Nuo ko mirė drovaus Panevėžio ginekologo žmona?

Į nepavydėtiną, Kafkos plunksnos vertą situaciją pakliuvęs Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro (JMDT) kolektyvas intensyviai gastroliuos po Lietuvą tol, kol gaisrininkai pagaliau leis jiems sugrįžti į ką tik suremontuotus ir, regis, pagaliau kūrybinio žydėjimo ištiktus teatro namus. Kol kas tuo džiaugiamės tik mes – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Kuršėnų, Tauragės teatro žiūrovai, ateinančius mėnesius turėsiantys galimybę pagaliau pamatyti naujausius panevėžiečių spektaklius. Maloniai stebina ir sudėtingu metu pavydėtinai lojalūs kolegos – savo erdvėse Miltinio teatrui vaidinti ir net išleisti premjerą leido Panevėžio muzikinis teatras ir Panevėžio teatras „Menas“.

Vasario 23 ir 24 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje parodytos dvi praeitų metų rudens JMDT premjeros – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus dviejų dalių nuotykis „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ ir dramaturgo, režisieriaus, choreografo bei scenografo Jo Strømgreno vienos dalies kvazifilosofinė melodrama „Feromonai“. Nepasitikiu oficialiais spektaklių aprašais, pernelyg gerai žinodama, kokiu būrimu iš tirščių dažnai tampa noras aprašyti ir kartu parduoti šviežią spektaklį, todėl norėčiau pradėti nuo tikrųjų žanrinių abiejų spektaklių apibrėžčių.

Tam, kad būtų įkūnyta pamažu nacionaline mūsų teatro vertybe tampančio Strømgreno idėja – sukurti klasikinę „photodramą“, jo naujausiame pastatyme Panevėžyje turėjo susitikti du menininkai – baltos spalvos esmę tobulai juntantis režisierius ir visą milijoną juodos atspalvių gebantis suvaldyti fotografas Arvydas Gudas. Žmonių širdyse nespalvota fotografija vis dar užima ypatingą vietą. Nepaaiškinama magija, paslaptingumas ir noras įžengti į prieš akis plytintį monochromišką kadrą – maždaug tokius jausmus išgyvename kas kartą žvelgdami į nespalvotą fotografiją. O jeigu jis tampa pagrindiniu scenovaizdžio elementu? „Feromonuose“ matome visiškai tuščią sceną, už šešių aktorių – tik didžiulis ekranas, kuriame nuosekliai, nevengiant lyrikos ir sentimentalumo, pasakojama žmogiškų santykių istorija. Mažas stebuklas: įvilkta į juodą-baltą estetiką ši santykių drama tampa efemeriška, čia išgyvename netikėtai iš rankų slystančio laiko iliuziją ir būtent čia gimsta naujas mitas – Panevėžio, meilės ilgesio kupino miesto, mitas.

Sodrios emocijos ir jausmų pustoniai neatsiejamai susipina su nespalvota fotografija. Nespalvotas kadras vienam mirksniui užfiksuoja pačią žmogaus sielą, o ji gali būti nepaprastai graži – Mindaugo (Mindaugas Ancevičius), Ievos (Ieva Brikė), Tado (Tadas Gryn), Urtės (Urtė Povilauskaitė), Tomos (Toma Razmislavičiūtė), Jorio (Joris Zaliauskas) geriausios, šviesiausios žmogiškosios savybės tampa spektaklio spiritus movens. O kuo čia dėta šio teksto pavadinime minima drovaus Panevėžio ginekologo žmona? Ji tampa beveik apčiuopiama subtiliame spektaklio kūrėjų gebėjime į lyrišką, melodramatišką „Feromonų“ struktūrą prismaigstyti aštrių juoko, humoro minų. Visiška laisvė bent valandą scenoje pabūti juokingiems, sutrikusiems, išmuštiems iš visų įmanomų santykių normų ir žmogiškosios būties tradicinės refleksijos rėmų – dar vienas, ko gero, didžiausias, panevėžietiškų „Feromonų“ privalumas.

Jau du dešimtmečius profesionaliai lietuviškai scenai intensyviai kuriantis Jankevičius per metus išleidžia vidutiniškai tris premjeras. Teatriniai sezonai keičiasi greičiau negu užsklanda mano kompiuterio ekrane, bet atėjęs į naujausią šio režisieriaus premjerą nenumaldomai rasi tik jo kūrybiniam braižui būdingas dedamąsias. Mano galva, tai mentalinio paribio žmonės, keliais niuansais reprezentuojami karikatūriški, deformuoti, atgrasūs personažai, nusivylimas ir neslepiamas pasibjaurėjimas savo laiku ir esama sociumo sankloda, papročiais, idėjomis, gana dažni ir desperatiški bandymai įspirti seniai mirusiems dievams bei, žinoma, bendradarbiavimas su scenografe Laura Luišaityte.

