Aktorius – tarsi keliautojas su kuprine

Aktorė Jovita Jankelaitytė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Edžio pabaiga“ (rež. Naubertas Jasinskas, JT, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Austerlicas“ (rež. Krystianas Lupa, JT, 2020), „Sombras“ (rež. Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2019), „Baisiai gražu“ (rež. Eglė Kižaitė, „Vėjų teatras“, 2019), „Gėda pelėda!“ (rež. Ieva Stundžytė, „Atviras ratas“, 2018), „Riešutų duona“ (rež. Aidas Giniotis, Keistuolių teatras, 2018), „Trijulis aukštyn kojom“ (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2018), „Trans Trans Trance“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Oskaro Koršunovo teatras, 2017) ir kt. Apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Chajos vaidmenį spektaklyje „Getas“ (NKDT ir teatras „Utopia“, 2018).

Vaidinate net keliuose „Auksinių scenos kryžių“ komisijos pastebėtuose spektakliuose. Kaip vertinate nominacijas?

Kai kuri ką nors prasmingo, būti pastebėtam yra svarbu, ypač kai darbas įvertinamas profesionalų. Sunku konkrečiai atsakyti į klausimą, nes nemačiau visų šiemet nominuotų darbų. Vis dėlto buvau tikra, kad aktorius Mantas Zemleckas bus nominuotas už Doriano Grėjaus vaidmenį, tad mano širdis apsidžiaugė. Džiaugiuosi ir dėl Nauberto Jasinsko, nominuoto už spektaklius „Pelikanas“ ir „Edžio pabaiga“, bei dėl už pastarojo spektaklio scenografiją ir kostiumų dizainą nominuotų Sigitos Šimkūnaitės ir Sandros Straukaitės. Šios dvi įkvepiančios menininkės sukūrė puikų duetą. Labai džiaugiuosi ir dėl audioserialo „Šiaurės miestelis“, trečiajame sezone vaidinau ir aš. Tai puiki komanda, su kuria buvo lengva kartu kurti. Retai aplanko jausmas, kai vos pradėjus dirbti su žmonėmis atrodo, kad pažįsti juos visą gyvenimą.

Kartu su kolegomis, kaip aktorių ansamblis, esate nominuoti už spektaklį „Guašas“ (rež. Adomas Juška). Ką jums reiškia ši kategorija?

Mane ji šiek tiek glumina, pati nesuprantu, kaip ją priimu. Iš vienos pusės, neaišku, kaip tam ansambliui pasidalinti kryžių. Juk vienų vaidmenys mažesni, kitų didesni. Pavyzdžiui, „Guaše“ Aleksas Kazanavičius beveik visuomet veikia scenoje, o aš kai kuriose scenose nedalyvauju ir galiu stebėti veiksmą iš užkulisių. Bet iš kitos pusės, mane džiugina tokia komisijos nominacija, nes aktorių ansambliškumas yra didelis komplimentas spektaklio kūrėjams – vadinasi, visi plaukiame tame pačiame vandenyje ir kartu kiekvienas turime savo panardymų.

Šiuo metu priklausote Jaunimo teatro trupei, bet esate ir laisvai samdoma aktorė. Kaip sekasi tai suderinti?

Jaučiuosi dėkinga Jaunimo teatrui, kad būdama trupės dalimi galiu kurti ir už jos ribų. Aktorius yra migruojantis žmogus, tarsi keliautojas su kuprine, einantis nežinios keliu. Tai stipriai augina – ištraukia iš patogios zonos. Kiekvienas spektaklis ir procesas būna kitoks, išmoko kažko naujo ir leidžia judėti pirmyn. Jei kalbėsime apie šį sezoną, jau turėjau tris labai skirtingas premjeras: tai Juškos „Guašas“, iš karto po jo – Jasinsko „Edžio pabaiga“ ir Árpádo Schillingo „Barbarai“. Buvo tikrai intensyvus laikotarpis – trys nauji režisieriai, su kuriais dirbau pirmą kartą. Taip pat šie kūrybiniai procesai leido artimiau susipažinti su beveik visais trupės aktoriais, suprasti, kad tai nuostabūs žmonės, kurie mane priima tokią, kokia esu.

Ar darbas su tokiu dideliu būriu žmonių nevargina?

Kartais prieš premjerą būna toks pojūtis, bet tai natūralu – pavargsti nuo žmonių, nuo tarpusavio trinties. Sunkiausia likus savaitei ar dviem iki premjeros, kai kiekvieną dieną susitinkame, kartu praleidžiame septynias ar net dešimt valandų ir vis mažiau laiko lieka asmeniniam gyvenimui. O kai spektaklyje vaidina daug aktorių, kartais atrodo, kad labai lengva tarp jų pasiklysti. Tokiais atvejais mane gelbsti koks nors atrastas savas kampas – laiptinė, grimo kambarys ar koks kamputis šalia scenos. Mėgstu susirasti erdvę, kurioje jaučiuosi saugi, galiu susikaupti ir paruošti save scenai.

Per karantiną daugelis ėmė vertinti bendravimo svarbą. Ar sugrįžus įprastam gyvenimo ir teatro ritmui tai nepasimiršo?

