AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Ieškant kitokio lėlių teatro

Pokalbis su Klaipėdos lėlių teatro festivalio svečiais iš Čekijos

Nr. 19 (1213), 2017-05-12

Gegužės 25–28 d. Klaipėdoje vyks lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, kurio programoje šiemet kaip niekad gausu spektaklių suaugusiems. Pristatyti suaugusiesiems skirtą lėlių teatrą Lietuvoje, – užduotis ne iš paprastųjų: prie kitokio teatro reiškinių ne itin pratusi publika į vizualų lėlių ir objektų teatrą žiūri gana abejingai. Tiesą sakant, net ir teatrologams bei teatro profesionalams lėlių teatras dažnai lieka tarsi „didžiojo teatro“ pašonėje, užribyje. Tačiau būtent paraštėse kartais gimsta įdomiausi reiškiniai.

 

Apie lėlių ir objektų teatrą, jo formas, (r)evoliucijas ir raidą kalbamės su čekų teatro trupės „Damúza“ nariais: lėlininku, muzikantu, dėstytoju ir režisieriumi Matija Solce, bei dramaturgu Karelu Kratochvílu. Matijo Solce’s režisuotas spektaklis-kabaretas „Kar“, sukurtas Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ motyvais, gegužės 25 d. 20 val. Klaipėdos kultūros fabrike pradės festivalio „Materia Magica“ programą.

 

Kodėl „Ana Karenina“ ir lėlių teatras, – juk norint perprasti tokio žaidimo taisykles tenka gerokai palaužyti galvą?

Matija Solce: Neturėjome tikslo eksperimentuoti dėl eksperimento. Tiesą sakant, istorijos pasakojimas per objektus, materijas, jų transformacijas, garsą ir muziką man atrodo labiau natūralus, nei eksperimentinis. Ir nėra nieko keisto, kad pasirinkome Levo Tolstojus kūrinį. Jis viso labo pasiūlo temą žaidimui. Čia klasikinės draminės situacijos išsprendžiamos per objektus, ritmą, muziką, o romano siužetas tėra plonytė raudona linija, dramaturginiai klijai, sulipdantys vaizdinius į atpažįstamą seką. Mes nebandome aiškinti herojų motyvų, mes juos pasakojame per muziką, ritmą, pasitelkę ironiją, kiekvienam palikdami erdvės susikurti savas istorijas, savą įvykių interpretaciją. Publikai siūlome žaidimo dalyvio, o ne paprasto žiūrovo vaidmenį, spektakliui – muzikinę, vizualią, o ne gryną literatūrinę formą.

 

Sakote, kad kviečiate publiką žaisti, bet spektaklio aprašymas nesuteikia vien linksmo žaidimo lūkesčio, kaip, beje, ir priklauso istorijai su tragiška pabaiga. „Viskas baigiasi net blogiau, nei buvo galima tikėtis – toje tarpinėje būsenoje tarp gyvenimo ir mirties, kurią vadiname realybe“, – perspėjate būsimą spektaklio žiūrovą.

M. S.: Spektaklis yra publikos ir aktorių akistata, jame kalbama apie mirtį, kuri vis neateina. Mūsų interpretacijos tragiškumas ir absurdas yra tas, kad herojus, kuris visą spektaklį miršta, galiausiai taip ir nenumiršta. Jis per daug silpnas, išsigandęs. Jis norėtų keliauti į rojų, tačiau šou (pragaras) privalo tęstis. Kartu su publika jis lieka užstrigęs gyvenime.

 

Nuo pat susikūrimo 1999 metais studijos „Damúza“ trupę sudaro Prahos scenos menų akademijos (DAMU) studentai bei absolventai. Ar kurdami maištaujate prieš savo mokyklą, ar ta eksperimentinė dvasia buvo ir studijų akademijoje pamatas?

