Tiltas tarp tradicinio ir šiuolaikinio cirko

Jaunas cirko artistas Kasparas Bujanauskas vaikystę praleido cirko palapinėje ir išbandęs įvairius triukus pasirinko žongliravimą. Šis žanras patraukė dėl jam reikalingo užsispyrimo ir stiprios valios: negali ilsėtis nė dienos, privalai treniruotis, kad išlaikytum įgūdžius, o nukritusio kamuoliuko klaida kur kas akivaizdesnė nei padaryta kolegų.

Vaikystėje Bujanauską įkvėpė žonglierius Anatolijus Fiodorovas iš Sankt Peterburgo, jo dovanotas išskirtinių matmenų kaladėles jis naudoja iki šiol. „Ši dovana man buvo tarsi paskatinimas, kad ir aš galiu tapti tikru žonglieriumi. Iki tol konstruodavau kaladėles iš „Lego“ detalių, suklijuotų lentučių bei įvairių kitų priemonių, kokių tik rasdavau. Buvau septynerių ar devynerių metų, kai su šiomis dovanotomis kaladėlėmis pirmąsyk pasirodžiau kaip solo žonglierius. Be abejo, nuo to laiko mano suvokimas ir stilius labai pasikeitė. Seku europietišką žongliravimą, ši kryptis patraukė dėl dinamikos, čia nėra užfiksuotų detalių. Žaviuosi Wesu Pedenu (Wesley Jefferson Peden) ir Jay Gilliganu, atvira jų mąstysena. Jie kuria pasirodymus šiuolaikinio žongliravimo scenai ir savo darbais atveria akis kitiems. Labai smagu juos stebėti. Manau, žongliravimas – atviriausia ir interpretuoti leidžianti forma. Ji suteikia labai daug galimybių – ne nuolat kartoti kitus, bet kurti naujus dalykus, pavyzdžiui, išrasti niekada nenaudotus elementus“, – mintimis dalijasi cirko artistas.

Bujanauskas pasakoja, kad yra keletas pagrindinių būdų žongliruoti, o jų pavadinimai kilę nuo vietovės. Europietiškas žongliravimas – dinamiškas, artistas juda ir šoka kartu su žongliruojamais objektais. Rusiškas žongliravimas reikalauja susikaupimo, žonglierius didžiąją pasirodymo dalį stovi vietoje, dirba jo rankos, krūtinė. Amerikietiškas žongliravimo būdas taip pat gana statiškas, tačiau paplitęs kaip sportas, vyksta čempionatai, ši šaka net pretenduoja į olimpines žaidynes. O meksikietiškas žongliravimas išsiskiria ekspresyvumu ir greičiu, žonglierius laksto po visą areną. „Mane kaip žonglierių labai žavi tai, kaip skiriasi požiūris į žongliravimą įvairiuose žemynuose. Kada nors taip pat norėčiau dalyvauti čempionate. Ten skaičiuojama labai matematiškai – siekiama nustebinti ne piešiniu, bet triuko sudėtingumu ir kiekybe“, – sako artistas.

Augdamas jis matė įvairių cirko meistrų ir jų triukų, tačiau pripažįsta, kad labiausiai tobulėti šioje srityje jam padėjo tėvai: „Nepamiršiu, kaip tėtis sykį išmetė mano maišelį su žongliravimo reikmenimis. Tai nutiko po to, kai porai savaičių buvau apleidęs treniravimąsi. Galiausiai reikmenis atgavau, tačiau tai buvo stiprus paskatinimas, kad reikia nuosekliai dirbti ir tobulėti.“

Pasak Bujanausko, jei žonglierius nesitreniruoja dvi savaites, atrodo, tarsi reikėtų mokytis iš naujo, daug visko atsiminti. O stebint kitų tradicinio cirko atlikėjų kasdienybę kildavo įvairių emocijų. „Mano tėtis buvo fakyras, atlikdavo triukus su ugnimi ir vaikščiodavo ant stiklų. Žiūrėdavau į jį ir spėliodavau, kodėl jis visai nerepetuoja. Tik vėliau supratau, kad jam nereikia eilinį kartą savęs deginti, žaloti, kai triukus galės atlikti per pasirodymą. O man visąlaik sakydavo: „Eik repetuoti!“ Iš vienos pusės, tai skaudindavo, bet galiausiai supratau, kokie skirtingi yra cirko žanrai, reikalaujantys individualaus dėmesio ir pasirengimo. Jei akrobatas gerai neištemps kojos, susirinkę žiūrovai galbūt to nepastebės, o štai ant žemės nukritęs kamuoliukas atkreips visų dėmesį“, – lygina artistas.

Tradicinio cirko šeimoje užaugusiam Bujanauskui ryškiausi vaikystės prisiminimai – vasaros, praleistos namelyje ant ratų, pažintys ir susitikimai su vis naujais vaikais, atvykus su cirko trupe gastroliuoti į įvairius miestus. „Prieš išvažiuodami namuose kaskart visi minutėlei atsisėsdavome ant sofos ir patylėdavome, tarsi vienas kitam linkėdami geros, sėkmingos kelionės, – prisimena artistas, – o tada judėdavome. Tokios išvykos būdavo kiekvienais metais. Kai atvykdavome į cirko miestelį, pirmosiomis dienomis smagiai dairydavausi žiūrinėdamas, kiek šįkart bus jaunimo. Cirke turėjome tradiciją drauge su visais vaikais rengti nedidelius pasirodymus, per kuriuos sezono metu demonstruodavome iš suaugusiųjų išmoktus elementus ir triukus. Artistai paskolindavo savo įrangą, o mes visus sukviesdavome ir rodydavome savo programą.“

Užaugęs cirko užkulisiuose, jis nepatyrė jų magijos ir paslapties, tačiau su malonumu stebėdavo, kaip atlikėjai po pasirodymo atgyja, repetuoja prieš pasirodymą ar net po jo, šviesoms jau užgesus.

Šiuo metu Bujanauskas pasirodo drauge su įkurta trupe „Būda“ (būda.collective), aktyviai dalyvauja įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose. Artistas mano, kad kolegos jį laiko unikaliu tiltu tarp tradicinio ir šiuolaikinio cirko, bei tikisi, kad tokia ir yra jo misija. „Kartą per diskusiją su režisieriumi Gildu Aleksa palietėme šiuolaikinio ir tradicinio cirko atskirtį. Nors užaugau apsuptas tradicinio cirko ir pasirinkau žonglieriaus kelią, noriu pažinti ir šiuolaikinį cirką bei juos sujungti – draugauti, keistis idėjomis, kad cirkas būtų tiesiog cirkas. Nors šiuolaikinis ir tradicinis cirkas – du skirtingi dalykai, jie kyla vienas iš kito. Jei šios dvi platformos draugautų ir keistųsi artistais, mintimis, idėjomis, repeticijų salėmis ir galimybėmis bei pasiūlymais, galėtų gimti daug gražių dalykų“, – neabejoja artistas.

Mokydamas žongliravimo meno šįmet prasidedančioje šiuolaikinio cirko neformaliojo švietimo programoje Visagine Bujanauskas žada čia išugdyti bent du būsimus žonglierius. Ateityje jis taip pat planuoja šiuolaikinio cirko studijas užsienyje ir tikisi, kad būtent šiuolaikinio cirko srityje jo laukia daugybė gastrolių.