Nugalėtojų paroda (II)

Tęsinys. Pradžia Nr. 1 (1195)

Ankstesnei meno sistemai yrant ir kultūros procesams stringant arba visai nutrūkus, vis dėlto paskutinį dešimtmetį buvo surengtos 9-oji, 10-oji ir 11-oji trienalės. Naujojoje tikrovėje įsivyravo prieštaringi, pereinamajam laikotarpiui būdingi principai. Iki tarptautinio formato išsiplėtusi trienalė siekė pristatyti geriausią grafikos meną ir supažindinti su jo naujovėmis. Tačiau visur karaliaujant postmodernizmui šiuos tikslus buvo sunku suderinti, ir kiekviena nauja trienalė nenoromis prisidėjo prie to, kad grafikos meno samprata darėsi vis miglotesnė.

Paskutinį XX a. dešimtmetį grafikos bienalės visame pasaulyje buvo smarkiai kritikuojamos. Dėl įvykių Vakarų meno pasaulyje ir prisirišimo prie evoliucijos paradigmos nacionaliniai centrai ir vienai meno rūšiai skirtos apžvalgos prarado reikšmę. Nuo tada imta rengti dviejų tipų grafikos forumus. Vieni jų toliau nuosekliai eksponavo klasikinį grafikos meną, pristatydami jį kaip grynai technika grįstą reiškinį. O 1990-ųjų Liublianos grafikos bienalė pasuko nauja kryptimi. Visų pirma, ji radikaliai pakeitė grafikos apibrėžtį, susiedama ją su spausdinimo meno svarba kultūros raidai apskritai ir demokratine idėjų bei vaizdų sklaida (Liliana Stepanćić, Mapping. Hits from the Ljubljana Biennials of Graphic Art. Works from the collections of Ljubljana International Centre of Graphic Arts, 2011. 15^th Tallinn Print Triennial).

Dešimtąjį dešimtmetį trienalėje įvyko daug struktūrinių pokyčių. Buvo laikomasi nuostatos kiekvienos šalies meną rodyti atskirai, o šalį pristatančius darbus atrinkdavo tos šalies grafikos institucijų specialistai. 1998 m. pradėtos rengti konkursinės parodos, ir trienalės geografija labai greitai išsiplėtė beveik iki viso pasaulio. Menininkai pateikdavo skaidrių rinkinį ir pagal tai juos atrinkdavo tarptautinė vertintojų komisija.

Trys Baltijos šalys ir toliau dalyvavo trienalėje. Kaip įprasta, darbus atrinkdavo kiekvienos šalies grafikos sekcija. Kadangi nė viena parodos organizavimo sistema nedavė patenkinamo rezultato, 1998 m. 11-ojoje Talino grafikos trienalėje šalia konkursinio formato ir Baltijos šalių ekspozicijos atsirado kuruojamos parodos platforma. Naujoji platforma tapo pagrindine ir lėmė tolesnę trienalės raidą. 1998 m. trienalėje dalyvavo 123 menininkai iš 51 šalies, atrinkti tarptautinės vertintojų komisijos.

Naujomis aplinkybėmis Baltijos šalių menininkams su vertinimo komisijos nariais buvo lengviau bendrauti tiesiogiai, be tarpininkų, tad jų atstovavimas tapo mobilesnis ir patikimesnis, o instituciniai ryšiai su regioninėmis grafikos organizacijomis nutrūko. Estijos grafikos svarba lakštinės grafikos srityje sumenko – tai liudijo ir laureatų darbai. Nuosmukį gilino ir sparčiai mažėjantis jaunų grafikų skaičius, ir perspektyvių menininkų polinkis į naujos vizualiosios kultūros technologijas. Kita vertus, dešimtajame dešimtmetyje tarp nugalėtojų atsirado daugiau suomių grafikų – pranašumo jie įgijo gyvendami stabilioje socialinėje aplinkoje, kurioje buvo puoselėjamos tradicijos, ir turėdami sąlygas kurti aukštos kokybės grafiką. 11-ojoje trienalėje pradėta nauja tradicija – kuruojamos parodos su kviestiniais menininkais: jie buvo skatinami imtis marginalių šio meno reiškinių, peržengiančių spausdintinės grafikos ribas.

