Suteikti balsą jo neturintiems

Praėjusią savaitę Agnieszkos Holland filmas „Žalioji siena“ („Zielona granica“, Lenkija, Prancūzija, Belgija, Čekija, 2023) apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje pelnė Venecijos kino festivalio Specialųjį žiuri prizą. Rugsėjo 22 d. filmas pradedamas rodyti Lenkijos kino teatruose. Tačiau dar prieš „Žaliosios sienos“ premjerą Venecijoje prasidėjusi neapykantos režisierei kampanija Lenkijos valdantiesiems priklausančioje žiniasklaidoje, dešiniųjų politikų pasisakymuose, pseudopatriotiniuose tinklalapiuose ir socialiniuose tinkluose trunka iki šiol. Dažniausiai neapykantą Holland atžvilgiu skleidžia ir Putino bei Lukašenkos padėjėja vadina žmonės, nematę filmo, paprastai neslepiantys savo antisemitizmo. Ypač jie nekenčia filme vaidinančių aktorių Majos Ostaszewskos ir Maciejaus Stuhro, kurie gyvenime aktyviai padėjo pabėgėliams. Kampaniją gerokai prieš prasidedant Venecijos festivaliui pradėjo taip pat filmo nematęs Lenkijos teisingumo ministras ir generalinis prokuroras Zbigniewas Ziobro, tviterio įraše palyginęs režisierę su nacių propagandistais, kurie savo filmuose „rodė lenkus kaip banditus ir žudikus“.

 

Viešame pareiškime Holland atsakė negalinti likti abejinga tokiam puolimui, kurį vykdo svarbias konstitucines pareigas atliekantis asmuo. Ji rašė: „Statyti mane į vieną eilę su Trečiojo reicho propagandistais yra taip niekinga, kad nebepalieka erdvės bet kokiai polemikai“, ir priminė, kad ji yra Varšuvos sukilimo dalyvės duktė bei Holokausto aukų anūkė. Naudodamasi proga ji nusprendė paaiškinti, apie ką kalba filmas: „Mūsų filmas yra bandymas suteikti balsą tiems, kurie jo neturi. Migracijos problema tik didės ir netrukus palies kiekvieną iš mūsų. Tačiau Lenkijoje ji pateikiama vienpusiškai, tik iš valdančiųjų propagandos perspektyvos. Propaganda suinteresuota tik vienu – bauginti mūsų visuomenę. Nes žmones, kurie bijo, ir tai teisingumo ministras puikiai žino, valdyti daug lengviau.“

 

Holland pareiškė, kad kreipsis į teismą, reikalaus oficialaus atsiprašymo ir 50 tūkstančių zlotų žalos atlyginimo, o pinigai turi būti pervesti visuomeninei organizacijai – „Holokausto vaikų“ susivienijimui. Viešu laišku režisierę palaikė šviesiausi Lenkijos protai, mokslininkai, menininkai, visuomenės veikėjai.

 

Pateikiame kelis didžiulio Holland interviu dienraščiui „Gazeta Wyborcza“, duoto Venecijos kino festivalio išvakarėse, fragmentus. Su režisiere kalbėjosi Jędrzejus Słodkowskis.

 

Ar esate pasirengusi dar vienai raganų medžioklei?

Esu. Žinau, kad esant tokiam nuomonių susipriešinimui Lenkijoje ir pasaulyje aiškus pasisakymas moralės ir politikos klausimais įjungia reakcijas, kurios yra ne polemika, o „heitas“.

 

Suprantu, bet dabar vyksta rinkimų kompanija, kurioje migracija – viena pagrindinių temų, ir kai priekaištai skamba ne iš vadinamųjų heiterių, o, pavyzdžiui, iš ministrų Mariuszo Kamińskio, Maciejaus Wąsiko ar Zbigniewo Ziobros, kuriuos jūs filme smerkiate, lūpų, šie kaltinimai įgyja, sakyčiau, nacionalinį rangą.

