Vilniaus rotušės Kamerinėje salėje vyksta konkurso, skirto paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje, projektų paroda. Meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Modernaus meno centras – kviečia Jono Basanavičiaus įamžinimo konkurso organizatorius ir žiuri pripažinti, kad meniniu požiūriu konkursas nepavyko.

Siūlome neskirti jokios premijos, nes 2017 m. iki vasario 16 d. viešai vertinimui pristatyti darbai yra nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinkamai neįprasmina patriarcho asmenybės bei veiklos. Kai kurių pateiktų projektų realizavimas taptų veikiau Jono Basanavičiaus atminimo paniekinimu, o ne įamžinimu.

Ankstesnei meno sistemai yrant ir kultūros procesams stringant arba visai nutrūkus, vis dėlto paskutinį dešimtmetį buvo surengtos 9-oji, 10-oji ir 11-oji trienalės. Naujojoje tikrovėje įsivyravo prieštaringi, pereinamajam laikotarpiui būdingi principai. Iki tarptautinio formato išsiplėtusi trienalė siekė pristatyti geriausią grafikos meną ir supažindinti su jo naujovėmis. Tačiau visur karaliaujant postmodernizmui šiuos tikslus buvo sunku suderinti, ir kiekviena nauja trienalė nenoromis prisidėjo prie to, kad grafikos meno samprata darėsi vis miglotesnė.

Paskutinį XX a. dešimtmetį grafikos bienalės visame pasaulyje buvo smarkiai kritikuojamos. Dėl įvykių Vakarų meno pasaulyje ir prisirišimo prie evoliucijos paradigmos nacionaliniai centrai ir vienai meno rūšiai skirtos apžvalgos prarado reikšmę. Nuo tada imta rengti dviejų tipų grafikos forumus. Vieni jų toliau nuosekliai eksponavo klasikinį grafikos meną, pristatydami jį kaip grynai technika grįstą reiškinį. O 1990-ųjų Liublianos grafikos bienalė pasuko nauja kryptimi. Visų pirma, ji radikaliai pakeitė grafikos apibrėžtį, susiedama ją su spausdinimo meno svarba kultūros raidai apskritai ir demokratine idėjų bei vaizdų sklaida (Liliana Stepanćić, Mapping. Hits from the Ljubljana Biennials of Graphic Art. Works from the collections of Ljubljana International Centre of Graphic Arts, 2011. 15^th Tallinn Print Triennial).

Paprašyta parašyti apie Aleksandro Šepkaus papuošalų parodą, sutikau nedvejodama. Proga tikrai neeilinė. Kai prieš metus kolegė Giedrė Jankevičiūtė užsiminė apie ketinimus surengti Šepkaus parodą Vilniuje, pagalvojau, jog idėja puiki, bet skamba kaip iš fantastikos srities. Žinojau, kad autoriaus personalinės parodos Lietuvoje niekada nėra buvę – nei tada, kai jis čia dar gyveno (į JAV išvyko 1988 m.), nei vėliau, nors gimtinėje menininkas kartais lankydavosi. Tad įvykis būsiąs išties istorinis. Ar Šepkaus parodų yra buvę užsienyje, informacijos neturėjau. Priežasčių, kodėl būtent taip klostėsi aplinkybės, nežinojau. Žinojau tik, kad menininkui gana sėkmingai pavyko įsitvirtinti Niujorke, kad ten jis 1992 m. įkūrė savo kompaniją, kurioje yra dirbęs ir vienas kitas lietuvių juvelyras (Sigitas Virpilaitis, Žilvinas Bautrėnas), kad 1993 m. pelnė Amerikos metų jaunojo dizainerio vardą, buvo pastebėtas ir įvertintas užsienio profesionalų, kad jau 20 metų dirba su auksu ir brangiaisiais akmenimis – medžiagomis, kurios niekada nebuvo populiarios tarp Lietuvos juvelyrų.