Du etiniai-politiniai fragmentai

Slavojus Žižekas – filosofas, kultūros teoretikas, vienas iškiliausių mūsų laikų mąstytojų, parašęs daugiau nei 50 knygų ir scenarijų ne vienam dokumentiniam filmui. Pateikiame ištraukas iš Žižeko esė, publikuotos internetiniame žurnale „The Philosophical Salon“.

Keistas incidentas dėl dingusio Orbano Kijeve

Vienintelis svarbus ir tikras dalykas yra tas, kad visiškai palaikau Ukrainos pasipriešinimą, ir šis šališkas požiūris verčia mane atkreipti dėmesį į tai, kaip, deja, daugelis kairiųjų bando sėdėti ant dviejų kėdžių Ukrainoje vykstančio karo atžvilgiu, (bent jau dažniausiai) smerkdami Rusijos agresiją ir kartu kaltindami dėl jos JAV. Pavyzdžiui, Amerikos demokratiniai socialistai į karą reagavo „ragindami išformuoti NATO vakarinį aljansą“ ir kaltindami Valstijų „imperialistinę ekspansiją“ dėl neišprovokuoto Rusijos karo prieš Ukrainą.

Amerikos demokratiniai socialistai nenori pripažinti, kad, nepaisant visos sudėtingos situacijos, ukrainiečiai visiškai pagrįstai ir didvyriškai priešinasi Rusijos puolimui, ir šį pasipriešinimą reikia besąlygiškai palaikyti. Vietoj to girdisi „socialistų“ balsai, esą Ukrainos darbininkai turėtų savarankiškai organizuotis prieš Rusijos okupantus, atsiribodami nuo korumpuotos vyriausybės ir oligarchų kariuomenės... Viską vainikuoja kairioji sąmokslo teorija: „JAV surengė savo karą Ukrainoje. Be jo Vašingtonui nepavyktų mėginti sugriauti Rusijos ekonomiką, organizuoti pasaulinį pasmerkimą ir vadovauti sukilimui, kuris priverstų Rusiją nukraujuoti; visa tai – bandymo nuversti šios šalies vyriausybę dalis.“

Beveik simetriškai liberalioji dešinė taip pat abejoja, ar kairieji sugebėtų visiškai paremti Ukrainos pasipriešinimą; nors V. Putinas tikrai nėra kairiųjų pažiūrų, jis vis dėlto laikomas kai kurių kairiųjų režimų sąjungininku. Taigi nenuostabu, kad šalys nuo Lotynų Amerikos iki Pietų Afrikos nėra pasirengusios vieningai pasmerkti Rusiją už karo nusikaltimus Ukrainoje, prisimindamos daug sunkesnius Vakarų visame pasaulyje padarytus nusikaltimus. Todėl jų reakcija į „Europos gynimą“ yra tokia: kodėl turėtume ginti jėgą, kuri mums darė tai, ką dabar smerkia Ukrainoje?

Tam tikra prasme jie yra teisūs. Europa taip pat sėdi ant dviejų kėdžių. 2022 m. kovo 15 d. keturi Europos vadovai, siekdami parodyti paramą, leidosi į ilgą ir pavojingą kelionę traukiniu iš Lenkijos į Kijevą: Lenkijos, Slovėnijos, Čekijos ir Vengrijos ministrai pirmininkai susitiko su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu antradienio vakarą, kai Kijeve prasidėjo komendanto valanda. Po to Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis tviteryje parašė, kad Ukraina priminė Europai, kas yra drąsa: anot jo, atėjo laikas „vangiai ir supuvusiai“ Europai pabusti ir „pralaužti savo abejingumo sieną bei suteikti vilties Ukrainai“... Tie, kurie prisimena naujienas, tuomet mano trumpame pranešime pastebėjo faktinę klaidą. Vengrijos atstovas Viktoras Orbanas nebuvo vienas iš keturių; ketvirtuoju tapo Jarosławas Kaczyńskis, Lenkijos valdančiosios partijos vadovas ir faktinis Lenkijos valdovas.

