7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Rytojus Švedijoje niekada nemiršta

Pokalbis su LR kultūros atašė Živile Etevičiūte

Nr. 26 (1263), 2018-06-29
Malmės „Lilith Performance Studio“ steigėjas Petteris Petterssonas ir Živilė Etevičiūtė lankosi menininko Julijono Urbono studijoje. R. Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr.
Malmės „Lilith Performance Studio“ steigėjas Petteris Petterssonas ir Živilė Etevičiūtė lankosi menininko Julijono Urbono studijoje. R. Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr.

Nuo pernai metų Živilė Etevičiūtė eina kultūros atašė pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Švedijos Karalystėje, taip pat vykdo kultūros atašė funkcijas Suomijos Respublikoje ir Danijos Karalystėje. Kalbiname ją norėdami sužinoti įspūdžius ir artimiausius planus.

 

Kultūros atašė pozicija atrodo labai romantiška ir mįslinga. Koks tai darbas?

Kultūros atašė – tai vienas iš ypač mitologizuotų darbų. Tad tiek romantiškasis Goethe’s Verteris, tiek patrauklusis Jano Flemingo Džeimsas Bondas ar mįslingasis Tove’s Jansson Snusmumrikas galėtų būti pasitelkti kaip prototipai. Priklausomai nuo mūsų išsilavinimo ir vertybių, fantazija gali nunešti atitinkama kryptimi. Gaila, kad populiariosios kultūros personažų kovą dar vis pralaimi stiprių moterų charakteriai, būtų natūraliau jas pasitelkti lyginimui, nes Lietuvos kultūrai užsienyje atstovauja beveik išskirtinai moterys (11 iš 13 kultūros atašė).

XIX a. romantiko vienišiaus ar vėlesnis supermeno-individualisto įvaizdis nėra toks tolimas nuo realaus kultūros atašė darbo, kaip galėtų pagalvoti rimtai nusiteikęs žmogus. Taip mąstau, kai peržiūriu savo kolegų darbą, kai vienas žmogus su minimaliu biudžetu nuveikia tai, kas atrodytų neįmanoma. Per vieną pokalbį aptarinėjom diplomato gyvenimo specifiką ir iškilo mintis, kad diplomato, kaip ir minėtų literatūros personažų, gyvenimas atrodo patrauklus dar ir dėl to, kad jiems nereikia prisitaikyti, integruotis. Tie įdomieji ir patrauklieji yra svetimi (ir čia be nuorodos į kitą kino klasikos pavyzdį) tiek darbo šalyje, tiek ilgainiui ir savo tėvynėje. Kultūros atašė gali likti visuomenės, kurioje dirba, stebėtoju. Bet vis dėlto turi išmokti tą visuomenę suprasti ir perprasti.

Pavyzdžiui, Švedijoje darbo ir gyvenimo greitis smarkiai skiriasi nuo lietuviškojo. Kultūra, kuri kelis šimtmečius nepatyrė krizių, niekur neskuba. Jie susikūrė sau komfortą gyventi ir mėgautis lėtai ir tai yra labai svarbu įsisąmoninti, norint efektyviai veikti Švedijoje. Reikia mokėti persijungti iš žaibiško lietuviško daugiafunkciškumo ir atsipalaiduoti (nes rytojus Švedijoje niekada nemiršta).

Po kurio laiko taip pat atsiranda atstumas tarp kultūros atašė ir šalies, kuriai jis dirba, ir tai yra ypač geras pokytis. Kai išmanai savo kultūros lauką, bet jau nebesi jame, gali objektyviau įvertinti jo privalumus ir silpnybes. O įvaizdžių ir stereotipų lauką norėčiau papildyti faktais: turiu trejų metų darbo sutartį su Kultūros ministerija, oficialiai turiu 5 vadovus. Dirbu daug analitinio, komunikacinio darbo, taip pat ypač praverčia daugiafunkciškumo įgūdžiai, lankstumas, įsiklausymas ir diplomatiškumas.

 

Atstovauti trijose šalyse, ko gero, sudėtingiau nei vienoje. Ar daug tenka keliauti?

Prioritetinė šalis yra Švedija, tad esu įsikūrusi Stokholme. Be to, komandiruočių biudžetas yra fiksuotas, todėl būtina pamatuoti galimybes ir viską gerai susiplanuoti. Pradžia visada yra lauko tyrimas, susipažinimas. Pirmiausia tyriau Lietuvos kultūros lauką, jo poreikius, suinteresuotumą Šiaurės šalimis bei mūsų lauko galimybes. Tada šių trijų šalių kultūros situaciją (bendradarbiavimo galimybes, bendrų interesų lauką), pagal tai nusibrėžiau savo veiklos trajektorijas. Atašė turi būti itin aktyvus, turi kurti situacijas, kurios pastūmėtų tolimesniems veiksmams. Reikia būti ten, kur tavęs reikia, kur trūksta tarpinės grandies, kad veiksmas (bendradarbiavimas) prasidėtų arba tęstųsi.

