Už visus, bet prieš vieną

„Kai pamačiau šį spektaklį Avinjono festivalyje 2018 m., likau sukrėsta to, kaip įtaigiai kūrėjai mane panardino į pasaulį, kuriame nebevyravo binarinė lyties sąvoka“ (Kristina Savickienė). Tai ištrauka iš daugelio turbūt labiausiai laukto Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklio „Sausasis sezonas“ aprašymo (žiūrovų salė buvo sausakimša). Tačiau jau kitą vakarą buvo parodytas „Būti Ariele F“, kuriame salė buvo pustuštė ir kuris tikrai nebuvo laukiamiausias. Ir tik jame įgavo prasmę pradžioje cituojami žodžiai – nes būtent Arielė atsisakė binarinės lyties sąvokos. O „Sausasis sezonas“ ne tik neatsisakė, bet ir padarė viską, ką dera daryti statant į vietą tuos, kurie čia dėl visko kalti. Tuos, kurie su ūsiukais, „beisbolkėm“, kurie sysioja atsistoję ir, užuot paprastai, žmogiškai ir plastiškai vaikščioję, būtinai grubiai ir su nejautra kaip užsukti žygiuoja.

Kartais labai gerai rodyti spektaklius po du. Šiuos būtų geriausia rodyti tiesiog vieną po kito, neišleidžiant žiūrovų pasivaikščioti. Simono Senno „Būti Ariele F“ – gal geriau antrą. Jis – tylus, švelnus, neįspūdingas, beveik joks. Spektaklis-paskaita, kokių dabar daug: menininko-tyrėjo, jo stalo ir jo technologijų komplektas. Tokiuose spektakliuose niekas nieko nevaidina ir net neturi pretenzijų padaryti įspūdį. Tokie spektakliai kuriami tam, kad parodytų ištrauką iš menininko gyvenimo, mąstymo ar tyrimo, kad pristatytų jį tarsi informacijos bitą. Neatsitiktinai tokiuose spektakliuose žiūrovų salės būna tuščios – nes ko mes, lietuviai, nuo seno einame į teatrą? Melo, įspūdžio, pasakos, vizijos. O čia – paskaita.

Bet „Būti Ariele F“ tapo nuostabia „Sausojo sezono“ antiteze. Kadangi recenzija ne apie Arielę, tik pasakysiu, kad Arielė – tai 3D kūno replika, virtualus moteriškas kūnas, kurį internete įsigijęs menininkas tarsi pasiskolina. Remdamasis technologijomis, jis labai jautriai įžengia į moterišką kūną tarsi į 3D žaidimo lauką ir jame atranda lengvumą, švelnumą, malonumą būti kūne. Patį buvimą, nuo kurio, turint savą kūną, vis per sunku. Lyg savas kūnas būtų sukurtas ne tam, kam atiteko, lyg jį tektų kasdien vis iš naujo ištverti. Sennas pasakoja apie sapną, kuriame nepavyko sugrįžti iš Arielės kūno į savąjį, kuriame jis pateko į tarpinę būseną tarp dviejų kūnų, lyg į bekūnę sferą. Galbūt į prigimtį, kuri su kūnais, lytimi, formomis niekaip nesusijusi. Spektaklyje „Būti Ariele F“ visa tai paprasčiausiai pasakojama, leidžiant nuodugniai tarsi objektą iš visų pusių apžiūrinėti Arielės kūną – klubus, pilvą, krūtis, kojas, kojas, kojas. Lėtai, atidžiai, kaip prekę, už kurią jau sumokėta ir galima naudotis nenusukant akių. Paradoksalu, kaip pagarbiai ir subtiliai Sennas eina per šį kūną, kaip atsargiai kalbina šio kūno savininkę. Iš tos pagarbos net nekyla jokių keturgubų minčių, kurių gali kilti perkant kokį nors kieno nors kūną.

Bet šią akimirką mums svarbu kas kita – kaip menininkas pasinaudoja svetimo kūno geografija savo tapatybei kurti. Jis ieško, kas egzistuoja už lyties mums duoto matymo; už matymo, kuriuo mus kaip moteris ar kaip vyrus mato sociumas. Jis švelniai, tarytum minkydamas sekmadienio madlenų tešlą, panaikina lytiškumą ir priverčia žiūrovą į kūną pažvelgti be lyties filtro – tik kaip į mūsų esybės formą, kuri iš tiesų gali būti bet kokia.