Daug kas žino garsųjį Skotland Jardo detektyvo Gregerio ir Šerloko Holmso pokalbį apsakyme „Sidabras“ („Silver Blaze“) apie „keistą šuns elgesį naktį“: „O gal dar į ką nors patartumėte atkreipti dėmesį?“ – „Į keistą šuns elgesį tą naktį.“ – „Šuo nieko nedarė tą naktį.“ – „Tai ir yra keista.“ Šias eilutes nesunku perfrazuoti, jei vietoje šuns įsivaizduotume Orbaną: „O gal dar į ką nors patartumėte atkreipti dėmesį?“ – „Į keistą Viktoro Orbano kelionę traukiniu į Kijevą.“ – „Bet Orbanas nebuvo tame traukinyje.“ – „Tai ir yra keista.“ Ši situacija (Kaczyńskis, užėmęs nedalyvaujančio Orbano vietą) yra viso reikalo raktas. Šiuo atveju buvo sėdima ne tik ant dviejų kėdžių vienu metu, buvo daug blogiau: vienas asmuo pakeitė kitą ant tos pačios kėdės.

Tiek Orbanas, tiek Kaczyńskis įkūnija esminę kai kurių pagrindinių vadinamosios Višegrado grupės narių poziciją. Tai pokomunistinės Rytų Europos šalys, kurios dabar jau yra ES narės, bet prieštarauja vyraujančiai ES pozicijai stiprinti Europos vienybę ir bendradarbiavimą, taip pat tokioms kultūrinėms vertybėms kaip feminizmas, daugiakultūriškumas, antirasizmas ir religinis neutralumas. Lenkija ir Vengrija dar neseniai patyrė stiprų Briuselio spaudimą dėl prieš abortus ir LGBT nukreiptos politikos, taip pat polinkio į autoritarizmą (valstybinė teismų, kultūros ir žiniasklaidos kontrolė). ES netgi grasina atšaukti šioms valstybėms teikiamą finansinę paramą, jei jos nesilaikys ES taisyklių. Šio spaudimo akivaizdoje „neliberalūs demokratai“ (tokie kaip Orbanas) nori labiau akcentuoti nacionalinę tapatybę ir krikščioniškąją tradiciją.

Ir Lenkija, ir Vengrija dabar naudojasi Ukrainos karo našta (rūpinasi pabėgėliais ir pan.), kad sušvelnintų ES kritiką šioms valstybėms dėl žmogaus teisių pažeidimų; dabar jos reikalauja dar didesnės ES finansinės paramos. Žvelgdami plačiau neturėtume pamiršti, kad vykstantys konfliktai, taip pat ir karai, niekada nėra tik kultūros ir geopolitikos klausimas; tai ir vidinių įtampų momentai globalinėje kapitalo apyvartoje. Kai kurie ženklai rodo, kad net šlovingąją Maidano revoliuciją, autentišką studentų ir liaudies sukilimą, (bent jau iš dalies) pernelyg lėmė dviejų Ukrainos oligarchų grupių ir jų užsienio šeimininkų – prorusiškos ir provakarietiškos klikų – kova. „Civilizacijų susidūrimas“ yra tiesa, tačiau toli gražu ne visa.

Tačiau esmė slypi kitur. Kad ir kaip ją pavadintume, suvienyta Europa pasisako už tam tikrą socialinę demokratiją, todėl neseniai duotame interviu Viktoras Orbanas pareiškė, kad Vakarų liberalioji hegemonija „pamažu tampa marksistinė“: „Anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, kad krikščionių demokratų stovykloje turime reikalų nebe su liberalią ideologiją puoselėjančia grupe, o su grupe, kuri iš esmės yra marksistinė su liberalizmo liekanomis. Štai ką šiandien turime Amerikoje. Kol kas konservatyvioji pusė yra nepalankioje situacijoje marksistinės, liberaliosios stovyklos atžvilgiu.“

Kodėl Orbanas neprisijungė prie kelionės į Ukrainą? Dėl Vengrijos (ne tik) ekonominių ryšių su Putino Rusija, dėl kurių jis buvo priverstas skelbti neutralumą Ukrainoje vykstančiame kare. Taigi Lenkija ir Vengrija nusprendė žaisti dvigubą žaidimą. Du lenkų antirusiški griežtosios linijos šalininkai išvyko į Kijevą apsimesdami, kad yra specialieji ES pasiuntiniai, – nenuostabu, kad jų „misija“ sukėlė nemalonumų Briuselyje, nes jokia ES institucija jų tam neįgaliojo. Vis dėlto tikrasis jų misijos tikslas buvo ne veikti Kijeve Europos vardu, o signalizuoti apie aiškų susiskaldymą Europoje. Tai buvo misija, nukreipta PRIEŠ vieningą Europą. Jų žinia Ukrainai buvo tokia: mes esame vieninteliai tikri jūsų sąjungininkai; tik mes, o ne „vangi ir supuvusi“ liberalioji Vakarų Europa, tikrai ir visapusiškai remiame jūsų kovą prieš Rusijos invaziją.