 

Kaip apibūdintum tokią situaciją „kur reikia“?

Pavyzdžiui, buvau susitikusi su žmonėmis, kurie 10-ajame dešimtmetyje organizavo lietuvių literatūros vertimus į švedų kalbą ir jų leidybą. Buvo išversta svarbių kūrinių (lietuvių autorių poezijos ir esė rinktinės, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“ ir kt.), bet kai finansavimas iš Švedijos buvo perskirstytas, aktyvi veikla sustojo, liko tik nostalgiški atsiminimai. Dalis jų pasuko kitais keliais, dalis susidomėjo atnaujinto bendradarbiavimo galimybėmis. Yra kultūros lauko žmonių, kuriems Lietuvos kultūra yra pažįstama, kurie visada norėjo, bet nerasdavo laiko ar pasitaikydavo kitas projektas, kitos įdomios šalies menininkai ir pan., tad reikia naujo impulso, sudaryti sąlygas, kad susidomėjimas atsirastų iš naujo.

 

Kiek Lietuva apskritai yra žinoma Švedijoje?

Jų žinių sraute pasirodome retai. Į eterį išlenda tai, kas skandalinga, pavyzdžiui, žiemą pagrindiniame švedų dienraštyje pasirodė interviu su Rūta Vanagaite. Įprastame akiratyje nesame, kaip ir kitos mažesnės šalys.

Vienas žmogus, kultūros atašė, žinoma, šios situacijos nepakeis, nes pagrindinis mūsų darbo tikslas yra bendradarbiavimo profesionaliame kultūros lauke skatinimas. Didžiulį potencialą čia įžvelgiu ilgalaikiame tarpinstituciniame Lietuvos institucijų bendradarbiavime. Kaip pavyzdį galiu paminėti Romoje važinėjusį viešąjį transportą su Lietuvos kultūros dienų Romoje reklama. Puikus Julijos Reklaitės, kultūros atašė Italijoje, ir LR Turizmo departamento bendradarbiavimo rezultatas.

Kita vertus, žmonėms patinka sutikti „tikrus“ žmones iš šalies, apie kurią jie žino labai mažai. Šiuo atveju atsitinka taip, kad atstovauju visai Lietuvai. Savo apranga, kalbėjimo būdu, išsilavinimu ir pan. Visa tai taip pat formuoja Lietuvos įvaizdį. Labai kviečiu sutiktus ir besidominčius žmones būtinai apsilankyti Lietuvoje. „Leiskitės nustebinami“, – sakau jiems. Bet kokiu atveju, pagrindinė mano tikslinė auditorija užsienyje yra Švedijos, Suomijos ir Danijos kultūros lauko žmonės. Kartu su Lietuvos kultūros institutu organizuojame Lietuvos kultūros lauko tyrimo vizitus profesionalams. Jau buvo atvažiavę 10 žmonių iš įvairių Šiaurės šalių kultūros institucijų. Išanalizavusi institucijos profilį, kartu su būsimais svečiais parengiu individualią, intensyvią vizito programą. Po vizitų kalbamės apie jų įspūdžius, palaikome ryšį. Labai įdomu stebėti, kaip veiksmas nuo įspūdžių rutuliosis link konkrečių bendradarbiavimo pavyzdžių. Įspūdžiai labai stiprūs, pozityvūs. Dauguma liko labai sužavėti Lietuvos menininkais. Jiems ypač įstrigo, kad mes turime konceptualiai labai stiprių kūrėjų.

 

Kaip manai, kodėl jie išskyrė tokio pobūdžio autorius?

Šiaurės šalyse didžiosios dalies kultūros institucijų pajėgos nukreiptos į darbą su vietos auditorija. Pagrindiniai tikslai (edukaciniai, socialiniai, psichologiniai): teikti kultūrinės edukacijos paslaugas, užtikrinti žmonių užimtumą, laisvalaikio leidimo būdą ir pan. Sukurta struktūrinė sinergija (finansavimas, infrastruktūra, žmogiški ištekliai) tarp vietos institucijos, auditorijos ir vietos menininkų veikia labai efektyviai. Kultūros institucijos, kurių darbe kultūra (meninė kultūrinio produkto vertė) savaime būtų pirminis tikslas ir kurios dirbtų tarptautiškai, nėra daug. Menas, kuris Lietuvoje dažniausiai pristatomas aukščiausiai kotiruojamų kultūros institucijų programose (kas yra mūsų pagrindinis srautas − main stream), kaip tai oksimoroniškai beskambėtų, visame pasaulyje yra laikomas elitiniu menu. Šiaurės šalyse kultūra, kuri skirta išskirtines meno žinias turinčiai publikai, užima labai nedidelę kultūros lauko dalį. Todėl Lietuvos menininkai ir didžiosios Lietuvos meno institucijos, rodančios tokius konceptualius menininkus, sukelia susižavėjimą iš Šiaurės šalių atvykstantiems, tarptautiškai dirbantiems meno lauko agentams. Kita vertus, didžioji kultūrinė scena Švedijoje yra taip toli pažengusi auditorijos link, kad Lietuvoje su kultūros sklaida dirbantis žmogus gali tik stebėtis ir daug ko išmokti iš švedų.