Karel Kratochvíl: Studijos DAMU Alternatyvaus ir lėlių teatro katedroje yra labai plataus profilio, atviros ir skatinančios įvairias kūrybiškumo formas. Siekiama išlaisvinti studentų kūrybinius gebėjimus, o ne įsprausti juos į griežtus kokių nors teatrinių mokyklų rėmus. Kiekvienam kursui vadovauja vis kitas dėstytojas, be abejo, formuojantis studentų estetinį ir teatrinį matymą, tačiau DAMU pirmiausia yra atvira platforma įdomiems susitikimams ir įvairiems kūrybiniams ieškojimams.

Todėl ir į savo dabartinę kūrybinę veiklą nežiūrime kaip į maištą; priešingai – žaisti, ieškoti, rasti, pamesti ir vėl atrasti yra mums visiems artima ir priimtina kūrybos forma, kurią atsinešėme iš savosios Alma matter. Štai Matija yra kviečiamas į akademiją dėstyti ateinančioms čekų lėlininkų kartoms. Šis tęstinumas ir kartu visiška laisvė yra nuostabus dalykas!

 

Tai mane veda prie kito, bendresnio klausimo. XX a. tuometinėje Čekoslovakijoje gimė daug originalių, avangardinių meno reiškinių: čekų Naujoji banga kine, siurrealistinė Jano Švankmajerio kūryba, čekų avangardinė fotografija. Koks buvo lėlių teatro vaidmuo tame gyvybingame praėjusio amžiaus čekų meno kontekste? Ir koks dabar lėlių teatras Čekijoje?

K. K.: Čekų lėlių teatras XX a. išgyveno dramatišką ir audringą virsmą. Tą patį galima pasakyti ir apie pačios lėlės formą, jos veidą. Amžiaus pradžioje su lėlėmis vaidino daugiausia mėgėjų teatro trupės. Populiariausia lėlė buvo paprasta marionetė. Jos buvo gaminamos fabrikiniu būdu kaip ir popieriniai teatro paviljonai, kurių galėjai rasti bene kiekvieno čeko šeimoje.

Tik XX a. antroje pusėje lėlė iš pamokomų vaikams skirtų vaidinimų persikėlė į kitokio pobūdžio spektaklius, kur nuo iliustratyvumo buvo pereita prie metaforos, asociatyvaus matymo. Šis virsmas neatsiejamas nuo čekų lėlių teatro institucionalizavimo – Scenos menų akademijoje 1952 metais atidaryta lėlininkystės katedra. Pirmą ryškesnį pokytį įnešė vienas pirmųjų akademijos absolventų režisierius Josefas Krofta. Tai jis ištraukė lėlininką iš už širmos, padarė jį matomą scenoje, ir pradėjo ieškoti naujų jų abiejų – lėlės ir aktoriaus – sugyvenimo scenoje formų.

O praėjusio amžiaus pabaigoje žodžio „lėlė“ reikšmė, kaip ir apskritai lėlių teatro estetinis suvokimas, labai smarkiai pasikeitė. Tradicinės lėlės tapo nebe vieninteliais objektais, galinčiais veikti lėlių teatre. Prasidėjo kitokio – objektų, fizinio, mišraus teatro era.

 

Katedra, kurioje dabar galima mokytis lėlininkystės, taip ir vadinasi – Alternatyvaus ir lėlių teatro katedra.

K. K.: Taip, bet, tiesą sakant, niekas nežino, kas tas „alternatyvus teatras“. Alternatyvia galima pavadinti visiškai naują ir originalią klasikinio kūrinio interpretaciją, tą patį galima pasakyti ir apie spektaklį, kuriame maišomi skirtingi žanrai, šiuolaikinis šokis jungiamas su lėlių teatru, pantomima. Man asmeniškai „alternatyvus teatras“ yra tas, kuris niekada nebūna baigtinis, savimi patenkintas, o ieško naujų kūrybinių impulsų ir formų. Ir lėlių teatras tikrai gali toks būti.

 

Vis dėlto, ko žiūrovai turėtų tikėtis iš jūsų spektaklio „Kar“?

M. S.: Manau, jie neturėtų tikėtis pamatyti Aną Kareniną. Jie turėtų būti pasirengę jos ieškoti.

 

Dėkui už pokalbį!

 

Kalbėjosi Agnė Pulokaitė

Į viršųĮ VIRŠŲ