Vienam prieš žiūrovus – daug laisvės

Aktorius Mantas Bendžius sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2023), „Audra“ (rež. Peeteris Jalakasas, NKDT, 2023), „Taisykla“ (rež. Augustas Gornatkevičius, NKDT, 2023), „Kaligula“ (rež. Agnius Jankevičius, NKDT, 2021), „Batsiuviai“ (rež. Antanas Obcarskas, NKDT, 2020), „Pirmeiviai“ (rež. Gytis Padegimas, NKDT, 2020) ir kt. Už vaidmenį spektaklyje „Pirk dramblį“ (rež. Eglė Kižaitė, „Bad Rabbits“ ir Oskaro Koršunovo teatras, 2022) apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ jaunojo menininko kategorijoje.

Kaip prisimenate vaidybos studijų laikotarpį?

Prisimenu labai gerai, labiausiai įsiminė pirmas kursas, kai pasikeitė aplinka ir draugai. Visi dalykai buvo nauji, jaučiausi visai kitaip negu mokykloje, nes Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turėjome daugiau ne teorinių, o būtent praktinių užduočių. Ir, jei neklystu, pirmaisiais metais nepraleidau paskaitų. O po pirmo kurso viskas pamažu leidosi žemyn dėl to, kad prie visko pripratau, niekas nebestebino, prasidėjo darbinis etapas.

Žinome visokių istorijų, kad akademijoje studentams buvo emociškai sunku, tačiau tiek man, tiek, manau, ir bendrakursiams, nors ir negaliu už visus teigti, studijos praėjo smagiai, be didelių asmeniškumų ar patyčių. Viskas buvo gerai, o akademija kaip ėjo, taip ir praėjo.

Po studijų dauguma jūsų kurso aktorių pradėjo dirbti Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kaip sekasi visiems kartu?

Ketvirtame kurse į vieną iš mūsų baigiamųjų egzaminų atvyko teatro vadovas ir pasiūlė prisijungti prie trupės. Didžioji dalis taip ir padarė, o dabar liko, kas liko. Žinoma, tuo metu kalbėjome, kad štai ir vėl vaidinsime su bendrakursiais, o norisi susipažinti ir dirbti su kitais aktoriais. Tačiau praėjus laikui, pavaidinus su kitais, supratome, kad dirbti su bendrakursiais itin patogu, nes vieni kitus puikiai pažįstame, viskas vyksta greičiau ir dažniausiai kur kas paprasčiau. Taigi įsivyravo pusiausvyra. Aišku, sunku pasakyti, kaip būtų atrodę, jei į teatrą būčiau atėjęs vienas, tačiau su bendrakursiais naujoje vietoje buvo tikrai smagiau. Pirmasis mūsų spektaklis – Aldonos Vilutytės režisuota „Bestuburiada“, su juo ir pradėjome savo karjerą teatre. Apskritai buvo labai gera po akademijos turėti darbą. Nebuvo didelės pauzės po studijų, nepatyrėme streso ieškodami, kur dabar reikės dirbti.

Kaip teatras jus priėmė?

Gerai, nebuvo jokių nesusipratimų. Gal tik pirmaisiais metais, kaip tikriausiai ir visur, mus vadino studentais, tačiau viskas vyko draugiškai. Tikrai nesijautėme kitaip vertinami. Su vienais susipažinome greičiau, su kitais lėčiau, nes neturėjome bendrų spektaklių, bet viskas gražiai įsibėgėjo – natūraliai ir paprastai, be jokių nesklandumų.

Sukūrėte vaidmenį Eglės Kižaitės režisuotame monospektaklyje „Pirk dramblį“. Kaip atrodė kūrybinis procesas ir kaip sekėsi vaidinti vienam?

Jau antrame kurse skaitydavau monospektaklių medžiagą, nes visuomet norėjau tokį spektaklį suvaidinti ir žinojau, kad kada nors tai tikrai padarysiu. Buvo įdomu priimti iššūkį ir visą spektaklį scenoje veikti vienam. Taip nutiko, kad su režisiere Kižaite Kaune statėme spektaklį vaikams ir ji prasitarė norinti statyti monospektaklį. Manęs paklausė, ar daryti ir kaip daryti aktorių atranką. Atsakiau, kad darytų ir kad pats būtinai ateisiu. Toliau repetuojant spektaklį vaikams buvo epizodas, kai dėl nuovargio ar emocijų vaidindamas susigraudinau, ir dėl to, bent jau aš taip spėju, nes niekada neklausiau, po kelių dienų režisierė pasiūlė atsiųsti pjesę. Perskaitęs parašiau, kas man patiko, kas nepatiko, ir galiausiai be jokios atrankos jau kūriau vaidmenį.

Tikrai galiu sakyti, kad šį spektaklį mes kūrėme kartu ir kiekvienas įnešėme didelį savo indėlį. Repeticijos buvo išskirtinės, nes visą laiką dirbome dviese. Artėjant premjerai buvo šiek tiek nejauku, nes daugelį dalykų jau buvome atradę, o kai kas nors iš pirmo karto nepavykdavo, atrodė, kad trūksta žmonių – ir partnerių scenoje, ir aplinkinių reakcijos. Vis dėlto tai mėgstamiausias mano darbas, kuris vis dar rezonuoja.

O kaip sekėsi susitikimas su žiūrovais?

Labai gerai, man patinka būti scenoje ir bendrauti su žiūrovais, improvizuoti. Per premjerinius rodymus buvau šiek tiek susikaustęs, bet dabar vaidinti labai smagu. Man patinka iššūkis vienam būti prieš žiūrovus – jaučiu daug laisvės.

