Teatras
Keletą metų nuolat išgirsti teatro žmones besirūpinant tuo, kad aukštosios mokyklos rengia per daug aktorių. Paprastai daugiausiai kaltinimų žeriama profesionaliausiai aktorius ruošiančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Jos atstovus užsipuolant, kaip jie drįstą tokiai gausybei žmonių suteikti viltį ir galimybę siekti savo svajonės, kitos (ne švietimo) įstaigos jau ne pirmus metus tęsia jauniems menininkams skirtas programas, atveriančias kelią jų debiutams. Viena tokių – jau dvylika metų „Menų spaustuvėje“ vykstanti „Atvira erdvė“.
Šių metų „Atvira erdvė“ pasižymėjo žanrų įvairove: sunkiai apibrėžiamas teatrinis vyksmas, šiuolaikinio šokio, dramos bei klounados spektakliai. Dažnam žiūrovui naujiena tapo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų pristatomos scenos menų formos. Plačiau norisi pakalbėti apie du paskutinius šiame projekte pristatytus darbus. Vienas jų – dramos spektaklis, kuriuo Lietuvoje prisistatė studijas Škotijoje baigusi Rasa Niurkaitė. Kitas – pirmasis Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklis.
Rasos Niurkaitės spektaklio „20 sezonų“ anonsai skambėjo intriguojančiai. Jaunoji režisierė atsivežė jį iš Glazgo, kur Škotijos karališkojoje konservatorijoje vienus metus studijavo teatro režisūros magistrantūroje – jo eskizas buvo rodytas festivalyje „On the Verge“. Antra, meno pasaulio žmones visuomet domina spektakliai apie juos pačius, o šis žadėjo istorijas žmonių, kurie savo ar ne savo noru nustojo šokti baletą. Ir nors spektaklis įvykiu netapo, jį stebėti buvo įdomu. Kūrybinės trupės klaidos pasirodė pakankamai akivaizdžios, o tai lengvina užduotį kalbėti apie šį darbą.
Pirmiausia, visi spektaklio elementai atrodo nesuvaldyti. Netradiciškai panaudota Kišeninės salės erdvė, surinkti trijų skirtingų kartų aktoriai, režisierės parašytas biografinėmis istorijomis paremtas tekstas – visa skamba patraukliai, tačiau ir scenografija, ir aktorių darbai, ir perėjimai, ir muzikos ar garso įrašų naudojimas taip ir nesugulė į vientisą koncepciją.
Veiksmo erdve Niurkaitė pasirinko žiūrovams sėdėti skirtas pakylas – trys aukštai šiek tiek padidino vaidybos plotą, tačiau tai netapo spektaklio privalumu. Aktorius Dainius Jankauskas, lakstydamas pakylomis ratais ir aukštyn–žemyn, nuolat neišsiteko erdvėje: įsibėgėjęs susidurdavo su grotomis ar siena, o jam sustojus sustodavo ir energijos tėkmė. Panašios problemos lydėjo visą spektaklį – dažnai atrodė, kad tuoj prasidės veiksmas, tačiau veltui, „20 sezonų“ taip ir liko tik eskizu ar pjesės skaitymu.
Koją pakišo ir siauroka tema. Anot Niurkaitės, baleto šokėjų patirtis ji naudojo tik kaip atspirtį pokalbiui apie žmones, aplinkybių priverstus atsisakyti iki tol siektų svajonių ir pakeisti gyvenimą 180 laipsnių kampu. Tačiau tema praplaukė paviršiumi kaip trys konkrečios istorijos, kurios nežinia kodėl mums turėtų rūpėti. Nė vienas iš aktorių (šiek tiek išskirti galima tik Aldoną Janušauskaitę), regis, nesuvokė savo personažų priešistorės, jų emocijos dažnai atrodė neaiškios, nemotyvuotos. Tikėtina, kad dėl to spektaklis liko be pabaigos – aktoriai sėdėjo ant pakylų, poetiškai ir sentimentaliai kalbėjo apie savo emocijas, o tada užgeso šviesos. Nesikeičiant aktoriams, nematant personažų raidos ir pozicijos, neatsirado ir kulminacija bei atomazga. Niekur neatvedė nė viena istorija. Kas iš to, kad šių žmonių likimai tokie? Dėl kokių savo savybių ar sprendimų jie atsidūrė ten, kur dabar yra? Tai natūraliai kiekvienam žmogui kylantys klausimai.
Didžioji dalis Niurkaitės padarytų klaidų primena patirties neturinčio studento klaidas. Tikėtina, kad profesionalus žvilgsnis iš šalies būtų padėjęs suvaldyti turimą medžiagą. „Atvira erdvė“ jau kelerius metus atrinktiems kūrėjams siūlo rinktis kuratorius, kurie padėtų kūriniui „atsistoti ant kojų“ ir „išsivalyti“. Rasa Niurkaitė tokio žmogaus neturėjo ir, regis, nepageidavo.
Kitokia paskutinės šių metų „Atviros erdvės“ premjeros situacija. Kitokie lūkesčiai, kitoks rezultatas, kitoks poveikis publikai. Indrė Lencevičiūtė, kaip klounė debiutavusi teatro scenoje, apdairiai pavadino pasirodymą „Klai da“, tačiau klaida neįvyko.
