Pasitikėti tekstu

Didžiųjų žiemos švenčių išvakarėse pamačiau naujausią Gyčio Padegimo spektaklį „Vėjas gluosniuose“ pagal to paties pavadinimo Algirdo Landsbergio pjesę (1973 m.). Net ir Padegimo kūrybinio kelio nuosekliai nesekančiųjų tikriausiai nenustebino režisieriaus sprendimas statyti pjesę, susijusią su mūsų šalies istorija, ypač minint valstybės šimtmetį. 8-ojo dešimtmečio kūrinys pasakoja apie mūsų praeitį, nors ir gerokai tolimesnę, bet vis dėlto mūsų: pjesės centre – XVI a. vykęs lietuvių ir lenkų mūšis su rusų kariuomene dėl Livonijos krašto. Be to, kūrinyje kalbama apie dvasinius ir religinius dalykus: žemėje apsilankę šventieji parodo žmonėms jų problemas. O kada tyrinėti dvasinį pasaulį, moralinius klausimus ir sunkius apsisprendimus, jei ne artėjant Kūčių vakarui? Tad pjesė, jos statymo laikas ir Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgoji salė, užtikrinanti kameriškesnį ir intymesnį santykį su kūrinio temomis, – pasiteisinę pasirinkimai, kaip ir režisieriaus sprendimas suburti kūrybinę grupę iš skirtingų kartų aktorių. Bet tai tik pirminis spektaklio sluoksnis, už kurio per dvi valandas iškyla daugiau klausimų dėl kūrybinių sumanymų.

Kadangi spektaklis „nepaslėptas“ už kūrybinių dirbtuvių, laboratorijos, kolektyvinės kūrybos principų ar kitų dabar dažnai pasitaikančių raktažodžių, o turi konkrečią už jį atsakingą režisieriaus figūrą, pirmąsias abejones provokuoja būtent ji. Kur dingo režisierius – jo sprendimai, metodai ir darbas su pasirinkta literatūrine medžiaga? Koks vėjas ar net vėtra iš šio spektaklio pagrobė autonomišką režisūrinį sumanymą – bendrą, visus spektaklio elementus apimančią viziją? Jei režisierius neinterpretuoja pjesės, spektaklis gresia virsti skaitymu nelyginant dramaturgijos festivalyje, pristatančiame naujus kūrinius. Bet juk Landsbergio pjesė skaitytojams prieinama jau kelis dešimtmečius.

Net ir žinant Padegimo požiūrį į spektaklio dramaturgiją, jo reiškiamą pagarbą pjesės autoriui bei besąlygišką pasitikėjimą juo, vis dėlto šiuo atveju neaišku, kodėl režisierius atsisako savo pozicijos ir, išskyrus kelis nedidelius režisūrinius intarpus, spektaklio autoriaus vietą perduoda dramaturgui? Ypač jei prisimename sėkmingus Padegimo darbus, kuriuose jis pats kūrė sceninį tekstą, pavyzdžiui, prieš kelerius metus statytą dokumentinį spektaklį apie Kazį Grinių „Alksniškės“, pasižymėjusį įtikinamai sudėliotomis pasakojimo linijomis ir gyvais dialogais.

Spektaklis „Vėjas gluosniuose“ pažodžiui atkartoja dramaturgo užrašytą tekstą, esama tik smulkių nukrypimų, tarkim, pavartojama sinonimų, o tai gali įvykti ir aktorių valia. Padegimas dirbdamas kartu su scenografe Birute Ukrinaite taip pat nuosekliai (kiek tai leidžia galimybės) seka pjesės remarkose nurodytais erdvės vaizdinais. Nors scenografijoje siekiama atkurti pjesės vaizdinius, vienur naudojamas autentiškas rekvizitas, o kitur pasitelkiami butaforiniai objektai, taigi neatrodo, kad tai kurtų ironišką santykį ar siūlytų naują žiūros tašką bei interpretacijos versiją. Spektaklyje šalia ne itin gausaus, bet pakankamai iliustratyvaus rekvizito (durpių, šieno, balnų, kelmų, židinio, ginklų ir pan.) naudojamos ir medijos, kuriomis projektuojami šv. Kazimiero ir angelo atvaizdai, žvaigždės bei mūšio vaizdiniai.

Pjesės personažus kuria aktoriai Arnas Ašmonas, Andrius Gaučas, Dainius Svobonas, Henrikas Savickis, Dovydas Pabarčius, Artūras Sužiedėlis, Ugnė Žirgulė, Milė Šablauskaitė ir Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, kurių darbui, atrodo, pritrūksta režisieriaus dėmesio. Pasitelkdami savo aktorinę patirtį (o šios net ir jauniausieji prikaupę pakankamai) aktoriai atliko savotišką savirežisūrą ir interpretavo ne nepalaužiamą pjesės tekstą, bet personažo įvaizdį, kurį perteikė scenoje. Vieni aktoriai akcentavo savo personažų naivumą, kiti – mąslų šaltumą, treti – komizmą, pagaliau – ramybe bei viltimi spindinčias akis. Kadangi pjesėje personažai tipizuoti, spektaklyje taip pat nėra pilnakraujų veikėjų. Kad ir kokia būtų vaidybos technika, aktoriams vis dėlto trūksta režisūros.

Daugiausia interpretacijos esama Ukrinaitės sukurtuose kostiumuose. Personažai vilki skirtingų laikotarpių drabužiais, o kai kurie jų, neatstovaudami konkrečiai epochai, tarsi pretenduoja į universalumą. Įdomiais ir estetiškai paveikiais kostiumais išsiskyrė Svobono karalius ir Žirgulės Aldona.

Režisūriniai sprendimai ir bandymai interpretuoti kūrinį prasideda tik spektaklio pabaigoje. Tiesa, tekstas lieka nepajudintas, tačiau atsiranda pjesėje neaprašytų vaizdinių, taip pat įterpiamas nedidelis šokis (choreografė Indrė Puišytė), o mūšio lauke žuvę vyrai ir jų mylimosios sustoja į gyvuosius pietos kompozicijos paveikslus. Tuo metu skamba vyraujančią nuotaiką ir vaizdinius įtaigiai papildanti kompozitoriaus Raimundo Martinkėno muzika. Būtent spektaklio pabaigoje bent trumpam galima pajausti visų spektaklio elementų susivienijimą ir dermę.

Dramos kūrinį perkeldamas į sceną režisierius daugelį dalykų palieka savieigai, todėl spektaklis „Vėjas gluosniuose“ atlieka tik pjesės iliustravimo misiją. O jo forma tampa aktualių pjesės idėjų ir temų inkaru.