Skirtingo teatro patirtys

Aktorė Dovilė Šilkaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Ūbas caras“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, JT, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2022), „Don Kichotas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2021), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, JT, 2019), „Balkonas“ (rež. Éricas Lacascade’as, JT, 2019), „Autonomija“ (Schillingas, JT, 2018), „Lokis“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017) ir kt.

Neseniai įvyko režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Ūbas caras“ premjera, į sceną sugrąžinusi „Šėpos“ teatrą. Ar esate jį mačiusi ir ką apie tai manote?

Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Varno sukurtas „Šėpos“ teatras ir jo spektakliai buvo labai drąsus žingsnis. Žinau, kad pažiūrėti Teatro sąjungos salėje vaidinamų spektaklių rinkdavosi daugybė žmonių. Politines aktualijas vaidinti humoristiškai su lėlėmis, parodijuojančiomis istorines asmenybes, buvo nauja ir drąsu. Gyvai spektaklių matyti neteko, bet esu žiūrėjusi videoįrašus.

Kaip atrodė spektaklio „Ūbas caras“ kūrybinis procesas?

Pasak spektaklio dramaturgo Sigito Parulskio, tai tirono, tiksliau, eilinio ir menko valdininko, virtimo tironu istorija. Režisieriaus Varno pasirinkimas – grįžti prie politinio „Šėpos“ teatro žanro. O kūrybinis procesas nebuvo lengvas. Užsitęsė dramaturgo paieškos, kol juo tapo Parulskis. Tuo pačiu metu repetavome spektaklį, tai, kas jau parašyta, ir laukėme, kas bus sukurta toliau. Kadangi spektaklyje daug istorinių personažų, kiekvienas aktorius kuria po tris ar keturis skirtingus vaidmenis. Repetuojant kartais iškildavo dilema – kodėl turime domėtis kokia nors apgailėtina persona. Ir vis dėlto turėjome, nes bandėme kurti jos šaržą. Kūrybos procese dalyvavo daug aktorių, tarp jų ir kviestiniai iš kitų teatrų, – tai tik praturtino darbo procesą. Manau, kad Varnas sukūrė makabrišką teatro reiškinį.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje po rekonstrukcijos vėl rodomas spektaklis „Lokis“. Kaip sekėsi sugrįžti į kuriamą vaidmenį?

Režisieriaus iš Lenkijos Łukaszo Twarkowskio sukurtas „Lokis“ yra unikali patirtis. Visi spektaklio dalyviai labai jį myli ir visi laukėme jo sugrįžimo. Buvo truputį baugu, ar po penkerių metų pertraukos pavyks jį „pažadinti“. Tikiu, kad mums pavyko. Buvimas ir dalyvavimas šiame spektaklyje – tai kažkas visai nepatirto, čia apima ypatinga euforija. Pavyzdžiui, dvidešimt minučių trunkantis šokis, kuris mus išneša į visai kitokią realybę... Todėl esu be galo dėkinga likimui, kad ir tokį teatrą esu patyrusi.

Vaidinate dviejuose režisieriaus Árpádo Schillingo spektakliuose – „Autonomija“ ir „Barbarai“. Kaip skyrėsi jų kūrimas?

„Autonomiją“ Schillingas kūrė iš improvizacijų su aktoriais. Jis žinojo temą ir paskirstęs mus poromis duodavo užduotį kurti istorijas. Kai suvaidindavome jo užduotą temą, jis vis pridėdavo „mėsos“ – fantazuodavo apie mūsų gyvenimus, santykius ir siekius. Šis režisierius yra išskirtinės fantazijos, talento ir laisvės žmogus. Repetuojant „Barbarus“ buvo kita situacija. Spektaklį statėme pagal literatūros kūrinį, romaną. Turėjome nedaug laiko, todėl režisierius laikėsi tvirtos savo koncepcijos, o mums reikėjo tik spėti jį išgirsti ir suprasti.

Už vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Kuo svarbus šis vaidmuo ir kaip sekėsi jį kurti?

