7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Horizontai palėpėje, „skardos“ ir paslapčių kambarys

Aušrą Andziulytę kalbina Povilas Ramanauskas

Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Aušra Andziulytė, „Saulėtekis“. 2015 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Saulėtekis“. 2015 m. P. Ramanausko nuotr.

Prisimenu, 2006 m. Aušros Andziulytės parodoje „Asmeninis laikas. Miražai. Tapyba“ itin įstrigo „skardos“, sužavėjo tų kūrinių plastika ir refleksijos, horizontų svoris. Po visai nemažai laiko „skardiniai“, gilūs horizontai atgaivino to įspūdžio prisiminimus. Šįkart paroda „Įsirėžę vaizdai“ vyko Kauno „Meno parko“ galerijos palėpės ekspozicinėje erdvėje. Čia buvo daugiau „oro“, šviesa gyva, besikeičianti, keitėsi ir paveikslai kartu su šviesa pro stoglangius.

 

Ekspozicija prasidėjo „Saulėtekiu“ (kuris sutampa su tapytojos vardo reikšme), nors šis gali atrodyti ir kaip saulėlydis. Simbolis pradėjo pasakojimą, įvedė į horizontus ir išlydėjo tarsi virsdamas saulėlydžiu. Eidamas regėjai pakrantes, upių šlaitus, laukus, horizontus, marias, žmogaus akiračio platybes, vandens ar žemių ir dangaus susijungimus. Pakeliui vis sublizga skarda. „Įsirėžę vaizdai“ pradeda kalbėtis tarpusavyje. Knieti sužinoti daugiau apie kūrybos detales, tad pradedu klausinėti menininkę, pirma, be abejo, apie „skardas“.

 

Kaip ir kada Jūsų kūryboje atsirado kūriniai ant skardos?

Mano tėtis dirbo spaustuvėje ir iš ten buvo parsinešęs kelis atidirbtos skardos lapus kažkam užkalti. Kažką panaudojo, o kažkas taip ir stovėjo pakampėj, tai ir užkliuvo man už akių. Tuomet pagalvojau, gal būtų visai neblogas pagrindas tapybai, reikia pabandyti. Ir pabandžiau. Pradžia buvo apie 1990-uosius.

 

Man ypač patinka, kad kai kuriuose kūriniuose ant skardos dažas išsilieja tarytum labai šlapia akvarelė ant popieriaus ir plečiasi, teka, „geriasi“. Ko gero, tapyti ant skardos ar tapyti ant drobės yra didelis skirtumas?

Skarda „nesipriešina“. Dažas gula kitaip negu ant drobės. Slysta, maišosi, dengia kitaip. Kitoks yra neužtepto ploto ir dažo santykis. Skarda man iš karto patiko, todėl ją naudoju ir iki šiol. Dirbant su kiekviena nauja medžiaga visada yra daug improvizacijos, eksperimento, netikėtumo. Tos paieškos suteikia azarto. Vis dar pavyksta atrasti kažką nauja. O atradimai visada džiugina.

 

Palėpėje šviesa gyva, sukasi aplink, pakildama kaip saulė viename gale, vėliau leidžiasi, keliauja į kitą pusę, šviesos ruožai laikinai apsistoja ant skardinių kūrinių, trumpam tampa harmoninga kūrinio dalimi, vienokia šviesa keičia kitokią. Koks apšvietimas jiems yra tinkamas? Ar jūs, kaip autorė, linkusi įvardinti tinkamiausią apšvietimą subtiliems kūriniams, atliktiems ant skardos?

Apšvietimas tikrai labai veikia darbus, tapytus ant skardos. Šviesos slinkimas tarsi kaskart improvizuoja nutapyto darbo tema suspindėdamas tai šen, tai ten, paveikdamas netoliese esančią spalvą. Ir tik visiškos sutemos paskandina skardos medžiagiškumą, jos spindesį. Skardai tikrai reikia bent kiek šviesos.

 

Juodi suodžiai iš kamino tampa dažu. Matinis, juodas dažas tepamas, tapomas, prilimpa ant medinio pagrindo. Šalia stora virvelė susiraizgiusi, įrėminta medinėje dėžutėje – tačiau tai paveikslas. Jūsų kūryboje gausu įvairių vizualios raiškos medžiagų, derinamų tarpusavyje. Kodėl, ar jos reikalingos? Koks jų santykis su tapyba ant drobės?

Man įdomu atrasti priimtiną medžiagos derinį su medžiaga, atrasti jų tarpusavio skambesį. Įdomu atrasti formatą ir formą. Pajusti skirtingų medžiagų teikiamas galimybes, kiekvienos jų individualumą, paviršiaus tankį, poringumą, rupumą. Man svarbu, apie ką ir kokiu būdu aš galiu kalbėti per vienokią ar kitokią medžiagą, kaip galiu išnaudoti jų turimas savybes. Tikrai, mano naudojamų medžiagų skalė yra gana plati. O drobė niekur nedingo. Vis bandau drobės ir įvairaus dažo, pigmento, grafito santykį, ką jau ir kalbėti apie patį dažo tepimą. Tas galimybes ir eksperimentus panaudoju darbų išraiškai. Žinau, ką galiu nutapyti tik ant drobės, ką tik ant skardos ar popieriaus. Žinau, kaip dažas gula, kaip potėpis slysta, kokia turėtų būti visuma.

 

O kaip tapomi kūriniai ant skardos? Ant sienos ar grindų studijoje?

Skarda yra lengva, todėl paprasta ją visaip vartalioti. Jeigu lieju dažą, ji, žinoma, guli. Kartais tenka papurtyti, jeigu to reikia. Dėdama potėpį ar brėždama liniją laikau skardą atremtą prie sienos. Didžiausias darbas vyksta galvoje, stebint, ko reikalauja kažkurioje kitoje vietoje kiekviena nubrėžta linija, kiekviena dėmė, kiekvienas atspalvis. Kas darosi su visuma, koks atitikimas vidinės nuotaikos ir išraiškos, kurią siekiu perteikti. Viskas peržiūrima daugybę kartų, tikslinama, stumdoma, kol nebenoriu judinti nieko. Tuomet palieku užsuktu „veidu“ į sieną savaitei kitai, kad akis atsigautų. Vėl peržiūriu, jeigu reikia, dar kažką patikslinu. Ir darbas baigtas.

 

Per stebėjimą, žiūrėjimą į tolį, į horizontą, susitelki į savo vidų, grįžti į save. Įvyksta introspekcija. Šiuolaikinis peizažas ir horizonto transformacijos – tarytum neišsemiama tema. Ką Jums reiškia horizontas?

Horizonte man svarbi jo neapčiuopiamybė ir paradoksalumas. Traukia tie neapčiuopiami dalykai. Esu nutapiusi nemažai darbų tokiais pavadinimais: „Beveik apčiuopiamas“, „Beveik apčiuopiamas, beveik neapčiuopiamas“ ir kitais su neapčiuopiamybe susijusiais pavadinimais. Horizontas atsirado beveik iš karto po studijų baigimo. Pirmojoje mūsų buvusios grupės „Keturios“ parodoje Kauno paveikslų galerijoje jau buvo mano darbas būtent tokiu pavadinimu „Horizontas“. Horizontas nusako ir žiūrėjimo tašką.

 

Užsiminėte apie tapytojų grupę „Keturios“ (Aušra Andziulytė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ir Judita Budriūnaitė). Kaip jūs susibūrėte? Kokių idėjų ir minčių skatinamos? Koks buvo tada kultūrinis laikas, kokios „vidinės“ nuotaikos?

Pradžių pradžia nutiko paprastai, menotyrininkės Rasos Andriušytės bute. Ten buvo daug tuščių sienų, o mes, dvi Aušros ir Rasa, besišnekučiuodamos sumąstėm, kad ten reiktų prikabinti paveikslų, na, imti ir padaryti parodą. Pasikvietėm dar vieną kitą ir padarėm kelias parodas, tokias „namines“. Ir patiko toks draugiškas bendravimas apie meną. Buvo smagu. Tuomet „išėjome“ į miestą. Taip jau įvyko, kad, kažkam atkritus, susibūrėme tik keturios. Buvo toks laikas, kai pajudėjo „tektoninės plokštės“, jau buvo įmanoma gauti parodinį plotą ir mirtingiesiems. Norėjosi nuversti kalnus. Ir puolėm darbuotis.

 

Tekstas, kur raidės ir žodžiai nesvarbūs. Svarbu tik linijos, vertikalios arba horizontalios.

Naujuose kūriniuose atsirado dar vienas segmentas – tekstas. Tarp vaizduojamo abstrahuoto peizažo ir horizontalių linijų kuriamos erdvės – kryptį keičia vertikaliai atsikartojančio teksto eilutės. Viename tapybos kūrinyje netikėtai nuskamba užrašas: „Haris Poteris. XVI. Paslapčių kambarys“. Kaip atsiranda tekstas?

Kaip jau minėjau, naudoju spaustuvinę atidirbtą skardą. Ten pasitaiko visko – ir sutepimų, ir teksto. Prieš pradėdama dirbti renkuosi, ką ant kokios skardos galiu padaryti. Į pačius tekstus nelabai gilinuosi, jų dalis užsidengia dažu. Man įdomiau ritmika. Tai, kas man tinka, įpinu į tapomo darbo visuminį audinį. Naujuose darbuose bandau palikti daugiau skardos medžiagiškumo, todėl išlieka ir daugiau spaudos ženklų. Dažnai skardos paviršius yra pertvarkomas, paruošiamas per kelis kartus. Iš pradžių gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad ten yra labai daug atsitiktinumo. Iš tiesų atsitiktinumo tėra labai maža dalis. Kartais darbas yra tapomas kelis mėnesius. Kažkas nutrinama, kažkas perlesiruojama, pertvarkoma ritmika, pakeičiama spalva ar atspalvis, pasodrinama faktūra. Kartais gerokai „užkankinama“. O baigiant, mano siekiamybė tokia, kad darbas atrodytų padarytas greitai ir lengvai.

 

Stebint parodas, kartais mintyse suskamba muzika, ekspozicijos garso takelis, kurį pasufleruoja matomi vaizdiniai. Šiuo atveju „Įsirėžę vaizdai“ savo savastimi inspiruoti gamtos, trykštantys nuoširdžiu gamtos gaivalu, man atveria brėkštančio ryto nuotaikas, subtilius ambientinius, elektroninės muzikos skambesius, manau, arčiausiai nuotaikos ir atmosferos tapyba ant skardos – kažkas iš „Boards of Canada“ melodijų.

 

Paroda vyko balandžio 26 – gegužės 18 d. galerijoje „Meno parkas“, Kaune

Aušra Andziulytė, „Saulėtekis“. 2015 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Saulėtekis“. 2015 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Rūkas virš Nemuno šlaitų“. 2016 m. „Rūkas virš Nemuno šlaitų“. 2017 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Rūkas virš Nemuno šlaitų“. 2016 m. „Rūkas virš Nemuno šlaitų“. 2017 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Šaltiniai“. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Šaltiniai“. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Šaltiniai“, fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Šaltiniai“, fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Rapsodija pilies kalnui“, fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Rapsodija pilies kalnui“, fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Sutemos“ ir „Pažaislio šviesa“. 2016 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Sutemos“ ir „Pažaislio šviesa“. 2016 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Įsirėžę vaizdai“ ekspozicijos fragmentas. 2018 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Kuršmarės“. 2017 m. P. Ramanausko nuotr.
Aušra Andziulytė, „Kuršmarės“. 2017 m. P. Ramanausko nuotr.