Kai po karantino grįžau į teatrą, visuose spektakliuose, kuriuose vaidinu, stipriai jaučiau tą pasiilgimo jausmą, iš naujo pamėgau akimirką, kai esi užkulisiuose ir girdi žiūrovų šnabždesį, kai kas nors ateina ir pasako, kad šiandien anšlagas. Karantinas padovanojo galimybę iš naujo pasiilgti tų dalykų ir juos įvertinti, suprasti, kokia tai vertybė – vaidinti pilnai salei, vaidinti su tais kolegomis, vaidinti tą medžiagą, kurią turi, ir atrasti spektaklius iš naujo, juos permąstyti, perkurti. Teatras – tai procesas ne tik kūrybiniu, bet ir laiko požiūriu: keitiesi tu, tavo vaidmuo, partneris. Keičiasi ir spektaklis – kiekvieną kartą būna vis kitoks. Pasiilgstu kiekvieno teatro, kuriame dirbu, kiekvienos mažos bendruomenės, su kuria turiu apie ką pasikalbėti. Man teatras yra žmonės.

Minėjote Schillingo spektaklį „Barbarai“. Koks buvo šis kūrybinis procesas?

Spektakliui sukurti turėjome lygiai mėnesį ir vieną savaitę. Bijojau, nes perskaičiusi romaną supratau, kad tai bus didelis pastatymas, o laiko turime visai nedaug. Tačiau kai susitikome su režisieriumi ir jis paaiškino savo viziją, nurimau. Jis kalbėjo ir dėstė savo mintis kaip stiprus vedlys, tiksliai žinantis, ko nori, ir mums beliko juo pasitikėti, būti kūrybingiems ir leistis vedamiems jo nurodytos krypties. Dirbdamas teatre jis jautė pagarbą kiekvienam, kas dalyvauja spektaklio kūrimo procese, – ar tai būtų scenos apšvietėjas, ar montuotojas, ar valytoja. Tai labai įkvepia, nes be kažkurio sraigtelio teatro mechanizmas negalėtų visavertiškai veikti.

Kaip sekėsi kurti Pianistės vaidmenį šiame spektaklyje?

Truputį išsigandau, nes pastarąjį kartą pianinu grojau prieš dvylika metų. Tarkim, dainuoti scenoje nebijau, nes žinau, kad esu pakankamai stipri ir net suklydusi galiu išsisukti iš situacijos. Lygiai taip pat ir kaip aktorė esu pakankamai laisva, azartiška ir turiu vidinės energijos, kuri padeda klaidoje ieškoti tiesos. Tačiau grojant pianinu manoji laisvė ir drąsa išnyksta. Vos tik pagalvoju apie tai, kokios natos eina toliau – iškart viską pamirštu, rankos pamiršta. Visą laiką šiame procese bijojau, kad išvysiu „baltą lapą“ ir nežinosiu, kaip iš to išsisukti, juk aš tik vaidinu, kad esu pianistė. Tad didžiausias iššūkis buvo groti pianinu ir jis niekur nedingo.

Ar išmokote vaidmenis palikti teatre?

Kartais tai pavyksta gana greitai ir lengvai: išėjęs iš teatro jauti, kad tu esi tu, kad grįžai ir gali toliau gyventi savo gyvenimą. Tačiau kartais būna sudėtinga. Pavyzdžiui, kai prasidėjo karas Ukrainoje ir vaidinome spektaklį „Getas“, buvau sukrėsta, nes supratau, kad man nebereikia prie savęs priartinti temos, personažo, nebereikia nieko įsivaizduoti. Staiga karo akivaizdoje man pasidaro taip baisu, kad tekstas, kuris skamba personažų lūpose, nebėra iš praeities, tai vyksta dabar, vyksta čia pat, kaimyninėje šalyje. Tai buvo patirtis, po kurios ilgai negalėjau grįžti į save. Žinoma, dažniausiai personažai ateina ir išeina, neseka kaip šmėklos iš paskos.

Kokių pastangų tam prireikia?

Po spektaklio namo einu pėsčiomis ir tada atrodo, kad „išvaikštau“ personažą, nuo jo pabėgu. Taip pat labai padeda rutina, leidžianti sugrįžti į savo mažą pasaulėlį: išvesti šunį, išsiurbti namus, suplauti indus. Atrodo, kad sutvarkius fizines erdves susitvarko ir kažkokia vidinė erdvė. Padarai skersvėjį galvoje ir tada atsiranda šviežia, tuščia dėžutė, kurioje gali apsigyventi naujos mintys ir idėjos.

Ar lankotės kolegų spektakliuose? Koks pastarasis kūrinys jums įsiminė?

Praėjusiais metais mane sužavėjo Tomi Janežičiaus režisuotas spektaklis „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre. Penkios valandos prabėgo kaip vienas spragtelėjimas. Buvo labai įdomu žiūrėti ir į aktorių darbą, ir į režisūrą. Iš pastarųjų matytų darbų įsiminė Vilniaus senojo teatro spektaklis „Tėtis“ ir nuostabus Vytauto Anužio pagrindinis vaidmuo. Tai, kaip jis konstruoja personažą, kokias atranda detales ir kokias esmes apčiuopia, yra tikroji meistrystė. Didelį įspūdį paliko ir Rasos Samuolytės vaidmuo Tito Lauciaus režisuotame filme „Paradas“. Tokia jautri, jausminga, žavi, trapi, tikra, nuoširdi ir juokinga tuo pat metu – fantastiškoji Rasa.

Dėkoju už pokalbį.

p.s.: Straipsnis parengtas prieš „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją.