Klarneto menas

Kovo 10 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko klarneto muzikos puota, skirta profesoriui Algirdui Budriui. Susirinko pilna salė klausytojų, ne tik pamėgusių klarnetininkų muzikavimą, bet ir norėjusių pagerbti profesorių, kurio gyvenimas yra skirtas muzikos interpretacijos menui ir pedagogikai, kurio muzikavimo aura subūrė visoje Lietuvoje pabirusios jo mokyklos paveldėtojus.

Vyresnieji Budrio ugdytiniai – puikūs pedagogai, parengę daug muzikos mylėtojų ir klarnetininkų. Tai Vitalijus Žemaitis ir Albinas Pupkevičius, Julius Černius, atėję pasveikinti savo mokytojo. Tai tie, kurie groja įvairiuose Lietuvos kolektyvuose, įtikėję Budrio bekompromise muzikavimo aistra, perduota visiems pas jį apsilankiusiems berniūkščiams.

Profesorius Budrys – tai ledlaužis, sovietinės kultūros ledyne nutiesęs kelią į ryškius pasaulio muzikos atolus. Pokaryje Lietuvoje klarneto mokykla formavosi iš Klaipėdos Stasio Šimkaus kurtos muzikos mokyklos ir skurdaus nedidelių pučiamųjų orkestrų artistų palikimo. Vienintelė išeitis buvo tobulintis tuomečio Leningrado N. Rimskio-Korsakovo vardu vadintoje konservatorijoje.

Sudėtingą kelią teko nueiti iki stažuotės 1970–1971 m. Paryžiaus konservatorijoje, pas Jacques’ą Lancelotą. Šis profesorius ir bendravimas su prancūzų muzikos elitu Budriui atvėrė naują požiūrį ne tik į klarneto technikos pasaulį, bet ir į muzikos interpretacijos subtilybes. „Lankiau Messiaeno paskaitų ciklą estetikos, ritmo ir interpretacijos klausimais, legendinės Nadios Boulanger kursą. Labai įdomūs buvo Schönbergo mokinio Deutscho užsiėmimai, kai analizuodavome šiuolaikinės muzikos partitūras“, – pasakojo Budrys. Jo ilgalaikį meistriškumą patvirtino ir prieš keletą metų su Vilniaus kvartetu dar kartą puikiai atliktas Wolfgango Amadeus Mozarto Kvintetas.

Budrys tarsi atvėrė kelią į Paryžiaus konservatoriją ir Algirdui Vizgirdai, Taurui Adomavičiui, Zigmui Kazlauskui. Lietuvos kompozitoriams Budrys tapo imponuojančiu naujų jų kūrinių reprezentantu. O Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų instrumentų katedrai – puikiu vedliu, daugelį metų stimuliavusiu pūtikų meistrystės brandą, dar neatliktos muzikos paiešką. Visos Lietuvos pūtikams – metodiniu, organizaciniu centru. Visą laiką atlikėjas koncertavo Lietuvos ir įvairių pasaulio šalių scenose grodamas su fortepijonu, kvartetais, kvintetu, kameriniais, simfoniniais, pučiamųjų orkestrais. Žavėjo atlikėjo virtuoziška technika, gražus instrumento garsas, puikus stiliaus pojūtis, subtilus meninis skonis, intelektas, kūrybingumas ir valia. Su Budrio atlikėjiška ir pedagogine veikla siejamas pučiamųjų instrumentų suklestėjimas Lietuvoje, pelnytai jam skirta daug garbingiausių apdovanojimų. Budrys 1989 m. Pamelos Weston sudarytoje knygoje „Pasauliniai klarneto virtuozai“ yra minimas tarp 40-ies geriausių pasaulio klarnetininkų.

Jubiliejiniame maestro koncerte „Klarneto menas“ pasirodė vos keletas jo mokinių, tačiau kokia tai buvo muzikavimo šventė! Scenoje – tarptautinių konkursų laureatai, jau kelintai profesoriaus mokinių kartai atstovaujantys žinomi menininkai: Antanas Taločka su pianiste Lina Šatkute atliko Franciso Poulenco Sonatą klarnetui ir fortepijonui; „Musica humana“ (dirigavo meno vadovas Robertas Beinaris) jautriai, muzikaliai talkino kitiems solistams; Andrius Žiūra pagrojo Osvaldo Balakausko Koncertą klarnetui ir styginiams „Concerto claro“; Vytautas Giedraitis – Mozarto Koncerto klarnetui ir styginiams antrąją dalį Larghetto; Rimvydas Savickas – Gioacchino Rossini Introdukciją, temą ir variacijas Es-dur; Petras Vyšniauskas soprano saksofonu – Roberto Beinario aranžuotą Terence’o Greaveso miniatiūrą „Mozart’s Turkey Rock Mambo“ Mozarto „Turkų maršo“ tema.

Visi koncerto solistai parodė ne tik profesoriaus įskiepytus atlikėjui būtinus bruožus – dėmesingumą garsui, niuansams, atliekamos muzikos stilistikai. Jie ne tik džiaugėsi muzikavimu, bet ir atskleidė savitą individualybę. Žavėjo Taločkos atliekamos prancūziškos muzikos subtilumas, Žiūros patirtis interpretuojant modernią muziką, Giedraičio muzikalumas, puiki muzikaliai įprasminta Savicko technika, visada įtraukianti Vyšniausko žaismė. Klarnetininkus pastebime ir vertiname svarbiausiuose Lietuvos orkestruose grojančius solo partijas. Tačiau kiekvienas jų sukūrė ir įdomias solinių pasirodymų kameriniuose koncertuose arba su orkestrais biografijas. Lietuvos laisvė suteikė jiems galimybes ne tik tobulintis pas įvairiose pasaulio šalyse dirbančius profesorius, bet ir koncertuoti pasaulyje, palikti savojo meno pėdsakus įrašuose, plokštelėse.

Džiugu, kad Nacionalinė filharmonija Algirdui Budriui skyrė savo įsteigtą apdovanojimą – I laipsnio garbės ženklą „Tarnauju Muzikai“. O klausytojai profesoriui linki ilgiausių metų!