Visos karinės priemonės, už kurias pasisakė kai kurie misijos Kijeve nariai (neskraidymo zonos virš Ukrainos įvedimas ir pan.), vos slėpė tikrąjį jų tikslą, t.y. siekį įtraukti Ukrainą į savo nacionalistinę-neliberaliąją Europą ir sustiprinti ją prieš (vis dar hegemonišką) socialdemokratinę Europą. Jų mintys sutelktos į didįjį klausimą: kur bus Ukraina, kai baigsis karas (o derybos rodo, kad tam tikra taika yra horizonte). Nors Orbanas ir nebuvo Kijeve, jo pagrindinė žinia buvo perduota. Štai kodėl Slovėnijos premjeras Janezas Janša, radikalių priemonių prieš Rusiją šalininkas, gynė Orbaną nuo Ukrainos kritikos. Svečiai gerai žinojo, kad jų kovingi pasiūlymai neturės jokių pasekmių: jie kovojo ne su Putino Rusija, o su socialdemokratine („marksistine“ Orbanui) Europa.

Neseniai viešoje kalboje prezidentas Zelenskis tiesiogiai kritikavo Vengriją dėl jos neutralumo: „Jūs (vengrai) turite apsispręsti, į kieno pusę stoti.“ Jis sulaukė ciniško Orbano atsakymo. Savo kalboje Orbanas sakė: „Dar niekada neturėjome tiek daug priešininkų: Briuselio biurokratų... tarptautinės didžiosios žiniasklaidos ir Ukrainos prezidento.“ Šią frazę lydėjo linksmas juokas... Dabar būtent Zelenskis ir Ukraina turi nuspręsti, į kieno pusę stoti: kurios Europos dalimi jie nori būti.

Išrandant mūsų laikų herojų

Kaip šiandien, esant tokiai beviltiškai padėčiai, galime būti laisvi? Pabaikime lengvesne nata. Vieną iš atsakymų pateikia „Netflix“ mini serialas „Išrandant Aną“ („Inventing Anna“, 2022), kurį sukūrė ir prodiusavo Shonda Rhimes. Serialą įkvėpė 2018 m. žurnale „New York“ pasirodžiusi Annos Sorokinos istorija ir Jessicos Pressler straipsnis „Kaip Anna Delvey apgaudinėjo Niujorko vakarėlių mėgėjus“ („How Anna Delvey Tricked New York’s Party People“), kuriame pasakojama keistesnė už fikciją istorija apie Rusijoje gimusią dvidešimtmetę Anną Sorokiną – sukčiautoją, kuri, pasivadinusi turtingos vokiečių paveldėtojos Annos Delvey vardu, mėgavosi ekstravagantišku gyvenimo būdu, trynėsi su miesto elitu. Beveik per vieną naktį Sorokina užkariavo internetą, ir net jau atlikusi bausmę kalėjime ji nesiliauja žavėjusi žiniasklaidos.

