikriausiai daugeliui žinomas premjero Sauliaus Skvernelio pranešimas prisistatant kandidatu į prezidentus: „Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais.“ Žr. daugiau: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/01/29/news/s-skvernelio-kalbos-perliukai-vertinima-pateike-ir-kiti-kandidatai-i-prezidentus-9034173/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy) – neretai vis dar suprantama kaip nevisavertė. Kodėl? Ar žmogiškumas matuojamas reprodukcinių organų naudojimo rezultatais?

 

Kai kurių tikrai taip, ir pačia bjauriausia prasme. Daugelį konferencijos klausytojų turbūt šokiravo viešumon retai iškylanti prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų realybė, praskleista Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės. Aštuoniolika metų šioje srityje dirbanti nevyriausybinio sektoriaus atstovė neslėpė, kad vis dar tiekiame moterų kūnus į Vakarų Europą. „Išsigelbėjusios“ aukos neretai lieka prostitutėmis. Save kaip gynėją matančios moters balse skambėjo per tiek metų neišsekęs siaubas – aukų niekas neužstoja. Mane nupasakotas viduryje dienos gatvėje prievartaujamos moters vaizdinys persekiojo panašiai kaip okupacijos istorijos atmintyje išlikusios partizanų kūnų pametimo miestų aikštėse motinoms ir kitiems jų mylimiesiems po kojų scenos.

 

Vasario 16-ąją žiūroną nukreipiame į simbolinę tautos pakylą, o 17-ąją turime galimybę jį padėti į šalį ir atviromis akimis pažvelgti į savo visuomenę tokią, kokia ji yra – su visais jos nariais, jų skauduliais ir sunkumais. Ir feminizmas yra svarbi to dalis, nes atskleidžia vienus didžiausių. Klausantis (!) skirtingai feminizmą Lietuvoje įdarbinančių moterų, staiga ima vertis klodai autentiškos lietuvės patirties – kaip išsivadavusios iš sovietmečio, bet ne iš sunkios savo lyčiai priskiriamos naštos, kaip motinos, plaukiančios nuovargyje, kaip tos, kurią išnaudoja ir prievartauja, kaip tos, kurią patogiai pamiršta ar perlipa. Visa tai ir dar daug nesuminėtų patirčių, kaip ir daugybė skirtingų feminizmų, – tai erdvės, tušti kambariai, kuriuos kvietė užpildyti originalia lietuviška kūryba vertėja ir redaktorė, pirmojo feminizmo teoriją lietuviškai pristačiusi antologijos „Feminizmo ekskursai“ sudarytoja Karla Gruodis. Ir nors aktyvi Sąjūdžio laikų kultūrinio lauko veikėja teigė matanti didžiulį skirtumą tarp požiūrio į moteris dabar ir prieš trisdešimt metų, kai nepriklausomybės aušroje atvyko į Lietuvą pirmą kartą, iš aktualijų bent man matyti – tik tokia pati aktyvi veikla šiandien, kokia valstybės gimimo metu virė akademikių ir rašytojų būreliuose, ateityje leis vėl didžiuotis padaryta pažanga – ar bent sulaikytu regresu, prieš kurį šiandien pamažu krenta kaimyninės šalys.

G. Mikonytės nuotr.
G. Mikonytės nuotr.