Ando Keskküla (11-osios Talino grafikos trienalės kuruojamos parodos „Liečiantysis (Toucher)“ iniciatorius, 1998) rašo: „Mechaninės reprodukcijos eroje“ spausdintinės grafikos menas gyvavo natūralioje aplinkoje – viešpatavo spausdintinė žiniasklaida, savo prigimtimi panaši į grafikos meną ir technologijos, ir estetikos atžvilgiu. XX a. antrojoje pusėje menas daugiausia tapo ikonoklastiškas, vis dėlto galiausiai vaizdai buvo ne sunaikinti, o priešingai, jų sukurta absurdiškai daug, tačiau kartu nebuvo į ką žiūrėti. Tai vaizdai, nepaliekantys jokio įspūdžio, nereprezentuojantys nieko kito, tik patys save. Vaizdo industrializavimas sukuria industrializuotą suvokimą. Paradoksalu, kad nors vaizdų gausu ir jų įvairovė didžiulė, visi jie suvokiami vienodai. Skaitmeninei medijų erdvei pakeitus Gutenbergo galaktiką ir atsiradus naujoms galingoms technologijoms, menininkams teko griebtis naujų strategijų; dešimtajame dešimtmetyje jos gavo „medijų meno“ vardą. Naujosios aplinkos spaudimo nepavyko išvengti ir spausdintinei grafikai, bet jos reakcija buvo veikiau taktinė nei strateginė. Ji atsisakė kaip nors reguliuoti technologijos aspektą, ir tai nulėmė tokį laisvės lygmenį, kai nebėra jokios prasmės kalbėti apie spausdintinės grafikos meną. Siekdama išlikti vaizdų prisodrintoje aplinkoje, kaip taktinę mimikrijos formą grafika pradėjo naudoti didelį formatą, tapybą primenantį paviršiaus apdorojimą, trečiąjį matmenį ir įvairias medžiagas. Pasitelkė kompiuterius, spausdintuvus, kopijavimo aparatus, vaizdo techniką ir kitas šiuolaikines priemones.

XXI a. Talino trienalių temos buvo vienaip ar kitaip susijusios su Estijos visuomenei rūpinčiais arba nerimą keliančiais dalykais. Pirmųjų trienalių temos ir akcentai atspindėjo naujojo amžiaus technologijų proveržį. Tai skatino atsisakyti tradicinių vaizdo kūrimo būdų, ir pirmoji šio amžiaus trienalė pristatė grafikos darbus, kuriems buvo pasitelktas skaitmeninimas.

12-oji Talino grafikos trienalė „Kintantis vaizdas“, 2001. Idėjos autorius Andres Tali. Kuruojama paroda „Įvykis. Vaizdas. Klonas“ (kuratorius Johannes Saar). 12-osios Talino grafikos trienalės struktūra buvo tokia pati kaip ir 11-osios: ją sudarė tarptautinė konkursinė paroda, Baltijos skyriaus parodos ir kuruojama paroda. Baltijos parodos darbus atrinko šie ekspertai: Estijos ekspozicijos vertintojai ­– Jüri Hain, Mai Levin, Mihkel Mutt, Virve Sarapik, Ekke Väli; Lietuvos ekspozicijos vertintojai – Lolita Jablonskienė, Rūta Pileckaitė, Renata Sarakauskaitė, Saulė Mažeikaitė, Helmutas Šabasevičius; Latvijos ekspozicijos vertintojai – Solvita Krese, Ieva Lejasmeijere, Ojārs Pētersons, Juris Petraškevičs, Guntars Sietiņš, Māra Traumane, Henrihs Vorkals. Savo darbais trienalės dalyviai turėjo atsakyti į Andreso Talio suformuluotus klausimus: ar gebame atsakyti į technologijų keliamus iššūkius? Ar grafika, kaip estetinė meno sistema, besiremianti prieš 5000 metų išrasta technologija, gali būti panaudota pasikeitusių technologijų aplinkoje? Ar gebame priimti naujas išraiškos priemones? Kaip naujosios medijos keičia kuriamą vaizdą? Ar pajėgiame jį atpažinti ir pajusti su juo santykį? Tai buvo nauja ir menininkams davė daug peno.

13-oji Talino grafikos trienalė „Tremtyje“, 2004. Kuruojama paroda „Kiti kaimynai“, kuratorė Sirje Helme. Baltijos parodos kuratoriai: Peeter Allik (Estija), Redas Diržys (Lietuva) ir Juris Petraškevičs (Latvija). Konkurse dalyvavo 44 menininkai iš 20 šalių; pateiktieji darbai turėjo atitikti nurodytą temą. 13-osios Talino grafikos trienalės dėmesys tremties temai 2004 m. kėlė daug abejonių. Dar nebuvo įsiplieskęs karas Vidurio Rytuose, į Europą dar neplūdo žmonės iš kitų valstybių, o tūkstančiai rytų europiečių jau buvo palikę savo namus ir ieškojo darbo Vakaruose. Savoje šalyje likusiesiems buvo sunku įsivaizduoti, ką teko patirti išvykėliams. Įžangos žodyje „Kiekvienas kur nors jaučiasi svetimas“ vertinimo komisijos pirmininkė Ursula Zeller iš Vokietijos rašė: „Metams bėgant Talino grafikos trienalė apgalvotai ir nuosekliai keitė savo modus operandi, sulaukdama didelio įvairių šalių menininkų susidomėjimo, drauge ji sėkmingai išlaikė savo tradicijas. Tema „Tremtyje“ interpretuojama labai plačiai; ji reiškia ne tik priverstinę tremtį, bet ir laisvai pasirenkamą persikėlimą – taigi apima paties įvairiausio statuso žmones, gyvenančius užsienyje, patiriančius visokiausią atskirtį nuo socialinio ir politinio gyvenimo šalies ar bendruomenės viduje arba už jos ribų. Manau, kad apibrėžtos temos ribos padarė teigiamą poveikį parodoje pateiktiems darbams. Atitiktis temai, be techninio atlikimo, yra svarbus darbų vertinimo kriterijus. Atrankos procesas buvo griežtas, komisijos nariai tam tikra prasme atliko ir kuratorių vaidmenį. Tad nieko blogo, kad trienalė toliau lieka atviras konkursas.“

14-oji Talino grafikos trienalė „Politiška / Poetiška“, 2007. Pagrindinę parodą papildė kuruojamos parodos: „1987. Paskutinio sovietinio dešimtmečio Baltijos estampai ir plakatai“, kuratorius Anders Kreuger, Švedija; „Politiška / Poetiška“, kuratorius Anders Härm, Estija. Trienalė sąmoningai politizavo meno sąvoką, siekdama atkreipti dėmesį į daugybę mūsų gyveniman besibraunančių politikos sprendimų ir į vyraujančius prieštaravimus tuos sprendimus interpretuojant. Socialines temas tyrinėjantis menininkas iš esmės tampa komunikacijos technologu: jis pasitelkia televiziją, internetą ir įvairių tipų reklamą. Grafikai taip pat imasi socialinių temų, bet jų politinės aspiracijos remiasi labiau empatija nei ideologija. Ši trienalė išsiskyrė gausybe vaizdų, sukonstruotų laikantis socialistinio realizmo, fotorealizmo ir ne tokios akivaizdžios realizmo paradigmos. Andersas Kreugeris apie savo parodą rašo: ,,Kai manęs paprašė kuruoti 14-osios Talino grafikos trienalės Baltijos šalių dalį, svarsčiau, kaip organizacinę užduotį paversti teoriniu tyrimu. Esu beveik pašalietis estampų grafikos srityje, todėl mano supratimas apie tai abstraktus. Iškart šovė į galvą pirmasis susitikimas su sovietine Lietuva 1987-ųjų vasarą. Prisimenu Vilnių kaip gana gerai įrengtą kalėjimą, tvora aptvertą mikrokosmą, kuriame kiekvienas apsėstas minčių apie ribas ir svarstymų, kaip jas peržengti. Pažymėtina, kad 1987-ieji, Didžiosios spalio revoliucijos 70-osios metinės, Taline, Rygoje ir Vilniuje buvo paskutiniai dar nepažeisto, nesutrikdyto sovietinio normalumo metai. Taigi 1987-ieji tapo ankstesnio 15–20 metų laikotarpio metafora, apibūdinančia nominaliai socialistinę Baltijos šalių civilizaciją, manieristinę ir dekadentinę jos fazę, kuri prasidėjo apie 1970-uosius ir kuri neretai nubraukiama kaip stagnacijos laikotarpis. 1987-ieji buvo ir griežta skiriamoji laiko riba, į parodą įtraukėme tik iki tų metų sukurtus estų, latvių ir lietuvių estampus bei plakatus. Šiuolaikiškumo elementas šiai parodai visiškai nereikšmingas: svarbus vien požiūris, lėmęs, kad tie darbai buvo atrinkti eksponuoti, ir tai, kaip į šiuos darbus žvelgiame dabar.“