Už šį vaidmenį pelnėte „Auksinį scenos kryžių“. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Gavęs apdovanojimą sulauki labai daug dėmesio, sveikinimų, tada ir pats patiki, kad jis didelis ir reikšmingas. O tada viskas baigiasi. Po apdovanojimų praėjo jau beveik metai, tačiau per tą laiką negavau jokio papildomo pasiūlymo vaidinti spektaklyje. Tad iš laiko perspektyvos supranti, kad buvo įvertintas praėjęs etapas ir darbas, kurį gerai atlikai. Tikrai labai džiaugiausi gavęs „Kryžių“, nesikuklinau. Po to apdovanojimą parvežiau tėvams į Jurbarką, nes mama kaupia tokius dalykus, tai tam tikros istorijos dalis. Tuomet judi toliau, ir tiek.

Vaidinate spektaklyje „Audra“. Atrodo, kad teatre apskritai nelengva kurti kokybiškas komedijas. Kaip sekėsi jums?

Jei atvirai, statant šį spektaklį neatrodė, kad tai komedija. Aš labiausiai galiu jausti tą komedijos pusę, nes mano personažas – vienas iš juokdarių ir nuo pradžios iki galo yra girtas. Ir, kaip dažnoje Williamo Shakespeare’o pjesėje, jis turi pralinksminti žiūrovus po tam tikrų dalių. Jaučiame, kad žmonės juokiasi, vadinasi, tam tikri komedijos elementai veikia, bet per repeticijas tikrai nemąstėme, kaip čia juokinga ir kiek daug galima improvizuoti. Pats procesas buvo ganėtinai įdomus, nes režisierius užsienietis ir yra pasirinkęs darbo principą, kai mažai dirbama su aktoriais ir dramine, psichologine vaidyba. Jis viską stebėjo iš vizualiosios pusės, paaiškino pagrindines intencijas ir kurioje scenoje vietoje reikia būti. Tad darbas buvo visai kitoks nei monospektaklyje, kai aiškinomės, kas norėta pasakyti kiekvienu sakiniu.

Neseniai NKDT įvykusi spektaklio „Snieguolė“ premjera sulaukė įvairių nuomonių. Kaip sekėsi jį kurti?

Šio spektaklio kūrybinis procesas buvo išskirtinis. Turėjome daug filmavimų, tad statant spektaklį atrodė, kad filmuojamės filme ar seriale, nes viskas vyko nechronologiškai. Pačiame spektaklyje nėra vienos pasakojimo linijos, scenos vis keičiasi. Sceninio veiksmo ir vaizdo medžiagos jungimas buvo tikslus darbas, kai svarbu, kurioje vietoje turi būti, kaip pasisukęs ar atsisukęs. Reikėjo tikslumo, nes režisierė sakė, kad mėgsta „skirtukus“: scenoje vyksta veiksmas, kažkas nutinka, nusikerta ir prasideda kitas veiksmas. Buvo išties įdomu dirbti su kitokia, savo braižą turinčia režisiere.

Per penkerius darbo teatre metus supratau, kad man labai patinka režisierių požiūris, kai įvertinama, jog per repeticiją padarėme tiek, kiek spėjome, kai nėra nervų, nuolatinės įtampos. Smagu, kai viskas vyksta žmogiškai.

O per pirmąjį „Snieguolės“ rodymą, kai išskleidėme vėliavas, pakilo gal šeši žmonės ir labai demonstratyviai išėjo iš salės. Taigi spektaklis žadina jausmus – vieniems teigiamus, kitiems neigiamus. Bet svarbu, kad žadina, ir apie tai svarbu kalbėti. Pačios spektaklio temos mūsų visuomenėje jautrios ir apie jas kalbama paprastai, labai akivaizdžiai, o į tai žmonės reaguoja. Atrodo, kad aš pats prisidėjau prie švietimo tam tikromis temomis. Vaidinant draminius kūrinius daugiausia kalbama apie jausmus iš veikėjo perspektyvos, o čia yra scenų, kai visuomenei tarsi nešame žinutę. Įdomus jausmas, nes atrodo, kad visi labai tiesiogiai prisidedame.

Esate ne tik aktorius, bet ir muzikantas. Kaip sekasi derinti šias sritis?

Kai pranešiau, kad pradedu profesionaliai muzikuoti, tai yra įrašinėti dainas ir jas leisti, nuo to laiko visuose spektakliuose dainuoju bent vieną dainą. Taip pat ir „Snieguolėje“. Gal taip sutapo, o gal režisieriai žino, kad dainuoju. Tada supratau, kad veikiausiai einu teisingu keliu, nes viskas dėliojasi drauge. Muzikinė kūryba asmeniškesnė, tai mano patirtys ir mintys, tad iš šios pusės ji šiek tiek brangesnė ir mielesnė širdžiai, nes spektakliuose kalbi kažkieno kito žodžius, o ne savo. Taip pat muzika – šiek tiek paprastesnis žanras, koncertuose žmonės labiau atsipalaidavę, tai kitokia, žavi aplinka ir ji man labai patinka. Vis dėlto labai norėčiau išlaikyti abi šias sritis ir gražiai eiti tiek muzikiniu, tiek vaidybos keliu.

Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?

Norėčiau dažniau eiti į kolegų spektaklius, bet taip nutiko, kad pastaruoju metu tai dariau retokai. Tačiau galiu rekomenduoti du NKDT spektaklius – „Dorianą“ ir „Jaudulį“. Abu labai skirtingi, bet verti pažiūrėti.

Kokie kūrybiniai darbai laukia ateityje?

Turėčiau vaidinti pavasarį planuojamoje premjeroje Kaune. Metų pradžioje išleisiu naują dainą, o vasario mėnesį Kaune surengsiu solinį koncertą.

Dėkoju už pokalbį.