Ar jau nužudėte Tartiufą savyje?

Rugsėjo 27 d. kartu su kitais teatro gurmanais pasižiūrėjusi Oskaro Koršunovo premjerinį spektaklį „Tartiufas“ tariausi sugalvojusi savotišką terminą – naujadarą: teatrinių bendraminčių terariumas. Šešis mėnesius reanimuotas LNDT projektas tą vakarą atrodė pakankamai žvalus, gyvybingas, netgi savotiškai patrauklus. Ar juokingas? Taip. Ar baugiai įtikinantis? Ne.

Aukščiausia kūrėjo teisė – patikti publikai! Taip pasakė toks Jeanas-Baptiste’as Poquelinas. Žmogus, žaidęs aukščiausioje teatrinėje lygoje, įsitaisęs kruviną opą puotaudamas prie monarcho stalo ir vienintelis, sugebėjęs išravėti tartiufizmo daigus savyje. O kiek Tartiufo slypi manyje, tavyje, mumyse? Į šitą klausimą Lietuvoje gali atsakyti tik režisierius O. Koršunovas – kūrėjas, du kartus susigrūmęs su vidiniu Tartiufu, jį giliai ištyrinėjęs ir įkinkęs į sudėtingą savo naujausio pastatymo mechanizmą.

Dar 2011 m. pavasarį skaitydama kelių laimingųjų Lietuvos teatro kritikų recenzijas apie Orhuse, Danijoje, įvykusią griausmingą O. Koršunovo „Tartiufo“ premjerą, panorau paklaidžioti scenografo Vytauto Narbuto kurto barokinio labirinto vingiais. Kadangi svajonės turi bauginančią tendenciją išsipildyti, nepraėjus net septyneriems metams jau Vilniuje godžiu žvilgsniu naršiau po sodriai žalius Karaliaus Saulės sodų takelius. Dar buvo smalsu – ar sugrąžins režisierius bent jau tautiečiams savo griežta metro ranka kadaise daniškoje „Tartiufo“ versijoje nurėžtą laimingą pabaigą? Ne. Gosliais ką tik pasisotinusio satyro judesiukais pagrindinis herojus išsilanksto triumfo šokyje, laidodamas laimingos pabaigos viltį, šlovindamas tradicinę mirtį, nebūtį, dūlėsius. O. Koršunovas ir vėl nukryžiavo mūsų brangiausias viltis ir iliuzijas apie nemarią būtį, prieš tai leidęs prancūziško bučinio ekstazėje susilieti lietuviškai rambiai Orgono sielai ir nemirtingam demonizuoto Tartiufo kūnui.

Šiame labirinte klajodama paskui kamerą, klajojančią paskui režisieriaus aktorius bendražygius, klajojančius saikingai deformuotose mesje Molièreʼo siužetinėse kreivėse, vis labiau ilgėjausi „Tartiufo“ kūrėjų iš anksto žadėtų vidinių demonų arba to totalaus blogio, slypinčio pačioje dabarties sociumo sandaroje, jos šerdyje, demaskavimo. Kol kas žavi Orgono šeimynėlė demonstruoja klišinių, visiškai dezorientuotų, sutrikusių, eilinių mūsų amžininkų sambūrį. Jų gebėjimas veikti, t.y. vegetuoti pasitelkiant virtualaus proto, medijų infekuoto intelekto ataugas pagirtinas, bet anaiptol neskatinantis susitapatinti, išgyventi atjautą ar, kaip norėtų režisierius, – atgailą, bent jau baimės šešėlį. Aktoriaus Giedriaus Savicko kuriamas Tartiufas – toks velnių priėdęs Orgono (Salvijus Trepulis) personalinis astrologas. Labiausiai identifikuojamas kaip nuoširdžiai savas, tradicinis lietuvių liaudies pasakų pinčiukas, simpatiškas, beragis ir bekanopis, žvitrių akučių, jei ne kuprele, tai bent nediduku pilvuku prisidengęs tą savo negudrų norą – visais įmanomais būdais ir priemonėmis iš rambaus, kietakakčio lietuvioko jo nemirtingąją, vienintelę, neįkainojamąją... paveržti. Kaip ir anksčiau, taip ir nūdienoje – rambus lietuvis Orgonas savo dieviškosios kibirkštėlės ir nevertina, ir net neįtaria tokią turintis. Tad ir sukyla šioks toks homeriškas juokas stebint meistriškai iš Orgono iščiulpiamą „dievišką“ esenciją.

Čia O. Koršunovo lietuviška „Tartiufo“ versija ir išsisemtų, nes visos tiesmukybės su politikus lituanos, abstrakčiais liberalais ir nepasikėlusiais miesto merais tėra padorioje kompanijoje neminėtina vulgarybė. Arba tiesa apie posttiesą. Nes kas iš to? Dar kartą būti pabaksnotam į politinių šiukšlių krūvelę nacionalinėje scenoje? Nuobodu, savitiksliška, beprasmiška, tuščia – atsikvošėkite, pone režisieriau!

Ir baigdama noriu Jums padėkoti – už tris liepsningas „Tartiufo“ moteris. Elmira – Toma Vaškevičiūtė, Dorina – Rasa Samuolytė, Mariana – Agnieška Ravdo, drąsiai galinti tapti naująja Prancūzijos Marianne – tikruoju naujojo pasaulio demokratijos ir laisvės simboliu. Reikia pripažinti, šiame bendraminčių terariume moteriškos lyties padarai, personažai patelės, dukros ir sielos paklydėlės yra pateikiamos ypač patraukliai, labai talentingai, su azartu ir vidine aistra. Panašu, kad O. Koršunovo, pastarąjį penkmetį kuriančio po keturias premjeras per sezoną, teatro organizmas laikosi ant gelžbetoninio pamato – totalaus aktorių suokalbio atsiduoti, įtikėti režisieriaus gebėjimu atgimti, perkrauti pasaulį ir save.