Ant kapo tegu parašo „misteris“

 

(...) Akmentašio Efraimo Dudako sūnus suimtas Vilniuje – jis šovė į generalgubernatorių. Tai nieko neįprasto, juk Rusijos imperijoje 1900-ieji ir į gubernatorius šaudo daugelis. O Šmulės Senderio – Efraimo kaimyno iš vieno Lietuvos miestelio – sūnus išvyko į Ameriką ir ten jis, baisu pasakyti, turi automobilį! Tik jo vaikų vardai keisti – Džordžas ir Eva. Namo jis beveik nerašo. O vargeta Avneris Rozentalis neturi vaikų ir jo protas nusilpo: kadaise Rozentalis turėjo bakalėjos parduotuvę, razinų ir cinamonų kvapas penktadieniais sklandė virš miestelio. Bet jo parduotuvė sudegė.

Ir štai šis trejetas važiuoja neįsivaizduojamai toli – į Vilnių. Vežimą traukia sena Šmulės Senderio kumelė. Ką nori akmentašys Efraimas pasakyti savo sūnui, kuo gali jam padėti? Atsakymo nėra. Ir nesvarbu.

„Kad ir kur mes važiuotume, kad ir kur eitume, mes važiuojame ir einame pas savo vaikus. O jie eina ir važiuoja į priešingą pusę nuo mūsų vis tolyn ir tolyn. Ir mes niekad su jais nesusitiksime“, – pagrindiniai naujo Vachtangovo teatro spektaklio žodžiai. Spektaklis nėra visiškai naujas: šią parabolę pagal du lietuvių, o dabar Izraelio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanus Rimas Tuminas jau statė Vilniaus mažajame teatre 10-ajame dešimtmetyje. Spektaklį rodė Rusijoje, festivalyje „Baltijskij dom“, – žiūrovai tas gastroles prisimena palaimingai.

Adomo Jacovskio dekoraciją, liūdną ir žavią Fausto Latėno muziką, nuostabų plastinį ir režisūrinį spektaklio piešinį Tuminas perkėlė į Arbato sceną. Galingą kaip bibliniai teisuoliai ir patriarchai akmentašį Efraimą Maskvoje vaidina (skirtingose sudėtyse) Sergejus Makoveckis ir Vladimiras Simonovas. Vandenvežį Šmulę Senderį – Aleksejus Guskovas ir Jevgenijus Kniazevas. Avnerį Rozentalį įkūnija nepakeičiamas Viktoras Suchorukovas (ir tai vienas iš geriausių jo darbų). O ožkytę su varpeliu ant plono kaklelio, Efraimo numylėtinę, vienintelį gyvulėlį ir vienintelį namiškį vaidina Julija Rutberg. Rytinis melžimas ir beviltiškas Ožkelės troškimas bėgti į Vilnių paskui šeimininko vežimą scenoje virsta beveik poros šokiu, primenančiu Marco Chagallo Vitebsko periodo paveikslus.

(...) Čia prikeliamas amžinai prarastas pasaulis: vandenvežio vežimas sudarytas iš senų šeimos baldų, kurie netrukus sudegs pasaulio gaisruose – nuo pilietinio karo iki Holokausto. Čia bet kokia natūra – išeinanti: susijaudinusių miestelio gyventojų būrys su žilu rabinu ir jo sudžiūvusia be vyro dukterim Nechama, daugiavaikis arkliavagis Joselis Čigonas, besipuikuojantis taboro eisena, ir dešimties jo mažamečių palikuonių keliamas triukšmas, sumanus lenkų grafo valdytojas Judlas Krapivnikovas – šis nepražus ir prie sovietų, prisitaikys prie kiekvienos valdžios ir „pagrindinės tautos“, išpūs krūtinę ir komisaro vežimaityje, kaip ją pučia ant grafo „Ruso-Balt“ sėdynės.

Regis, tvirtą nugarkaulį, aiškų tikslą ir ateitį turi tik savo tikslo užburtas Palestinietis, kuris važiuoja į Vilnių (Efraimas su kompanija pavėžėja jį vežimu), kad iš įprasto lietuviškų miestelių liūdesio ir nykumos atsidurtų už jūros, Jeruzalėje. Čia viskas ir visi stovi ties išnykimo riba: finale vežimą, vis dėlto atvažiavusį iki Vilniaus, pasitiks „dezinfekuotojų“ būrys, vilkintis nuo maro saugančius kostiumus, primenančius viduramžių gydytojų apsiaustus, – pasitiks, kad negailestingai išpurkštų atvykėlius ir nudegintų juos liepsna. Metafora aiški – aiškesnių nebūna...

Bet pirmiausia Rimas Tuminas pastatė „Nusišypsok mums, Viešpatie!“ apie švelnumą ir gailestį viskam, kas gyva. Nes kiekviena natūra – išeinanti. Ir kiekvienas nešasi ant pečių savo skausmą.

Juokinga pusiau išprotėjusio po gaisro krautuvininko figūra ir švytinti Suchorukovo šypsena, jo oriai klouniški judesiai ir padėvėto medvilninio apsiausto sparnai, kuriuose painiojasi Avneris Rozentalis, sukelia begalinį gailestį. Bet tokį pat gailestį sukelia ir vandenvežys Šmulė Senderis, turintis tik vieną svajonę – kad ant jo kapo lentos būtų užrašyta „misteris“. Pusbalsiu iškvėpdamas į pakelės tamsą tą „misterį“, vandenvežys iš skurdaus meistrelio tarsi perauga pats save (Aleksejus Guskovas vaidina šią sceną taip išraiškingai, kad žiūrovas nori ir juoktis, ir verkti). Visų čia gaila: arkliavagio su vaikų pulkeliu, žilo rabino, nevykėlio teroristo Giršo... Ant šito jausmo, ant Latėno muzikos, ant imlios, rafinuotos „masinių scenų“ plastikos ir laikosi spektaklis.

(...) Tuo pačiu metu Rimo Tumino „Eugenijus Oneginas“ sugrįžo iš labai sėkmingų paryžietiškų gastrolių ir ką tik gavo Maskvos premiją „Sezono vinis“ pagrindinėje nominacijoje. Vachtangovo teatras, be abejo, Tumino laikais sugrįžo į geriausių Maskvos scenų būrį.