Spėčiau, kad šį kartą būtent dailininkės pastangomis „Tame keistame nutikime šuniui naktį“ atsiranda globalaus idėjinio apibendrinimo ir netikėtos vilties, kismo motyvai. Iš pažiūros dailininkė tiesiog sąžiningai išpildo kūrybinę užduotį – iš pabirusių geometrinių luitų sukonstruoti TV studiją, kurioje galima išsipasakoti slapčiausias net ne paribio, o šiame spektaklyje egzistuojančių žmonių funkcijų, tipažų patirtis, skirtas savo ekranuose suvartoti lygiai tokiems patiems žmonėms-funkcijoms. Kuo šiame „Santa Sangre Show“ transliuojama istorija banalesnė, tarkime, apie sodo šakėmis nudurtą kaimynės šuniuką, tuo daugiau emocinių putų toje studijoje bus ištaškyta ir tuo gausesnės įplaukos plūs už tiems patiems šunžmogiams skirto ėdesio arba antkaklių reklamos rodymą. Bet netikėtai dailininkė sugalvoja pamėtėti į viršų tris šviečiančius kubus, šviesų dailininkas Paulius Jakubėnas užlieja sceną gryna, sapniška spalva, ir štai prieš mūsų akis jau ne TV muilo virimo kubilas, o sąlygiška kolona, amžinai akimirkai sustingusi ore, prieš nugriūdama ant šono. Ir įžambiai pakabintoje ekrano juostoje staiga ima vaidentis ne groteskiškos reklamos, o siurrealistinė žmonių šešėlius įkalinusi užmaršties upė – nuoširdžiausi komplimentai spektaklio videomenininkui Arvydui Gudui. Įsižiūrėjus galima atpažinti tų pačių emocinėmis išėdomis mintančių žmonių-funkcijų veidus. Jie žiopčioja, rodo mums primityviai bauginančius ženklus, o galiausiai pamažu atvirsta tikruoju graikiškos tragedijos choru, užėmusiu deramą vietą bendrauti su dviem pagrindiniais aktoriais.

Jei reikėtų žiūrovui paaiškinti, kokia abiejų Vilniuje rodytų panevėžiečių spektaklių giluminė sąsaja, ištarčiau aktorės Tomos Razmislavičiūtės pavardę. Viena stipriausių Panevėžio trupės aktorių abiejuose pastatymuose nesitaupydama dalinasi dvasine jėga, psichofiziniu lankstumu, gebėjimu tiksliai pagrįsti ir niuansuoti kiekvieną savo personažo mikroemociją ir judesį. Bet visų pirma tai žmogus, turintis plieninį vertybinį stuburą, tiek gyvenime, tiek profesijoje. Šioje istorijoje apie autistinio spektro sutrikimą turinčio paauglio akistatą su rupia gyvenimo tikrove, su pasaulio chaotiškumu ir visa kurtinančia banalybe aktorė priversta atlaikyti nepakeliamą būties svorį, visa klaikybe užgulantį iš pažiūros trapios, santūrios, išmintingos moters pečius. Kuo dažniau kiti personažai apeliuoja į Razmislavičiūtės vaidinamos mokytojos Šivon gebėjimą kalbėti, bendrauti, išgirsti ir galiausiai suvaldyti, įtikinti, nukreipti įnirtingai apie mus visus knygą rašantį paauglį Kristoferį Buną, tuo skausmingesnės kaukės krinta nuo pačios mokytojos. Niekada nepritapusi prie daugumos ir sąmoningai neleidžianti sau susilieti su žmonių-funkcijų sceniniu choru, ji spektaklyje priversta nueiti savo virsmo kelią: nuo, atrodytų, savimi neabejojančios, nuo aplinkos atsiribojusios, į profesinį tikslą preciziškai susikoncentravusios iki emocinio Kristoferio atsivėrimo išsigąstančios, už visažinystės ir užtikrintumo ribos atsidūrusios moters – tik trys sceninio veiksmo valandos, bet jose telpa viso brandaus žmogaus gyvenimo metafora.

Aktoriaus Dainiaus Jankausko, pasirodančio pirmame veiksme, scenoje mes nesulaukiame. Jo Kristoferis pradžioje naudojamas kaip savotiškas stebėtojas arba veidrodis, kuriame atsispindi aplink jo asmenį susikoncentravusių personažų poelgiai ir vertinimai. Į šio ypatingo žmogaus pasaulį režisierius Jankevičius mus įveda palaipsniui, leisdamas įsižiūrėti ir įsiklausyti. Sulaukus Kristoferio mane labiausiai suglumino fiziologinis personažo charakteringumas: įkyrus judesių pasikartojimas, specifinės balso moduliacijos, lokalūs ir visada netikėti emocijų proveržiai – akivaizdu, kad kurdamas personažą aktorius atidžiai stebėjo aplinką. Veiksmo sukoncentravimas aplink tokį pagrindinį herojų staiga įžemina visą spektaklio prasminį krūvį, jis tampa beveik realistinis, fiziškai apčiuopiamas, tuokart gelbsti tik pačioje pjesėje užkoduotas stiprus sąlygiškumo principas.

„Nenormalumas“ mene iš principo tampa nebeįdomus. Mums daug aktualesnės bendražmogiškos nuostatos ir privalomos taisyklės, kurių lankstumą ir mobilumą kasdien tikriname realiame gyvenime. Spektaklio „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ herojus Kristoferis privalo nuolat išlikti budrus, stengdamasis perprasti abejotinas žmonių santykių normas. Netikėtai tai priverčia žiūrovą pažvelgti į save iš šalies, įlįsti į Kristoferio kailį, pamatyti pasaulio reiškinius jo akimis – tokia savita teatrinė terapija ir didžiausia naujausio režisieriaus Jankevičiaus pastatymo vertė.