„Versmė“: Lietuva – Suomija

Lapkričio 20–25 d. įvairias Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) erdves vėl apgyvendino, praeitus metus virtualioje erdvėje praleidęs, šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Skaitymų bei spektaklio eskizo forma žiūrovams pristatytos šešios (dvi lietuvių, viena latvių ir trys suomių) pjesės. Šioje pirmoje teksto dalyje – apie tris, lietuvių ir latvių, pjeses.

Pirmojo „Versmės“ skaitymo pjesės autorė Virginija Rimkaitė teatro publikai jau turėtų būti žinoma iš 2016 m. festivalio, kai buvo pristatytas jos kūrinys „Virimo temperatūra 5425“. Po skaitymo pjesė buvo pastatyta dviejuose teatruose – 2017 m. Artūro Areimos teatre (rež. Artūras Areima) ir 2019 m. LNDT (rež. Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė). Šių metų festivalyje pristatyta naujoji jos pjesė „Patina“ (skaitymo režisierius Paulius Ignatavičius) jau leidžia užčiuopti autorės braižą, atpažinti stilių, pasikartojančius įvaizdžius. Siužeto centre – be galo dideliame name gyvenanti šeima: motina (Rasa Samuolytė), du suaugę jos sūnūs Albertas (Pijus Ganusauskas) ir Henrikas (Vainius Sodeika) bei pastarojo žmona Adelė (Toma Vaškevičiūtė). Aktoriai susėdę prie negausiai, bet prašmatniai padengto stalo (dailininkės Justina Ignatavičienė ir Greta Milevičiūtė) – žėri krištolo stiklinės ir žvakidės, aukštas padėklas prikrautas gyvų sraigių. Šaltas nejaukumas skverbiasi dar nė neatėjus aktoriams: girdėti lietus, šuns skalijimas (kompozitorius Paulius Kilbauskas), o nuo pirmųjų ištartų žodžių jau aišku – prieš mus toli gražu ne įprasta šeima.

Veiksmas prasideda skyrybomis – prie pusryčių stalo Adelė palieka Henriką, o toliau eina visiška tokiu atveju įprasto scenarijaus priešingybė: prie stalo grįžusi motina sunerimsta, kad sūnus nebeturi žmonos, vadinasi, reikia rasti kitą. Ir tai nevirsta ilgu procesu, sudarytu iš nesėkmingų pasimatymų, „tos vienintelės“ paieškų ar įvaizdžio pokyčių. Per dešimt minučių nauja žmona (Elzė Gudavičiūtė), kaimynės (Rimantė Valiukaitė) globotinė, jau prisistato į jų namus. Po trumpo pokalbio, amžiaus, ūgio ir išsilavinimo palyginimo, motina palaimina naują šeimą – problema išspręsta, visi (!) laimingi.

Įdomu stebėti, kaip autorė kuria nejaukų ir absurdišką keistos šeimos (ir į ją įsiliejančių žmonių) paveikslą, kaip jame atsispindi bergždžias bandymas vaizduoti normalumą. Visi veikėjai kreipiasi vienas į kitą „jūs“, kalba ramiai, lyg nesuvokdami, kad kalbai, o tuo labiau reakcijoms būdingos atitinkamos emocijos. Daugiausia, ką galime pamatyti kaip veikėjų emocijas, tai neadekvatus suirzimas ar nuostaba.

Nors pjesėje viskas įvyksta per vieną dieną, veikėjai elgiasi taip, lyg istorija vyktų ne vieną ir ne du mėnesius: naujoji žmona jau po dešimties minučių elgiasi taip, lyg šiuose namuose gyventų gerus metus, o Henrikas aplinkiniams giria jos humoro jausmą, kulinarinius įgūdžius, sako, kad juodu turi daug bendro, nors iš tiesų net nėra spėję normaliai pasikalbėti. Atrodo, kad dar šįryt įvykusias skyrybas šeima jau spėjo pamiršti.

Kaip ir „Virimo temperatūroje 5425“, „Patinoje“ veikia atstumto, slepiamo vaiko figūra – tai jaunesnysis Henriko brolis Albertas, kurio paskirtis šioje šeimoje tėra tapti širdies donoru, kai vyresnėliui jos prireiks. Tokia tamsi šeimos paslaptis kaip elementarus dalykas atskleidžiama naujajai Alberto žmonai, tačiau be didesnių pastangų (užtenka tik paklausti ko nors apie pačios gyvenimą) nuslepiama nuo tingiai įtarios jos globėjos. Rimkaitės kuriama istorija lupasi lyg didelis, sultingas svogūnas – kiekviename jo sluoksnyje vis nauja paslaptis, tirpdanti kreivą ir šleivą, kartu ir juokingą, ir šiurpų šeimos fasadą.

Antroji festivalio pjesė – Lauryno Adomaičio „Boksas“ – spektaklio eskizo pavidalu (rež. Antanas Obcarskas) pristatyta „City Boxing“ bokso klube (premjera numatoma 2022 m. kovą Naujojoje LNDT salėje). Tai pasakojimas apie jauną, talentingą, tačiau išpuikusį kovotoją Saúlą (Kipras Mašidlauskas). Pamanęs, kad gimtoji bokso salė jam per maža, vaikinas nusprendžia pasirašyti sutartį ir išvykti į Meksiką. Tačiau priimdamas tokį sprendimą nepagalvoja apie aplinkinius. Sumanymui iškilus į paviršių paaiškėja, kad vaikino išvykimas reiškia tiek salės, tiek visas savo viltis į jį dėjusio trenerio Zakarenko (Marius Repšys) karjeros galą.