15-oji Talino grafikos trienalė „Iš meilės, ne dėl pinigų“, 2011. Kuratoriai: Simon Rees (Naujoji Zelandija, Lietuva), Eve Kask ir Eha Komissarov (Estija). Įsidėmėtinas faktas, susijęs su 15-ąja Talino grafikos trienale: ji vyko tuo metu, kai Talinas buvo Europos kultūros sostinė. Baltijos šalių menininkai buvo integruoti į bendrą parodą, niekam neatrodė reikalinga pabrėžti jų išskirtinumą atskirai eksponuojant parodoje.

Parodos pavadinimas „Iš meilės, ne dėl pinigų“ talpus, ši tema kiekvienam gali reikšti vis kitką (dėl to daug diskutavo ir ginčijosi parodą rengę kuratoriai). Nors „meilė“ ir „pinigai“ yra universalios sąvokos, jų turinys priklauso nuo konteksto ir nuo to, kada su jomis susiduriama.

16-oji Talino grafikos trienalė „Raštingumas / Neraštingumas“, 2014. Kuratorė Maria Kjær Themsen, Danija. 16-ojoje Talino grafikos trienalėje buvo eksponuojami 15-os menininkų darbai. Rengiant trienalę kilo daug įtampos: buvo nelengva suderinti kuratorės požiūriui atstovaujančius ir konkurse atrinktus darbus, įveikti finansinius sunkumus, atsižvelgti į ilgą trienalės istoriją. Pati grafika plėtojosi netikėtomis kryptimis, ji siekė paaiškinti pasaulį, o ne tenkintis antraeiliu vaidmeniu ir kurti juokingus vaizdelius. Dažnai trienalės kryptį nulemia tema, bet šioji – „Raštingumas / Neraštingumas“ – buvo labai daugiareikšmė, ir tai kūrė įtampą. Per konkursą patekę ir kuratorės pasirinkti darbai trienalę pavertė postkonceptualiosios grafikos paroda, kalbančia apie neraštingumą raštinga tapusioje visuomenėje.

Kuratorė Maria Kjær Themsen, savo šalyje Danijoje žinoma kaip autorinės dailininko knygos ekspertė, rašo: „Pirminė raštingumo reikšmė – „gebėjimas skaityti ir rašyti“. Bet šiandien raštingumas turi daugiau reikšmių, susijusių su modernioje rašančiųjų bendruomenėje iškylančiais reikalavimais ir atsirandančiomis galimybėmis pasitelkti rašytinės kalbos pranašumus naudojant tinkamus išteklius, jau šiuolaikišku būdu.

Raštingumas susijęs ne tik su gebėjimu rašyti ir skaityti, bet ir gebėjimu panaudoti informaciją (nesvarbu, ar tai vaizdas, tekstas ar kas kita) ir transformuoti ją į (svarbų) žinojimą ir individualią interpretaciją. Todėl raštingumas, kaip socialinė praktika, neįsivaizduojamas be rašto sistemų.

Šios temos laukas yra įelektrintas ginčų ir intrigų, nes menininkų požiūriai ir supratimas skiriasi. Savo pranešime susitelksiu į tai, kaip spausdintinė žiniasklaida ir grafika prisitaiko ir kaunasi už būvį interneto valdomame pasaulyje. Manau, kad neraštingumas tampa savarankiška meno forma. Ar tai reakcija į rašytinės informacijos kalnus, kuriais esame kasdien užverčiami?“

Iš anglų k. vertė Daina Valentinavičienė

Paroda veikia iki sausio 28 d.

VGMC galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.