Teatras
Dar visai jaunas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, šiais metais rugpjūčio 18–23 d. vykęs antrą kartą, nepabūgdamas nepalankių aplinkybių Kauno (ir ne tik) žiūrovams leido patirti gyvus, profesionalius pasirodymus. Festivalio programa pagal galimybes buvo plati, o organizatorių pažadai dėl kitais metais atvyksiančių gausesnių užsienio kūrėjų pajėgų žadina viltis. Tačiau pirmiausia – apie kelis šiemet pristatytus scenos meno kūrinius.
Pradėsiu nuo svečių iš praeities Adriano Schvarzsteino ir Jūratės Širvytės-Rukštelės pasirodyme „Atvykėliai“, kurį stebėjau reikšmingoje mūsų istorijai vietovėje – Sitkūnuose. Šis pasirodymas vyko įvairiose Kauno vietose, kurios ir lėmė pagrindinius naratyvo akcentus. Kūrinyje dominuoja improvizavimas bei aplinkos objektų ir subjektų įveiksminimas. Sitkūnuose buvo įtraukta ir vietos bendruomenė, pasitelkiant visiškai skirtingas socialines grupes, suteikiant galimybę kiekvienam jaustis pasirodymo dalimi. Atlikėjų empatiškumas, bendravimas su žiūrovais, tikiu, nepaliko abejingų ir, džiugu, sėkmingai nustelbė grupelę vienos politinės partijos veikėjų, nepraleidžiančių progos pasireklamuoti, gebančių „įjungti“ šypsenėles, kai atsisuka kameros. Schvarzsteinas ir Širvytė-Rukštelė, perkeldami publiką į praeitį, taikliai įtraukė ir vyresnės kartos žiūrovus, skatindami nostalgiją net ir jaunajai kartai, su vaizduojamu erdvėlaikiu susipažinusiai tik iš fotografijų. Nepamiršti buvo ir po atkaklių pastangų įtraukti ir jauniausi žiūrovai, personažus supažindinę su krepšinio ypatumais.
„ConTempo“ festivalyje buvo parodyta režisierės Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė) komiksų opera „Alfa“. Verta prisiminti prieš kelerius metus dar veikusioje POST galerijoje Kaune vykusį menininkės performansą „Psycho“ (2017), sujungusį teatrą ir kiną. Jame buvo susitelkta į noir filmų adaptaciją sceniniam veiksmui, panaudojant skirtingų filmų siužetų, scenų ir personažų koliažą. Režisierė komiksų operoje „Alfa“ taip pat naudoja tarpdisciplininius sprendimus: šįkart teatro scenai buvo pritaikytas komiksų žanras, suteikęs nemažai iššūkių jo atlikėjams – operos solistams. Komiksų operoje Federico García Lorcos likimas bei atrinkti esminiai tekstiniai elementai aktualizavo šių dienų socialines ir kultūrines problemas.
Džiugo Kunsmano ir Adriano Carlo Bibiano pasirodymas „Where do I connect?“ buvo atliekamas skirtingose erdvėse, viena jų – Kauko laiptai, simbolinė susibūrimų erdvė, turinti gilias, tarpukario Kauną siekiančias šaknis. Susirinko gausus būrys susidomėjusiųjų, tiesa, kaukėtų ir besilaikančių rekomenduojamo atstumo. Kunsmano ir Bibiano duetas neverbaliniu būdu bandė priminti apie prieškarantininį bendravimą, pamažu įtraukdami po vieną kitą žiūrovą, priskirdami jam vaidmenį komunikacinėje grandinėje. Tiesa, vieni kontakto visais būdais stengėsi išvengti, kiti leidosi įtraukiami, net skatino tai savo elgesiu. Tačiau šis pasirodymas išsiskyrė ne tik sėkmingu bendravimu su žiūrovais, galiausiai pavertusiu kūrinį šokių aikštele, bet ir profesionaliais, sudėtingais, daug pasirengimo bei energijos reikalaujančiais atlikėjų veiksmais ir figūromis, kuriuos atliekant itin pasižymėjo aktorius, cirko artistas Kunsmanas.
Pačiame karantino įkarštyje sukurtas režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklis „Protestas“ – pirmasis kūrinys Lietuvoje, siekiantis apmąstyti pandeminę situaciją, išbandyti teatro ribas ir pasiūlyti naujų, alternatyvių raiškos būdų. Per festivalį spektakliui buvo suteikta dar daugiau galimybių: jį buvo galima stebėti miesto aikštėje (kūrinys buvo projektuojamas ant Mykolo Žilinsko dailės galerijos sienos), kaip ir pirmuoju atveju, žiūrėti tiesiogiai internetu arba pažinti spektaklį iš vidaus, žvelgiant per KEKS būstinės langus, už kurių vaidino aktoriai. Trys žiūros perspektyvos ne tik atskleidė skirtingas spektaklio puses, bet ir suteikė įvairių patirties galimybių: individualiai tapatinantis su izoliacijos būsena, kartu su personažais gyventi jų valstybėje Monaksijoje; viešoje erdvėje stebint kartu su kitais pajusti distanciją ir tam tikrą (bent laikiną) atotrūkį, laisvę nuo kūrinyje vaizduojamos uždaros aplinkos bei būsenų; taip pat pažinti spektaklio kūrybinį procesą, kai atveriami jo kulisai, dekonstruojama aktorių vaidyba.
Festivalį „ConTempo“ užbaigė režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Keturi“. Jam tobulai parinkta erdvė – „Žalgirio“ arenos automobilių stovėjimo aikštelė – turėjo sustiprinti kūrinio gatvės kultūros pusę. Keliolika pirmų spektaklio minučių tai ir buvo justi, tačiau vėliau, kai, anot kūrėjų, „spektaklyje šiuolaikinė realybė persipina su Rytų kultūrų mitologija, o žemoji gatvės kultūra su dvasiniais apmąstymais“, kaip tik įsitraukė gamta – prasidėjo smarkus lietus, vėjas, po žiūrovų kojomis sruveno vandens upeliukai, o galiausiai viską vainikavo įspūdinga vaivorykštė – tai išryškino mitologinį, dvasinį aspektą. Dėl techninių kliūčių spektaklis vis dėlto nutrūko, aktoriai situaciją bandė spręsti kurdami pogrindinio vakarėlio su gatvės kultūros atspalviais atmosferą, o žiūrovų žvilgsnis vis blaškėsi tarp to, ką tuo metu siūlė gamtovaizdis, ir to, ką rodė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai. Spektaklį žiūrovai galės pažiūrėti ir Ilgojoje salėje, tačiau tokio efektingo festivalio užbaigimo vargu ar kas galėjo tikėtis, vargu ar kam būtų pavykę jį surežisuoti.
