Galantiškas koncertas

„Nuo premjeros iki nemarios klasikos“ – taip buvo pavadintas vasario 21 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjęs Lietuvos kamerinio orkestro koncertas. Jame įvyko Jono Tamulionio kūrinio „Mėnesienos šviesoje žiūriu į raibuliuojantį ežero vandenį“ smuikui ir orkestrui (2023) premjera, buvo atlikti du Josepho Haydno opusai – nedažnai grojamas Koncertas smuikui, klavyrui ir styginiams Nr. 6 F-dur bei Simfonija Nr. 42 D-dur. Vakaro solistės – Rūta Lipinaitytė (smuikas) ir Morta Grigaliūnaitė (fortepijonas), dirigavo svečias iš Italijos Pietro Borgonovo.

Haydnas ir šiuolaikinė muzika gerai derėjo vienoje programoje. Sausį 75-metį atšventusio Tamulionio kūrinys lyrine nuotaika ir jausmingumu tapo savotiška nuostabiųjų XX a. Adagio – Samuelio Barberio, Gustavo Mahlerio ir kitų – tąsa XXI amžiuje. Svajingas pavadinimas „Mėnesienos šviesoje žiūriu į raibuliuojantį ežero vandenį“ taikliai nusako muzikos charakterį, kurį įtaigiai atskleidė Lipinaitytė ir orkestras. Smuikininkė gerai žinoma kaip nenuilstanti Lietuvos autorių kūrinių atlikėja – ši repertuarinė kryptis yra tapusi savotišku Lipinaitytės koncertiniu „brendu“: ji ėmėsi iniciatyvos įrašyti ir atvirose platformose paskelbti lietuviškus kūrinius smuikui solo, o koncertuodama taip pat nuolat atlieka šiuolaikinę muziką, ir ne tik lietuvišką. Tad nenuostabu, kad naujasis Tamulionio opusas dedikuotas būtent Lipinaitytei.

Tamulionio vardas paprastai siejamas su kūriniais gitarai, akordeonui ir chorui, kurių jis yra sukūręs daugiausia. Vis dėlto, būdamas produktyvus autorius, Tamulionis neapleidžia, be kita ko, ir orkestrinės muzikos. Jo kūriniai mėgstami atlikėjų, o partitūras leidžia tokios leidyklos kaip „Karthause-Schmüling“, „Eres Edition“, „Islas Canarias“, „Orphée“, „Santa Barbara Music Publishing“, G. Schirmerio leidykla. Nors naująjį opusą „Mėnesienos šviesoje žiūriu į raibuliuojantį ežero vandenį“ pavadinau Adagio tipo muzika, tai trijų dalių kūrinys, kurį galima būtų vadinti ir nedidelės apimties koncertu smuikui ir styginiams. Tiesa, ar pagal sumanymą, ar tą lėmė individuali Lipinaitytės interpretacija, tačiau solinis smuikas čia nėra dominuojantis, vietomis jis tarsi susilieja su orkestru, tapdamas galbūt ryškiausiu, bet vis dėlto vienu iš bendros visumos dalyvių.

Tuo Tamulionio kūrinys, pradėjęs koncertą, priartėjo prie vėliau skambėjusio Haydno Koncerto smuikui, klavyrui ir styginiams Nr. 6 F-dur, kuriame susivienija kamerinis (smuikas ir klavyras) ir orkestrinis muzikavimo būdas. Čia irgi nebuvo vieno dominuojančio solisto. Užtat koks žavus Lipinaitytės ir Grigaliūnaitės duetas! Koncertą F-dur Haydnas sukūrė 1766 m., jau būdamas kunigaikščio Esterházy rūmų kapelmeisteriu. Šioje pozicijoje kompozitorius keliavo kartu su kunigaikščio dvaru ir gyveno jo rezidencijose – „Schloss Esterházy“ Eizenštate, Austrijoje, „Esterháza“ Vengrijoje. O kadangi kompozitoriaus patronas buvo melomanas, rūmų orkestre tarnavo puikūs muzikantai, kuriems Haydnas galėjo skirti atlikti solines partijas. Taip atsirado instrumentiniai koncertai, kurių Haydnas sukūrė 40. Beje, ilgainiui jie buvo visiškai užmiršti, o į koncertines scenas sugrįžo tik XX a. viduryje. Filharmonijoje nuskambėjęs dvigubas Koncertas F-dur – vienas iš Haydno subtilios klasicistinės žaismės šedevrų. Jį atliekant prie scenoje jau matytų atlikėjų prisidėjo pianistė Morta Grigaliūnaitė.