Nors istorija ir paprasta, primenanti klasikinį filmo scenarijų apie jauno kovotojo augimą, klystkelius ir savęs paieškas, ji įtraukia. Eskizas prasideda nuo į sceną įžengiančio butoh šokėją primenančio šamano (Gytis Ivanauskas). Kaip mistinė kovos dvasia jis slenka per salę, skleidžia vaiko virkavimą primenančius garsus, įsūpuoja bokso kriaušes, pasitelkęs įvairius atributus (kaukolę, plunksną) ringe atlieka ritualą, suteikdamas istorijai mistinį sluoksnį.

Panašumas į filmo scenarijų čia paminėtas neatsitiktinai – spektaklio eskizas ypač kinematografiškas. Iškeltas ringas, šone esanti treniruočių vieta, veidrodžiai kuria skirtingas, filmavimo aikštelę primenančias erdves. Jose veikiančius aktorius seka dvi kameros, o vaizdas rodomas ekrane. Nė vieną akimirką nekilo klausimas, kam išvis čia reikalingos teatro scenoje taip mėgstamos, tačiau ne visada pasiteisinančios kameros bei filmuotas vaizdas: ekrane (kuris, beje, parodydavo ir tai, ko dalis žiūrovų negali matyti) rodomas čia ir dabar kuriamas filmas – ne drebančia kamera gaudomas vaizdas scenai užpildyti, o estetiškai parinkti rakursai. Į realiu laiku vykstantį montažą įsiterpia anksčiau įrašyti kadrai – Saúlo monologas socialiniuose tinkluose, o vėliau vaizdai iš Meksikos gatvėse vykstančios mirusiųjų šventės.

Eskizo kūrėjai į pagalbą pasitelkia ir tikrus boksininkus, kurie sutirština atmosferą, kuria intensyvumo pojūtį: kai ringe pradeda kovoti ar treniruotis aktoriai, šalia ima sportuoti ir jie. Taip kelių veikėjų kova, beveik visada tampanti priemone interesams aiškintis, skamba triskart tankesniais smūgiais. Boksininkai taip pat kuria kovos intarpus tarp įtemptų, lemtingų veikėjų pokalbių ir tampa dar viena montažo priemone.

Trečiasis skaitymas – Rasos Bugavičutės-Pēcės „Aš turėjau pusbrolį“ (rež. Aleksandr Špilevoj) – vyko jaukioje, kamerinėje erdvėje, LNDT kavinėje „Nacionalinė“. Autobiografinėje pjesėje autorė pasakoja apie savo pusbrolį Deimantą Bugavičių, Lietuvos mafijos atstovą, kuris 2015 m. buvo nužudytas. Tačiau pjesė nėra tamsi, o ir pats skaitymo vakaras labiau panėšėjo į jaukų žmonių susiėjimą pasiklausyti istorijų. Būtent jomis autorė užpildo didžiąją pjesės dalį – Rasos (Rūta Šmergelytė) ir Deimanto (Marius Repšys) vaikystės, jaunystės, kartu praleistų vasarų pasakojimais, neišskiriamos draugystės atsiminimais, vaikiškais nesutarimais, fantazijomis apie sutiktus ateivius ar galynėjimusi, kuris iš jųdviejų viršesnis.

Pusbrolio paslaptį Rasa mena po truputį, čia įdomu ne pačiam žiūrovui ją atspėti, o sulaukti momento, kada ji paaiškėja merginai, pamatyti, kaip iš tiesų toli realybėje nusitęsia riba, kai sau pripažįstame tiesą, leidžiame sau apie ją pagalvoti. Rasą stebina ir įtarumą jai kelia tai, iš kur Deimantas turi pinigų, naują mašiną, kaip gali įeiti į bet kurį klubą, bet jame iškart pradingsta tvarkyti kažkokių „reikalų“. Tačiau šiame pasakojime pusbrolis visų pirma parodomas kaip draugas bei giminaitis ir tik vėliau, lyg filme, merginai dirbant su kriminalinėmis bylomis, kaip nusikaltėlis.

Pjesė nuginkluoja atvirumu, joje nėra už nieko slepiamasi, visiškai nebandoma kurti distancijos tarp autorės ir veikėjos, tarp aktorių ir žiūrovų, teatrinio ir realaus gyvenimo: atėję skaityti teksto aktoriai prisistato kaip vaidinsiantys autorę ir jos pusbrolį, Rasa pasakoja apie savo ruošimąsi stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, net ką apie tai manė tada dar gyvas Deimantas, apie tai, kaip kilo mintis rašyti šią pjesę. Ir tokia forma čia puikiai veikia, nedvelkia apkartusiu „eilėraščiu apie eilėraščio rašymą“, priešingai – dar labiau įtraukia. Distancijos nebuvimas verčia nuoširdžiai įsiklausyti, įsigyventi į istoriją. Dalindamasi prisiminimais Rasa žaidžia su galimybėmis, pasakoja, kaip būtų norėjusi, kad vienas ar kitas gyvenimo epizodas būtų susiklostęs, o kartais leidžia sau išgyventi alternatyvų scenarijų.

Pabaigoje neįmanoma nepaminėti, kas skaitymo metu vyko už vitrininio kavinės lango, – pati tikroviškiausia, alumi besitaškanti ir traškučiais besimėtanti „bandiūganiško“ gyvenimo iliustracija. Net ir atpažįstant kelis veidus, net vėliau patikintai kitų, kad tai masuotė, net pastebėjus, kad ši saujelė jaunimo lyg tyčia išnyksta būtent tada, kai Deimantui tenka išeiti „į kalėjimą“, vis tiek nepaleidžia įkyrus „bet ar tikrai?“.

B. d.