Visi keturi režisieriai, apie kuriuos kalbame, labai skirtingi, bet dirbti su kiekvienu iš jų aktoriui yra didelė dovana. Taip buvo ir su Yana Ross „Vienos miško pasakose“. Išlikęs įspūdis, tarsi ji tik stebėjo, žavėjosi ir netrukdė aktoriui būti scenoje. Jautėme didžiulį pasitikėjimą. Tai begalinis kūrybinio proceso lengvumas. Šiame spektaklyje esu poetiškos sielos moteriškė. O poeziją mano personažui kūrė dramaturgas, turintis unikalų humoro jausmą, Mindaugas Nastaravičius.

Vaidinote dviejų jaunų ir perspektyvių Lietuvos režisierių – Adomo Juškos ir Eglės Švedkauskaitės – spektakliuose. Kokį įspūdį paliko darbas su jais?

Adomas ir Eglė – itin talentingas jaunimas, o jų darbo procesas ir teatrinė kalba labai skirtinga. Adomas stebina spalvinga vidinio pasaulio fantazija, gelme ir jautria siela. Jo spektakliuose alsuoja tokios vertybės kaip meilė, grožis, tikėjimas, ištikimybė, tiesa. Eglė yra labai doras ir sąžiningas žmogus sau bei kitiems. Spektakliuose ji kalba apie tai, kas ją iš tiesų jaudina – mūsų šaknys, mūsų praeitis, kuo gyveno mūsų tėvai, seneliai. Eglės spektakliai estetiški, minimalistiniai, išgryninti, keliaujantys į esmę. Deja, ne visi jauni teatro režisieriai turi ką pasakyti, nors jiems ir suteikiamos visos galimybės statyti spektaklius.

Prie Jaunimo teatro trupės prisijungia vis daugiau jaunų aktorių. Kokius juos matote ir kaip atrodė jūsų įsiliejimas į šio teatro trupę?

Man vienas svarbiausių kriterijų kuriant spektaklį yra šilta atmosfera. Kadangi mūsų teatro kolektyvą sudaro puikūs, šilti, geru humoro jausmu ir saviironija pasižymintys žmonės, tai ir jaunieji gana lengvai įsilieja į senbuvių kompaniją. Labai džiaugiamės naujais talentais.

Kai aš atėjau į teatrą, ir mane labai šiltai priėmė. Tada buvau trečiame akademijos kurse ir repetavau a.a. režisierės Irenos Bučienės spektaklyje pagal Augustą Strindbergą „Pelikanas“. Mano partneriai buvo teatro žvaigždės – Kristina Kazlauskaitė, Saulius Bareikis, Gerardas Žalėnas. Į juos visus žiūrėjau kaip į likimo dovaną. Net pati sau pavydėjau!

Jaunimo teatre dirbate jau beveik trisdešimtmetį. Kaip per tą laiką jis pasikeitė?

Kai atėjau dirbti į teatrą, spektakliai buvo kuriami remiantis klasikine ar šiuolaikine dramaturgija – komedija, tragedija, tragikomedija. Dabar spektakliai statomi pagal grožinę literatūrą, romanus, naudojamos šiuolaikinės technologijos, videoekranai, filmuota medžiaga, šokis, judesys. Režisierius ir aktoriai dažnai būna bendrakūrėjai. Anksčiau po spektaklio niekas neskubėdavo namo, vykdavo pokalbiai, aptarimai, diskusijos. Dabar visi lekiame namo.

Kokie kūrybiniai planai laukia?

Artimiausiu metu nieko naujo nerepetuosiu. Po intensyvaus darbo norisi laiko sau. Tiesa, norėčiau sugrįžti į kiną. Jis mane taip pat labai ir kiek kitaip traukia.

Ar stebite kolegų darbus? Kokie pastarieji kūriniai įsiminė?

Tikrai stebiu kolegų spektaklius, nors ir reikėtų žiūrėti daugiau. Vieną didžiausių įspūdžių man padarė Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Dėdė Vania“, režisuotas Tomi Janežičiaus. Spektaklyje matyti, kaip jaučiasi aktoriai, – jie tiesiog mėgaujasi tuo, ką daro: žaidžia, improvizuoja, dūksta. Ir tai labai „skanu“ stebėti. Nors tai pjesė, kurią moku mintinai ir mačiau daugybę pagal ją sukurtų darbų, šiame spektaklyje ji buvo interpretuojama šiuolaikiškai ir naujai.

Dėkoju už pokalbį.