 

Manau, kad verta diskutuoti apie tai, ar prisitaikymas prie žiūrovo savaip meno nenuskurdina. Bendruomenių menas, sakyčiau, puiku, fizinė prieiga adaptuota prie realaus gyvenimo – nuostabu, bet štai turinio pritempinėjimas man jau kelia pasipriešinimą ir atrodo kaip ta sritis, kur nebūtų įdomu dirbti. Norisi, kad žiūrovas pasitemptų. Manau, kad tekstai turi būti maksimaliai aiškūs, bet nesupaprastinto turinio.

Taip, balansas reikalingas. Mane gal dėl to taip žavi Malmės kultūrinis kraštovaizdis: šiek tiek už Vilnių mažesnis miestas su gausybe labai skirtingo dydžio, finansavimo ir profilio meno institucijų, kurios visos turi savo nišą, bendradarbiauja ir puikiai dirba su konkrečia auditorija. Man, kaip kasdieniam kultūros vartotojui, patinka įvairovė. Man, kaip Lietuvos kultūros atašė, tokia skirtinga Šiaurės šalių ir Lietuvos kultūrinio lauko situacija sudaro geras dvišalio bendradarbiavimo skatinimo galimybes, nes abi pusės turi viena kitai ką įdomaus pasiūlyti.

 

Lietuvoje esi daug kam pažįstama iš darbo Nacionalinėje dailės galerijoje, dar anksčiau dirbai su Thomo Manno festivaliu, žodžiu, vizualieji menai artimi ir gerai žinomi, o ką dar norisi nuveikti?

Norisi įgyvendinti ilgalaikius tikslus. Norisi, kad atsirastų nuolat iš lietuvių į švedų kalbą verčiančių literatūros vertėjų. Kol kas lietuvių literatūra švedams yra beveik neprieinama (situacija keičiasi daugėjant vertimų į anglų kalbą). Kartu su Visbyje įsikūrusiu Vertėjų ir rašytojų centru ir Lietuvos kultūros institutu spalio 24–29 d. organizuojame pradedančiųjų literatūros vertėjų seminarą. Tai bus pirmas žingsnis, situacijos analizė. Jeigu atsiras bent 3–4 žmonės, su kuriais galima bus tęsti darbą, statistiškai ateityje galime tikėtis, kad ilgainiui turėsime net 2 nuolatinius literatūros vertėjus iš lietuvių į švedų kalbą. Lietuvos kultūros institutas remia vertimus, tačiau reikia atrasti leidyklas Švedijoje, kurios norėtų investuoti į lietuvių literatūros leidybą. Kadangi Lietuvoje dar neturime literatūros agentų, kurie dirbtų tarpininko darbą, šį darbą atlieka ir Lietuvos kultūros institutas, ir patys rašytojai, vertėjai, ir kultūros atašė. Nors nė vienam iš jų šis darbas lyg ir nepriklausytų. Iš principo kultūros atašė atlieka labai daug tokio darbo, kuris yra būtinas, bet tarytum „niekam nepriklauso“ ir čia reikia būti atsargiam. Užimdamas kultūros atašė pareigas, ilgainiui gali tapti ilgalaikiu konkrečių menininkų ar rašytojų agentu, renginių organizatoriumi ir verslo atstovu, kas iš principo nėra atašė tikslas. Kultūros atašė − tai tiltas, jungiantis dvi interesų (Lietuvos ir kitos šalies) puses. Kai pusės susitinka, pagrindinis kultūros atašė darbas kaip ir baigiasi. 

 

Ką rekomenduotum pamatyti ketinantiems aplankyti šias šalis?

Į Stokholmą važiuokite vasarą ir didžiausią malonumą patirsite lėtai ir daug vaikščiodami, sėdėdami, gulėdami, piknikaudami, klausydami, irkluodami baidares ir pan., taip mėgaudamiesi gražiuoju Stokholmo salynu (miestą sudaro 14 salų). Vasarą kultūros lauko fokusas orientuotas į turistus, tad populiarių menininkų parodų netrūksta (Modernaus meno muziejus, „Fotografiska“, „Artipelag“). Meno lauko profesionalams labai siūlyčiau kreiptis į Šiaurės ministrų tarybos Mobilumo programą ir pasibaigus vasarai važiuoti į Malmę, kartu patyrinėti Kopenhagą, o Stokholme būtinai aplankyti priemiesčiuose veikiančius Šiuolaikinio meno centrus („Tensta konsthall“, „Konsthall C“, „Marabouparken“ ir kt.).

 

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Malmės „Lilith Performance Studio“ steigėjas Petteris Petterssonas ir Živilė Etevičiūtė lankosi menininko Julijono Urbono studijoje. R. Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr.
Malmės „Lilith Performance Studio“ steigėjas Petteris Petterssonas ir Živilė Etevičiūtė lankosi menininko Julijono Urbono studijoje. R. Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr.