Mirtis, tamsa ir motorų gausmas

Po lapkričio 24 d. kelionės į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti premjerinio spektaklio „Naktis“ noriu sau ir kitiems užduoti keletą klausimų. Kodėl režisierius, visuomenės kritikas, anarchosocialistas arba mentalinis revoliucionierius Agnius Jankevičius savo pirmam pastatymui Klaipėdos dramos teatre pasirinko spektaklio-manifesto formą? Ir kodėl šiam manifestui panaudojo lenkų dramaturgo Andrzejaus Stasiuko slavų–germanų tragifarsą „Naktis“? Beje, žodis „panaudojo“ ypač tinkamas apibrėžti šiam individualiam režisieriaus ir dramaturgo santykiui.

2005 m. sukurtą pjesę pats autorius vadina antipjese, arba tekstų, skirtų dainuoti, deklamuoti, rinkiniu. Pjesę iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. A. Stasiuko „Naktis“ – stulbinamai įtraukiantis, apžavintis tekstas, turintis visus šiuolaikiniam epui, dabarties mitui reikalingus požymius. Prie tokių pirmiausia priskirčiau principinį bipoliškumą, griežtą priešpriešą tarp to, kas juda, ir to, kas nejuda, – pradedant Rytais–Vakarais, kūnu–daiktu, vyru–moterimi ir baigiant slavais–germanais. Dramaturgas nevengia ir kitų šiuolaikinei mitologijai būtinų atributų – kraujo, mirties, purvo, mėsos, baimės ir nevilties, beprasmybės bei naivių svajonių.

Prestižinių literatūros premijų laureatas A. Stasiukas rašo ir gyvena kitaip, gal šiek tiek tikriau ir autentiškiau nei mes, ES dauguma. Jaunystėje norėjęs tapti roko muzikantu, kalėjęs už dalyvavimą pacifistinėse akcijose, buvęs dezertyru, rašytojas sąmoningai pasirinko atsiskyrėlio, natūralios žemdirbystės puoselėtojo ir Rytų Europos tyrinėtojo gyvenimą. Kaip sako A. Stasiukas, jį beveik patologiškai traukia civilizacijos paribiai, periferijos, mažai tyrinėtos vietos: Mongolija, Kinija, Rusija. Įdomu, jog net rašytojo kelionių ciklą reguliuoja gamtos ritmas – kelionėms skiriama vasara, o rašymui žiema, kai sniegas užpusto namą kalnuose. Čia gimė ir tapybiškų, nušlifuotų, apmąstytų frazių „Naktis“, stebinanti balansu tarp harmonijos ir disharmonijos, filosofijos ir emocijų.

Kūrybinės askezės, švaros, temos išgryninimo keliu šiuo metu eina ir Agnius Jankevičius. Jis vis grįžta prie šiuolaikinės slavų dramaturgijos: rodos, jose užkoduotos idėjos, meninė energetika režisieriui ypač artimos. 2001 m. Jankevičius debiutavo Viktoro Pelevino „Užribiu“, po to sekė Michaiłas Walczakas, Dorota Masłowska, Pawełas Demirskis, Vladimiras Sorokinas, Ivanas Vyrypajevas ir štai 2017-ieji užbaigiami Andrzejaus Stasiuko „Naktimi“. Ir čia, pasinaudodamas dramaturgine medžiaga, A. Jankevičius sukuria savo personažų mikrokosmosą. Dramaturgas, rašydamas tekstą, girdėjo tik balsus tamsoje, beveidį chorą, išdainuojantį savo partiją ir nutylantį. Jankevičiaus spektaklyje tekstas įgauna dvylika kūnų, turinčių labai tikslius vardus ir funkcijas. Laukianti mergina, Siela, dvi motinos. Automobilių vagys, daktarai ir juvelyras. Jie atlieka savo partijas – kartais ramiai ir su pauzėmis išdeklamuoja dialogą, kartais suvaidina komišką scenelę arba atlieka konkrečius gėrimo, valgymo, tepliojimosi krauju ritualus. Jie nėra gyvi ir egzistuoja tik šioje tarpinėje būsenoje – tarp literatūrinio teksto ir jo perteikimo scenoje.

Daug ką spektaklyje gelbsti estetika. Ilgametės režisieriaus bendražygės, scenografės Lauros Luišaitytės valia scena dviem su puse valandos virsta laidojimo namų šarvojimo sale. Pilka, tuščia ir pasibjaurėtinai atstumiančia. Pilkos pakylos sieną įcentruoja kryžius, natūralaus dydžio pilkas karstas, dvi vazos su baltomis lelijomis. Mirties podiumas, kuriame aktoriams tereikia kuo natūraliau jaustis nejaukiai. Priekinę scenos dalį dailininkė išklojo knygomis, antikinių skulptūrų muliažais, benzino bakais. Mažai vilčiai, kad drovūs slavų barbarai, pasakę savo teksto dalį, ištaikys minutę ir benzinu apšlakstę tas knygeles pagaliau scenoje įskels tikrą ugnį, kaitrą, aistrą, neteko išsipildyti...

Klaipėdos dramos teatras užsiaugino stiprią jaunų aktorių pamainą: Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Donatas Želvys, Artūras Lepiochinas azartiškai ir labai organiškai priima režisieriaus pasiūlytas žaidimo taisykles. Gebėjimas improvizuoti, netgi savarankiškai susikurti mikrobenefisinę scenelę, tokią kaip Kontenytės meistriškas monologas apie palaido elgesio moteris, arba profesionaliai manipuliuoti multimedijos, garso, filmuoto vaizdo priemonėmis palaiko spektaklio gyvastį, neleidžia jam visiškai nugrimzti deklaracijų apie totalų puvinį, ėdantį šiuolaikinį pasaulį, sraute. Paradoksas – aktoriai, balansuojantys ant realaus fizinio kontakto su mirties estetika ribos, azartiškai, lengvai atlikę savo užduotį scenoje atrodo smarkiai nuobodžiaujantys ir sutrikę, nepalaikantys ryšio su kolegoms, atliekančiais kitą sceninio choro partiją.

Ir dar apie žiūrovą. Klaipėdiečiai stebėtinai kantrūs ir lojalūs savo teatrui. Sarkazmą, ironiją, filosofinį disputą jie geba įžvelgti net vaikinukų, vaidinančių automobilių vagis, blevyzgose apie skirtingiausias automobilių rūšis, savo išnaromis nuklojusias randuotą Rytų Europos kūną, arba apie neįmanomybę lenkui tapti rusu, juo labiau vokiečiu. Galiausiai nesulaukėme Ponios Mirties, visu grožiu išeinančios pagerbti šios nuostabios publikos. Buvo tik daug kalbama apie ją žodžiais ir vaizdu. O finale mums viską turėjo atpirkti plevėsos jauno mirusio vyro kūnas, godžiai įsisiurbiantis į nuosavos sielos lūpas – taip netikėtai gaiviai, jaunatviškai ir chuliganiškai šioje Agniaus Jankevičiaus klaipėdietiškoje „Naktyje“.