Dauguma recenzentų serialą sutiko kritiškai: esą Annos portretas neįtikinantis, nes po keliomis kaukėmis nesislepia tikras žmogus... Bet kas, jei tai YRA tiesa? O kas, jei nėra jokio sąmoningai manipuliuojančio subjekto, traukančio už virvučių? Anna ne tik elgiasi pagal „Ponzi“ schemą, atidėliodama skolų grąžinimą, dengdama vieną skolą kita, bandydama įtikinti žmones, kad pinigai, kuriuos ji jiems skolinga, jau pakeliui, ir pan. Beprotišku būdu pats jos gyvenimas veikia kaip „Ponzi“ schema: ji ne tik apgaudinėja kitus, bet ir tarsi skolinasi iš savęs, iš savo pačios įsivaizduojamos ateities. Būtent dėl to jos pozicija yra akivaizdžiai priešinga Simono Hayuto, sukčiaus, pavaizduoto filme „Tinderio aferistas“ („Tinder Swindler“, 2022; reikėtų atkreipti dėmesį, kad šis yra dokumentinis filmas, o „Išrandant Aną“ – vaidybinis). Hayutas keliavo po Europą, prisistatydamas Rusijos ir Izraelio deimantų magnato Levo Levievo sūnumi. Naudodamasis „Tinder“ jis viliodavo moteris kaip Simonas Levievas ir apgaule įkalbėdavo jas paskolinti jam pinigų, kurių niekada negrąžindavo. Jis žavėjo moteris prabangiomis dovanomis ir skraidino jas į vakarienes privačiais lėktuvais už pinigus, kuriuos skolinosi iš kitų anksčiau apgautų moterų. Tada jis prašydavo savo aukų padėti jam finansiškai, nes esą buvo pasikėsinta į jo „saugumą“, o tai tariamai trukdė naudotis kredito kortelėmis ir banko sąskaitomis. Moterys dažnai imdavo banko paskolas ir naujas kredito korteles, kad galėtų padėti.

Akivaizdžios šių dviejų istorijų paralelės neturėtų atitraukti mūsų dėmesio nuo esminio skirtumo: Hayutas yra sukčius, šaltai manipuliuojantis kitais, neturintis jokio projekto, tiesiog paliekantis apgautą moterį ir ieškantis naujos aukos, o Anna turi nuolatinį bendradarbių ratą, dirbantį prie didžiojo Annos Delvey fondo įkūrimo. Annai svarbiausia jos įvaizdis: draugai dažnai prašo jos tiesiog prisipažinti, kad melavo ar apgaudinėjo, bet ji niekada nepalūžta ir neleidžia kaukei nukristi.

Galbūt Anna amorali, bet neabejotinai etiška. Kai jos advokatas baigiamojoje kalboje prieš prisiekusiuosius ją gina, teigdamas, kad mergina tiesiog gyveno savo svajonių pasaulyje ir niekada nebuvo „pavojingai arti“ tikros sėkmės (gauti pinigų savo dideliam projektui), Anna pasijunta išduota ir įnirtingai reaguoja. Ji nori, kad ją nubaustų daug griežčiau, jei tai reikš, kad į ją bus žiūrima kaip į žmogų, kuriam beveik pavyko, o ne kaip į juokingą mažą svajotoją.

Būtent šis besąlygiškas troškimas daro ją etišką; ji pažodžiui paklūsta Lacano formulei „nekompromituok savo troškimo“. Štai kodėl net kai kurie iš tų, kuriuos ji apgavo ir kurie žino, kad ji savimi nesirūpina, ir toliau ją globoja. Kaip sakė Lacanas, „herojus gali būti išduotas nepadarant jam žalos“, Anna išlieka herojė iki pat pabaigos. Štai kodėl įprasti psichosocialiniai paaiškinimai nepasiteisina: net jos tėvas stebisi tuo, kuo ji tapo.

Perfrazuojant gerai žinomą eilutę iš vieno ankstyvųjų romanų apie Hanibalą Lekterį, jai nieko neatsitiko, ji atsitiko pasauliui. Taip, jos projektas yra juokinga klastotė, bet ji vis dėlto veikia kaip didinga figūra, nes šį juokingą projektą ji pakylėjo iki Dalyko, Priežasties, dėl kurios pasirengusi pastatyti ant kortos visą savo gyvenimą. Kad ir kokia ji būtų, ji – ne ciniška, o visiškai naivi, o tokio naivumo mums šiandien reikia dėl konkrečios priežasties: Anna yra LAISVA, priešingai nei Hayutas, kuris tiesiog vadovaujasi savo egoistiniu poreikiu manipuliuoti kitais ir iš jų pelnytis. Laisvė yra mano besąlygiškas susitapatinimas su vaidmeniu, kurį nusprendžiu atlikti dėl kitų.

Štai kodėl, grįžtant prie Ukrainos, Putinas ir Orbanas yra kaip Hayutas, manipuliuojančios kitais figūros, o Zelenskis, kuris buvo aktorius, nuoširdžiai atlieka savo vaidmenį, visiškai su juo susitapatinęs. Šiuo (ir tik šiuo) požiūriu jis panašus į Anną, nors ir aukščiausiu etiniu-politiniu lygmeniu.

Parengė S. L.