Lietuvoje kol kas neturime šiuolaikinės klounados specialistų. Tačiau pirmuosius žingsnius šioje srityje prieš kelerius metus žengė „Gydytojai klounai“ (tarp jų ir Lencevičiūtė), kurie, daug neviešindami, nuolat rengia kūrybines dirbtuves ir tobulina ne tik savo specializacijos, bet ir bendruosius klounų įgūdžius. Vilniuje ne kartą lankėsi pasaulyje pripažinti klounados meistrai ir mokytojai, tačiau užsiėmimai vyko uždarame rate. O tokie seminarai būtų naudingi ir dramos aktoriams, gal padėtų jiems paprasčiau žiūrėti į savo profesiją ir atsikratyti daugybės kūrybą kraustančių baimių.
Minėtoje Škotijos karališkojoje konservatorijoje dėstantis Lucienas Lindsay MacDougallas sako, kad klouno sampratų yra tiek, kiek yra žmonių. Lietuviams geriau žinomi, be abejo, tradicinio cirko klounai (pvz., Slava Poluninas iš Rusijos). Žinome ir Charlie Chapliną, Jimą Carrey, tačiau tik nedaugelis žvelgiame į juos kaip į klounus. Kitaip tariant, geriausių klounados pavyzdžių žmonės nesuvokia kaip klounados, tad požiūris į šį žanrą išlieka stereotipiškai neigiamas. Kažin, ar Lencevičiūtė kūrė „Klai dą“ siekdama laužyti stereotipus, tačiau pavykęs spektaklis natūraliai tai daro.
Klaida – Lietuvoje gyvenanti emigrantė, kalbanti su akcentu, dirbanti valytoja ir trokštanti susirasti vyrą. Kiekvieną skelbimą (pažinčių portalui?) ji palydi etiudu, parodančiu, ką iš tiesų reiškia viliojantis tekstas. Toks yra spektaklio rėmas ir to klounui, ko gero, turėtų pakakti. Būdamas gana universalus scenos menininkas, klounas vis dėlto nėra aktorius, aiškiai žinantis, ką ir kada turi pasakyti ar padaryti. Žinoma, rėmai reikalingi kiekvienam pasirodymui, tačiau didesnę veiksmo dalį nulemia publikos reakcija, scenoje vykstantys nesklandumai ir panašiai – įdomiausia tai, kas yra arba atrodo suimprovizuota.
Sunku kalbėti apie „Klai dą“ jau vien dėl to, kad klounados spektaklis labai priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Stebint pasirodymą buvo gana akivaizdu, kad Lencevičiūtei reikės įdėti dar daug darbo mokantis improvizuoti, – kaskart publikai sureagavus ne taip, kaip klounė tikėjosi, ji jaučiasi nejaukiai. Aktorė laukia konkrečių reakcijų, o jų nesulaukusi bando, pavadinkim, beviltiškomis priemonėmis sukelti tai, ko nori. Spektaklio žavesys sustiprėtų, jei klounė iš žiūrovų reakcijų kurtų tolesnį veiksmą ir išeitų už saugumo zonos ribų. Reikia tikėtis, kad „Klai da“ bus rodoma ilgai ir Lencevičiūtė turės laiko ir progų ieškojimams.
Kalbant apie šio spektaklio ribas, jis, kitaip nei „20 sezonų“, turėjo net du kuravimo etapus. Viena vertus, sudėlioti taškus ir išgryninti temą padėjo klounados profesionalas Gary Edwardsas. Buvo ir Londone veikiančios trupės „Spymonkey“ nario Aitoro Basauri patarimų, vieną įvardino ir pati Indrė: „Klounas niekuomet neįveikia problemų lengvai.“ Kita vertus, po peržiūros spektaklį ėmėsi kuruoti „Atviros erdvės“ komisija. Lyginant su peržiūra, premjera buvo gerokai pasikeitusi. Nebeliko tam tikrų „šiukšlių“, kurios erzino ir tempė laiką peržiūroje, viskas tapo kur kas labiau struktūruota ir tvarkinga. Tai būtų pravertę, tarkim, „20 sezonų“, tačiau „Klai doje“, ko gero, ne visai atitiko žanro pobūdį. Čia dera palikti daug laisvės kūrėjui, ypač kai matai, kad darbas eina teisinga linkme. Suvaržyta formos reikalavimų Lencevičiūtė, tikėtina, kiek persistengė pernelyg ilgai „kankindama“ žiūrovus, galbūt bandydama suteikti spektakliui gyvybės ir natūralumo. O stingant improvizacijos ir klounados technikos, tokie bandymai kol kas nepasiteisino. Ir vis dėlto debiutas sėkmingas.
Programos „Atvira erdvė“ stiprybė ir išskirtinumas – laisvė bandyti ir klysti. Komercinės sėkmės čia nenumatysi ir, reikia tikėtis, ji netaps svarbiausiu atrankos kriterijumi. Antraip „Klai da“ tikrai nebūtų išvydusi scenos. Norėtųsi palinkėti studijuojantiems aktoriams imti pavyzdį iš Indrės ir patiems ieškoti netradicinių savirealizacijos būdų. Nes jų yra daugybė, tik kol kas tenka ieškoti jų užsienyje.