O ką daro Phios Ménard „Sausasis sezonas“? Spektaklis uoliai ir nepailsdamas, net pasišokinėdamas trypia pasirinktą lytį. Žinoma, vyrišką, žinoma, surinkdamas visas klišes, dailiai išsityčiodamas, pakasydamas kiaušus, ką nors kur nors „pakrušdamas“, kažkaip kvailai susistumdydamas. Nes ką daugiau galima pasakyti apie tą aną lytį? Vargu ar apsiverstų liežuvis surasti kokį nors, neduokdie, jų gerumą, gražumą, privalumą, normalumą. Nenormalūs, ir baigta. O moterys normalios. Trapios ir gležnos, o kai joms norisi – laukinės ir laisvos. Jų ir seksualumas sakralus, ir klykia jos slėpiningai, rituališkai.

Tokia šiurkšti mano retorika, tiesa, neatskleidžia spektaklio visumos (apie ją – kiek vėliau): tačiau šiuo atveju ji reikalinga, kad parodytų, kaip skirtingai galima tuo pačiu pasaulio istorijos momentu kalbėti apie lyties politiką. Translytės Ménard režisūroje – daug pykčio ir vienmačio žvilgsnio į jos daug kur linksniuojamą patriarchalinę visuomenę. Ji ne integruoja lyties aspektą – ji kritikuoja konkrečią lytį. Šio spektaklio siekis – tikslinė, būtent į moterį orientuota lyčių lygybė, tarytum spektaklis dalyvautų kokioje moterų įgalinimo programoje. Net keista skaityti režisierės mintis apie normatyvinės visuomenės rėmuose netelpančių žmonių kovą už teisę būti – iš kūrinio atrodo, kad menininkė pati tęsia šią normatyvinimo praktiką. Spektaklyje nejusti jokio Klausimo, tačiau ryškiais gestais pateikiama daug aiškių Atsakymų, iš ko sudėstytas pasaulis. Tai užveria kūrinį, kuris šiaip jau savo estetika – dabar visus nustebinsiu – yra pakylėjantis.

Iš tiesų „Sausąjį sezoną“ galima žiūrėti dvejopai – vizualiai ir politiškai. Mąstant apie spektaklį vizualiai, kaista kraujas. Mąstant politiškai – kaista visi matėm kas. Šis prasiskyrimas išblaško ir kelia sąmyšį, savo efektu šiek tiek primindamas praėjusių metų „Sirenose“ viešėjusio Oliverio Frljićiaus spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ poveikį. Tąsyk visi labai jaudinosi, kaip nepagarbiai spektaklis kreipiasi į publiką, kaip tyčiomis yra akiplėšiškas ir veik primityvus, tačiau nedaug kas pastebėjo jo tapybišką, niuansuotą estetiką, šviesos ir spalvos flirtą, kūnų beveik choreografiją, kuri man viršijo bet kokią politiką.

Atsiribojus nuo politikos paaiškėja, kad „Sausasis sezonas“ irgi turi du fantastiškus dalykus: nuostabią pradžią ir nuostabią pabaigą. Moterų be kelnaičių sezonas, kylančių ir krintančių lubų sezonas, sienų varvėjimo sezonas. Iš įvairialypio erdvės architektūros kitimo ir moters kūno vizualinio modifikavimo (rengimosi / nusirengimo / tapymosi / glostymosi) Ménard kuria ypatingą švelnumo ir grubumo dichotomiją. Čia legalus pasidaro paprasčiausias malonumas stebėti, kaip viskas kinta. Staiga įžvelgti, kad buvusios lygios baltos sienos jau nebe lygios, o raukšlėtos, išsigaubusios. Stebėti, kaip kitaip atrodo kūnų plastika artėjant luboms, luboms tolstant. Stebėti, kaip kinta uždažyti veidai, kaip pasikeičia juodai nuteptos moterų krūtys, kaip sieną perpjauna klampus skystis. Atrasti pakitusią erdvės faktūrą, erdvę kaip gyvastį ar net gyvūną, kuriam įplyšta kailis. Šis kitimo teatras hipnotizuoja ir reikšmingai nutolina nuo politikos, priartina prie atviro, nepridengto „būti moterimi“ aspekto. Iš tiesų žvilgsnis, kuriuo spektaklio pradžioje Ménard žvelgia į moters kūną, ir gestas, kuriuo pabaigoje ji naikina sienas, yra tokie jautrūs, įžvalgūs, subtilūs, kad sumišimas po spektaklio didėja iki maksimumo: pasidaro liūdna, kad spektaklis turi ne tik pradžią ir pabaigą.

Iš „Sausojo sezono“ išeinu jausdama, kad esu gyva: dėl kažko pikta, dėl kažko liūdna. Šiek tiek šokiruoja, šiek tiek kutena. Bet galiausiai, nepaisant visko, suprantu: Ménard dirgina ir erzina, teškia nesirinkdama žodžių. Bet kartu žino, kas yra teatro grožis. Ir kur tiksliai pjauti, kad kraujas bėgtų gražiausiai.