Šią atlikėją išgirdau pirmą kartą, mat jos koncertiniai keliai dažniau driekiasi svetur nei Lietuvoje, nors čia ji taip pat yra koncertavusi. Grigalūnaitė groja Berlyno filharmonijos ir Londono „Wigmor Hall“ salėse, yra pasirodžiusi Paryžiaus ir kitų miestų scenose, o prie jos karjeros starto prisidėjo Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas, Mūza Rubackytė. Pianistė gana anksti išvyko iš Lietuvos: pasimokiusi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, įstojo į Purcello muzikos mokyklą Londone (kurioje šiandien dėsto), vėliau šiame mieste studijavo Karališkojoje muzikos akademijoje, taip pat – Kelno aukštojoje muzikos mokykloje, Karalienės Sofijos aukštojoje muzikos mokykloje Madride, pas tokius pedagogus kaip Dmitrijus Baškirovas, Claudio Martínezas Mehneris, Hamishas Milne’as ir kiti. Koncerte Grigaliūnaitė pademontravo puikų tiek kamerinio, tiek solinio muzikavimo stilių. Ji buvo jautri dueto su Lipinaityte dalyvė, o soliniuose pragrojimuose girdėjome nepriekaištingą techniką ir gerą stiliaus išmanymą. Norėtųsi Grigaliūnaitę išgirsti dar kartą – programoje, kurioje jos pasirodymo laikas būtų kur kas ilgesnis: pianistė geba vesti klausytoją savo muzikinių minčių įkandin.

Klausantis Haydno Koncerto atlikimo ir žvelgiant į muzikuojantį solisčių duetą bei orkestrą scenoje galima buvo, manyčiau, itin gerai pajusti Haydno laikmečio dvasią – dvaro galantiškojo muzikavimo stilių. Publika neliko abejinga puikiam atlikimui, tačiau bisui Lipinaitytė ir Grigaliūnaitė pasirinko ne tiek galantišką, kiek simbolinį kūrinį: koncertas vyko artėjant antrosioms karo Ukrainoje metinėms, tad solistės jaudinamai atliko Miroslavo Skoryko „Melodiją“.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Haydno Simfonija Nr. 42 D-dur, sukurta 1771 m., taip pat Esterházy rūmams. Haydnas, kaip ir Mozartas, yra Lietuvos kamerinio orkestro repertuaro „duona“, užtenka paminėti orkestro tradiciją kiekvienų Naujųjų metų išvakarėse Šv. Jonų bažnyčioje groti Haydno „Atsisveikinimo“ simfoniją. Šį kartą tauraus klasicizmo grožio slėpinius orkestras atvėrė diriguojamas italų dirigento Pietro Borgonovo. Milane gimęs maestro diriguoja ne tik simfoninę muziką, bet ir operas. Jis nuolat kviečiamas į „Arena di Verona“, „La Fenice“ teatrą Venecijoje, „Teatro dell’Opera“ Romoje, Vienos „Musikverein“, Zalcburgo ir Ravenos festivalius; yra dirigavęs Milano „La Scala“, Niujorko „Carnegie Hall“, Paryžiaus, Madrido, Lisabonos, Berlyno, Londono, Buenos Airių, Prahos, Liuksemburgo svarbiausiose koncertinėse erdvėse. Borgonovo vadovauja Genujos jaunimo orkestrui ir yra vieno seniausių tarptautinio G.B. Viotti muzikos konkurso Verčelyje meno vadovas. Įdomu, kad dirigentas nemažai dėmesio savo repertuare skiria ir šiuolaikinei muzikai, o karjerą pradėjo kaip obojininkas ir žymiojo Heinzo Holligerio mokinys. Manyčiau, platus estetinis akiratis ir sąlytis ne tik su klasika, bet ir ypatingo interpretacinio žvilgsnio neretai reikalaujančia šiuolaikine muzika leido dirigentui ir Haydno opusą atskleisti subtiliai, naujai, išryškinant būtinus niuansus ir nemarų šios muzikos grožį.