Taip, tiesiai kalbu apie politikų atsakomybę už žmonių mirtis ir kančias pasienyje. Ir keliu klausimą: kaip tapo įmanoma, kad tokius politinius sprendimus galima priimti nebaudžiamai? Tai svarbu, bet mano filme politinės atsakomybės klausimas nėra pagrindinis. Panašiai kaip ir geopolitinis klausimas. Taip, visa situacija kilo iš Putino ir Lukašenkos intrigos. Aš tik stengiuosi į ją pasižiūrėti plačiau, atsisakydama mūsų ankšto lenkiško požiūrio. „Žaliojoje sienoje“ susikaupiu ties žmogumi. Ties tais žmonėmis, kurie kenčia dėl Putino ir Lukašenkos sprendimų, bet taip pat dėl Kaczyńskio ir Kamińskio bei kitų, kurie politiškai atsakingi už mirtis, kankinimus, teisės pažeidimus ir dehumanizuojančią propagandą apie migrantus.

 

Geopolitika ir politika man yra kontekstas klausimų apie tai, ką paprasti žmonės gali arba privalo padaryti esant tokiai situacijai. Kokios yra jų sprendimų pasekmės?

 

Tie paprasti žmonės – tai pirmiausia migrantai, kurie yra tik didelio geopolitinio žaidimo kaladėlės, bet juk jie – gyvi, kenčiantys, trokštantys oraus gyvenimo žmonės. Tai afganai, sirai, Kongo gyventojai, bėgantys iš vietų, kuriose negali arba nenori gyventi. Susirengdami į Europą, jie pasmerkia save ir savo šeimas kraštutinei rizikai.

 

Negaliu įsivaizduoti, ką galvoja tėvas ar motina, kurių vaikas žūsta miške. Jūs tai rodote.

Jie taip pat turi priimti baisų faktą, kad vaiko mirtis yra jų sprendimo emigruoti pasekmė. Pavyzdžiui, man sunku įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, kurie su vaikais lipa į skylėtą laiviūkštį ir plaukia per Viduržemio jūrą. Kokie jie turi būti nusivylę ir ryžtingi!

 

Kitoje pusėje yra tie nuostabūs lenkai, aktyvistai, nusprendę padėti migrantams. Jie daug moka už savo sprendimus. Valstybė juos laiko nusikaltėliais, prezidentas vadina „kvailiais ir išdavikais“, jie turi veikti pogrindyje, na, ir patiria vieną traumą po kitos.

 

Trečia pusė – tai lenkų pasienio tarnybos funkcionieriai, patekę į situaciją, kai turi daryti baisius dalykus, kurių negalėjo matyti net blogiausiuose sapnuose. Juk niekas neina tarnauti galvodamas apie tai, jog apgaudinės vargšus, išsigandusius žmones – sakys, kad jais pasirūpins, o paskui atiduos baltarusių malonei. Arba kad stumdys mažamečius vaikus po spygliuota viela. Arba suras miške kūnus žmonių, kurie mirė dėl jų politinių vadovų sprendimų. Kad jiems reikės ne tik nežmoniškai elgtis, bet ir laužyti teisę, nes metodai, kuriais naudojasi pasieniečiai, laikydamiesi Europoje ir Lenkijoje galiojančių įstatymų, yra nelegalūs. Beje, tai patvirtino teismai, tyrinėjantys migrantų apgręžimus.

 

Žinote, kodėl apskritai ėmiausi šio filmo? Būtent iš pagarbos žmogaus gyvenimui. Viskas prasidėjo nuo mano pasipiktinimo tuo, kas vyko Usnažo Gurnai kaime.

 

Priminsiu: Usnažo Gurnai kaime, Palenkėje, 2021-ųjų rugpjūtį trisdešimt du afganai ir afganės atsidūrė spąstuose tarp lenkų ir baltarusių pasieniečių. Lenkų tarnybos nepaisė jų prieglobsčio prašymų, neleido jiems padėti, atkirto nuo vandens, maisto, sausų drabužių, vaistų. O tuo pat metu vyriausybė rūpinosi kitais pabėgėliais iš Afganistano, kur tada valdžią perėmė būtent talibai.

Usnažo Gurnai buvo pradžia, jei kalbėsime apie lenkų suvokimą, kas vyksta prie sienos ir kad apskritai tapome šalimi, į kurią plūsta migrantai. Pirmą kartą pamatėme negailestingus pasieniečius ir, ko gero, pasieniečiai pirmąkart taip elgėsi. Juk anksčiau su tais afganais jie elgėsi žmoniškai, duodavo vandens, maisto, net patys pirko jiems vaistų. Bet gavo įsakymą, kad nieko nevalia duoti, nieko prie jų neprileisti. Kaip jaučiasi žmonės, kurie vieną dieną davė vandens tiems pervargusiems, išsigandusiems žmonėms, o kitą žiūrėjo, kaip tie patys žmonės turi gerti iš balos?

 

Lenkai tai stebėjo per žurnalistų, politikų, aktyvistų transliacijas. Dauguma buvo pasipiktinę. Tai reikėjo paslėpti, todėl vyriausybė įvedė ypatingąją padėtį, atkirsdama didžiulį Lenkijos plotą nuo bet kokios žiniasklaidos bei humanitarinių ar medikų organizacijų kontrolės. Demokratinėje valstybėje buvo sukurta ad hoc zona, kurioje teisė neprivaloma nei gyventojams, nei žiniasklaidai, nei pačiai valdžiai!

 

Pabrėžiu: zona buvo sukurta baiminantis ne Putino ar Lukašenkos, bet lenkų viešosios nuomonės. Juk Jarosławas Kaczyńskis yra pripažinęs, jog karą Vietname amerikiečiai pralaimėjo todėl, kad ten buvo leidžiama būti žurnalistams.

 

Klausimas, kurį tada sau uždaviau, buvo toks: ar hibridiniame kare, kurį prieš mus kariauja Putinas ir Lukašenka, mūsų vienintelis ginklas turi būti žmonių kankinimas? Leidimas jiems prarasti sveikatą ir gyvybę? Priminsiu, kad miškuose žūsta ne tik tie garsieji islamą išpažįstantys aukšti vyrai, bet ir moterys, vaikai, seniai, ligoniai.  

 

Krikščionys taip pat. Prie etiopų lavonų randama šventųjų paveikslėlių.

Žinoma. Arba jazidai. Netiesa, kad žmonės, kurie braunasi pas mus iš Baltarusijos, nebėga nuo karo. Perėmus valdžią talibams, Afganistanas yra didžiulio vidinio konflikto būsenos. Karai ir maištai vyksta daugybėje Afrikos valstybių. Chaosas Irake yra Vakarų politikos pasekmė. Mūsų taip pat, nes buvome JAV sąjungininkai.

 

Privalau priminti, kad ten turėjome net savo okupacinę zoną.

Miela, kad tai prisimenate. Žinoma, yra ir karas Sirijoje, kuris kilo 2011 m. ir kuris visai nesibaigė, bet nuo kurio turėjo bėgti milijonai arabų ir kurdų. Jie bėgo nuo Assado režimo, galvažudžių armijų, nuo „Islamo valstybės“, taip pat ir nuo Putino. 2015 m. rusai stojo diktatoriaus pusėn, pavertė pelenais ištisus miestus ir, kaip vėliau paaiškėjo, įsirengė bandymų poligoną prieš užpuldami Ukrainą. Sirai, kurie pabėgo iš savo namų nuo rusų, yra tokie pat Putino aukos kaip ir mūsų kaimynai iš Ukrainos!

 

Niekad apie tai nepagalvojau.

Nes situacija sudėtingesnė, nei norėtume manyti. Klausimas, ar į gera Lenkijai ir Europos Sąjungai tai, kad konfliktų aukas traktuojame ne kaip žmones, o tik kaip objektus? Nesutinku su posakio „kai medžius kerta, skiedros lekia“ logika, kad žmonių gal ir gaila, bet juk priešinamės Putinui. Sukūriau pernelyg daug filmų apie XX amžiaus istoriją, kad neprisiminčiau, kaip lengvai peržengiama riba tarp geopolitinės būtinybės ir žmogaus gyvybės nuvertinimo. Juk žinome, kad toks nuvertinimas veda į masines žudynes, tad privalome būti akylesni. Mes, europiečiai, neturime imuniteto masinėms žudynėms. Priešingai, tai slypi mūsų DNR. Todėl manau, kad tie, kurie jautrūs, o pavadinčiau tai krikščionišku jautrumu, nes juk esame tos kultūros dalis ir man evangeliškasis Kristus yra toks pat naivus kaip ir aš, kai... Pala pala, kad tik neatrodytų, jog lyginu save su Jėzumi!

