Didysis individų gynimo maršas

Iš Belgijos kilęs Nielsas Claesas jau šešerius metus gyvena ir kuria Lietuvoje. 2017-aisiais ir šiemet šokėjas pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenis Šeiko šokio teatro spektakliuose. Šiuolaikinio šokio asociacija jį paskelbė įsimintiniausiu praėjusių metų šokėju, o gegužės 5 d. Palangos kurhauzo salėje jis pristatė šokio monospektaklį „Paženklintas“ apie patyčias ir jų poveikį. Choreografiją sukūręs menininkas neslepia, kad kūrinio idėja gimė iš asmeninės patirties, permąstant gimtojoje Belgijoje patirtas patyčias ir norint publikai parodyti, kaip šokis gali padėti susidoroti su traumomis.

Gyvendami šalyje, kurios mokyklose net 60 procentų vaikų patiria patyčias, spaudoje mirga straipsniai apie mobingo atvejus profesinėje aplinkoje, o savižudybių statistika jau daugelį metų neduoda ramybės, turėtume pripažinti, kad susiduriame su rimtomis psichologinio klimato ir nepagarbos vieni kitiems problemomis. Tačiau net bandydami jas spręsti neretai paradoksaliai grįžtame prie tos pačios patyčių taktikos: primityviausiais būdais išjuokdami kitaip mąstančius, kad ir tuos pačius homofobus, toliau stipriname netolerancijos kultūrą, kurios taisyklėms paklusti išmokstame dar vaikystėje.

Spektaklyje „Paženklintas“ parodomos skirtingos būsenos, kurias per gyvenimą patiria psichologinio smurto aukos. Teigiama, kad maždaug 20 procentų su patyčiomis vaikystėje susidūrusių žmonių gali turėti tam tikrų psichinės sveikatos sutrikimų net ir sulaukę penkiasdešimties metų. Tai gali pasireikšti kaip nepaaiškinami pykčio priepuoliai ar visą gyvenimą trunkantis nevisavertiškumo jausmas. Tyrimai rodo, kad patyčių aukos kenčia sunkesnius nerimo simptomus nei visa populiacija, o patyčios yra susijusios ir su didesne rizika atsirasti asmenybės sutrikimų. Kūnas, turintis iškęsti bendruomenės atstūmimo ir užguitumo būseną, dar ilgai išlaiko kančios pasakojimą, kurį žiūrovams Claesas perduoda šokio judesiais.

Pyktis – būtina agresijos sąlyga ir yra siejama ne tik su agresoriumi, bet ir su auka. Už priekabiautojo ketinimų įskaudinti kitą asmenį dažniausiai slypi jo paties traumos ir neigiamos emocijos – taip savo ruožtu palaikomas prievartos ciklas. Pagrindinis skirtumas tarp priekabiautojų ir aukų yra tas, kad pirmieji pasižymi didesne aktyvia agresija (elgesiu, kuriuo siekiama pasitenkinimo), o aukos – didesne reaktyvia agresija (pykčiu reaguojant į grėsmę). Spektaklio pradžioje Claesas šią energinę transmisiją atvaizduoja šokio plastika, primenančia grumtynes su pačiu savimi: patyčių auka galiausiai internalizuoja savo kankintojų vertinimus ir jų smerkiantys komentarai tampa jo vidiniu monologu. Tada pasiteisina ir rizikingos scenografijos (scenografė Giedrė Brazytė) asociacijos su koncentracijos stovyklas juosusiomis spygliuotos vielos tvoromis, nes juk žinome, kad vieni žiauriausių prižiūrėtojų konclageriuose būdavo vadinamieji kapos – kaliniai, kurie norėdami išgyventi bendradarbiaudavo su naciais. Vidinis kritikas pradeda vadovauti šiame kūno kalėjime, kurio susigūžusi laikysena išduoda apie patirtus pažeminimus.

Galiausiai įvyksta transformacija, bet prieš pavirsdamas grakščia gulbe bjaurusis ančiukas turi suprasti savo potencialą ir priimti tikrąjį save. Simbolinis išsinėrimas iš senos odos, nusimetant pilkas, į tramdomuosius marškinius panašias drapanas ir atskleidžiant po jomis visą tą laiką slypėjusį spalvingą šokėjo triko (kostiumų dizainerė Polina Nimrea), parodo, kad kartais tik kūryba ir saviraiškos laisvė gali padėti išsigydyti patirtas nuoskaudas ir priespaudą. Džiaugsmingas šokis spektaklio „Paženklintas“ pabaigoje primena paauglystės naktis, kai garsiai pasileidus muziką savo kambario tamsoje galėjai šokti taip, kaip nori, – ne taip, kaip kažkas mokė ar kažkur matei šokant kitus. Anglai tam net turi posakį – „March to the beat of your own drum“ („žygiuoti savo būgno ritmu“), ir tai reiškia autentiško gyvenimo, nepaisančio nusistovėjusių socialinių normų, pasirinkimą, o to turėtume siekti visi.