 

Nepavyks išlaikyti Europos Sąjungos gyvenimo lygio, jei į Europą neįsileisime milijonų migrantų. O didelės žmonių masės iš kitų žemynų žadins milžinišką visuomenės baimę. Įsivaizduokime, kad mus užplūsta milijonai afrikiečių, arabų, afganų ir vis dar neturime jokio europietiško sumanymo, kaip spręsti su tuo susijusias integracijos problemas. Per eilinius rinkimus eilinėse Europos šalyse rinkimus laimi dešinieji populistai, nacionalistai, fašistai, o Europos Sąjunga išlieka istorijoje kaip šalių sąjunga, gerbusi žmogaus teises, valdžios padalijimą ir pan. Europa pavirsta ginkluota tvirtove, kurią vis šturmuoja milijonai žmonių. Kaip susiklosčius tokiai situacijai pasielgs fašistai? Jie nesismulkins. Neves derybų su erdoganais. Jie statys tiems žmonėms koncentracijos stovyklas ir dujų kameras. Jie žudys. Žinodami XX a. istoriją galime tvirtinti, kad tokia galimybė visai įmanoma.

 

Na, tai paguodėte.

Gal laukėte iš manęs moralinio nerimo kino stiliaus vizijos, o aš jums pardaviau viziją iš „Pašėlusio Makso“. Bet tai ne pabaiga. Dar pridursiu: ties XX a. 3-iuoju ir 4-uoju dešimtmečiais Europoje gyveno gana ribotas skaičius žydų. Čia taip nebus. Kas bus paskui? Manau, kad mūsų civilizacijos žlugimas, lygintinas su Romos žlugimu. „Barbarai“ iš pietų galiausiai atvyks į Europą ir pakeis dabar esančias valstybes kažkuo kitu. Kas žino, gal gražesniu ir geresniu. Tad jei ieškote vilties, galiu pasakyti tik tiek: išnykus dinozaurams, atsirado tokių pat žavių gyvūnų, gal net žavesnių už juos.

 

Jaunesnių kolegų paklausiau, kokį vieną klausimą užduotų Agnieszkai Holland. Jie palinkėjo neklausinėti apie valdančiąją partiją, nes visi žino, kokia ji bloga. Prašė paklausti, kaip padaryti, kad niekas neliktų vienas, gal net įleisti visus migrantus, bet kartu neleisti, jog visuomenė suirtų. Na, tai klausiu.

Tai blaivus klausimas, nes, kaip jau sakėme, ši banga reikš kultūros permainą, ir ne į tą pusę, kurios europiečiai norėtų. Artimiausiais metais susidursime su didelėmis kultūrinėmis permainomis, kurias sukels pakitusi demografinė proporcija, kitaip suvokiami gender vaidmenys, naujai atvykusiųjų požiūris į moteris ir LGBT bendruomenę. Tai tikros baimės, bet nežinau, kaip tai išspręsti. Galiu tik nujausti ir įvardyti.

 

Bet taip pat galiu pasakyti, kad kankindami, įžeidinėdami ir žudydami tuos žmones nepasieksime jokio realaus sprendimo, net ir atsiribodami nuo tokio elgesio šlykštumo bei amoralumo.

Vienas filmo scenarijaus autorių Maciejus Pisakas daug keliavo pasienyje, mezgė kontaktus, kalbėjosi su gyventojais ir aktyvistais. Mums pavyko pasikalbėti su keliais pasieniečiais, kurie, suprantama, pareikalavo visiško anonimiškumo. Susisiekėme ir su migrantais, daugiausia tais, kuriems pavyko patekti į Lenkiją arba į Vakarus.

 

Tad surinkome tiek medžiagos, kiek tik buvo įmanoma, ir ją dramaturgiškai atrinkome. Tada ir nusprendėme visumą pasakoti epiškai, tiksliau, kad filmas pasakotų daugmaž tą pačią istoriją, tik keturiais skirtingais požiūriais – pabėgėlių, pasieniečio, aktyvistų ir vietos gyventojos. Kiekvienas įvykis, kurį rodome, turi realias šaknis. Viskam turime patvirtinančius dokumentus, tik ne visus juos galime viešinti.

 

Vaidinti migrantus pakvietėte aktorius, kurių dalis taip pat yra pabėgėliai. Ar jiems tai buvo tik darbas, ar šis tas daugiau?

Tai profesionalai. Tačiau, žinoma, šis filmas jiems buvo svarbesnis už daugumą, kuriuose vaidino. Jie jautė, kad suteikia balsą broliams ir seserims, kad atlieka pareigą. O kai kalbėjome apie filmo filosofiją, nusprendėme, kad svarbiausias mūsų tikslas yra suteikti balsą tiems, kurie jo neturi.

 

Parengė Kora Ročkienė