Kaip atsiveria dvasia

Vilniaus miesto žliugė, kupstai sniegynų neišvažiuojamose gatvėse, nepasitenkinimo erzelynė... Bet pasigirsta muzika, ir tarsi baltas sniegynų angelas pakyla virš subuitėjusios minios. Muzika visus suvienija.

Į sceną maestro Christophas Eschenbachas išėjo be batutos. Ne muziką, o savo sielos virpesius jis ištiestomis rankomis skleidė orkestrui. Viena atlikimo sužavėta klausytoja nustebusi aikčiojo: bet juk jis beveik nediriguoja! Dirigento gestas – labai svarbus instrumentas. Tačiau į muzikantus žvelgia ir raiškios, energiją skleidžiančios akys.

Pagrindinis dirigento raiškos instrumentas – orkestras. Jis skamba kaskart kitaip – kaip diriguoja, taip ir groja. Dirigavimo mokyklą kūręs Richardas Straussas, paklaustas, ar galima parengti talentingą dirigentą, popieriuje nubraižė dirigavimo iš dviejų, trijų, keturių schemas ir sarkastiškai pasakė: „Išmokyti galima panašiai tiek...“ Ne siekti „taisyklingai“ gestikuliuoti, žavėti klausytojus (žiūrovus), „kūno ir batutos virtuozo“ plastika, bet pajaustą muzikos būvį išgyventi, išgirsti pasąmonėje, pajusti savo dvasioje – tik tai teikia vilčių, kad orkestras ir jame grojantys muzikai atskleis ir savo galias. Toks visuotinai klausytojus pakerėjęs vakaras įvyko Christophui Eschenbachui be batutos diriguojant Nacionaliniam simfoniniam orkestrui Nacionalinėje filharmonijoje sausio 20 dieną.

Klausytojai išgirdo tris epochas ryškiai eksponuojančią muziką: klasicizmo perlą – Josepho Haydno Simfoniją Nr. 49 f-moll, „La Passione“ („Kentėjimas“), Beethoveno idėjų tąsą įkūnijusią Johanneso Brahmso Pirmąją simfoniją c-moll, op. 68, ir prancūziškojo impresionizmo alsavimo įkvėptą Jacques’o Ibert’o Koncertą fleitai ir orkestrui. Solistas – su šiuo dirigentu dažnai koncertuojantis graikų fleitininkas Stathis Karapanos.

Ibert’o biografė Alexandra Laederich rašė: „Jo muzika gali būti šventiška ir begėdiška, lyriška ir romantiškai įkvepianti, kartais įtaigiai pasakojanti, dažnai nuspalvinta švelniu humoru... Visi jo muzikos kalbos elementai – harmonija, kuri yra glaudžiai susijusi su klasikine tradicija.“ Ankstyvieji orkestriniai kūriniai, tokie kaip „Escales“, yra „vešlaus impresionistinio stiliaus“,  tačiau Ibert’as gerai žinomas ir dėl „lengvabūdiškų“, sakytume, nerimtų kūrinių. Vienu tokių įvardijamas Koncertas fleitai ir nedideliam orkestrui, sukurtas legendiniam prancūzų fleitininkui Marceliui Moyse, kuris 1934 m. pirmą kartą kūrinį atliko Los Andželo filharmonijoje.

Šį kartą solistas – talentingas graikų fleitininkas Stathis Karapanos. Jis nuo trylikos kasmet atvykdavo pas jį žavėjusį dirigentą Eschenbachą ir prašydavo būti išklausomas. Dirigentas paklausydavo ir kviesdavo atvykti po metų. Taip fleitininkas brendo, kol galop maestro jį pakvietė koncertuoti.

Girdėjome, kaip kartu su orkestru solistas atskleidė žaismingą, svinguojantį, ritmine įvairove spinduliuojantį muzikinį vyksmą. Žavėjo prasmingas gražaus tembro garsų bėglumas, nedidelių kadencijų turiningumas, vidurinės dalies lyrinės, ekspresyvios intermedijos. Skambėjo sodri solistą palydinti orkestro tekstūra, ryškių artikuliacijų kaita, emocingi smuiko solo (Rasa Vosyliūtė), gražus fleitos ir alto duetas, solisto dialogai su orkestru.

Labiausiai žavėjo prancūzų muzikos dvasia, įsirėžusi į vėjo gūsiais pralekiančius akordų šuorus, ir ta orkestro kuriama spalvų paletė, tarsi neapčiuopiamas spalvinis patalas besipuikuojančiai fleitos žaismei. Tai jau dirigento ir orkestro nuopelnas. 

Eschenbacho muzikavimui labai tinka žodis „interpretuoti“. Muzika atveria jo esybę, dvasinį būvį, kuris daro įtaką tempams, dinamikos įvairovei. Dėl to net kildavo konfliktų su jo vadovautu Klivlando orkestru. Eschenbacho vadovavimo metais daug pasiekė Hjustono, Paryžiaus, Vašingtono ir kiti simfoniniai kolektyvai. Sekdami dirigentą scenoje, atkreipkite dėmesį į jo žvilgsnį, akis. Čia jos tarsi erelio, sukaupia orkestrą polėkiui, čia spinduliuoja palaima. Eschenbachas nėra vien savo patrono Herberto von Karajano sekėjas. Tačiau kai ką gal ir nusižiūrėjo. Taupiais mostais, kartais vos įžiūrimu pirštų gestu jis diktuoja solistui artikuliacijos charakterį.

Eschenbacho apdovanojimų kraitėje – Šlėzvigo-Holšteino ordinas „Už nuopelnus“. Mums tai priminimas apie jo draugystę, muzikavimą dviese su Lietuvoje pamėgtu pianistu ir dirigentu Justusu Frantzu. Jo įrašyti Bacho ir Mozarto koncertai fortepijonui su Frantzu ir tuometiniu Vokietijos kancleriu Helmutu Schmidtu yra legendiniai. Prie Eschenbacho pavardės rikiuojasi ir kiti reikšmingi apdovanojimai, tokie kaip muzikos Nobeliu vadinama Ernsto von Siemenso muzikos premija.

Eschenbachas sunkiai pradėjo savo gyvenimą. Jis gimė 1940 m. Breslau, Vokietijoje (šiuolaikinis Vroclavas Lenkijoje), Margarethe’s ir dirigento bei muzikologo Herberto Ringmannų šeimoje. Mama mirė, o tėvas, kovos su naciais aktyvistas, buvo sučiuptas ir išsiųstas kovoti į priešakines linijas Rytų fronte, „bausmės batalione“. Netrukus žuvo. Našlaičiu tapęs Christophas metus nekalbėjo. Tik paklaustas, ar nori muzikuoti, nutraukė tylą. Jį įvaikino ir savo pavardę suteikė motinos pusseserės Wallydore Eschenbach-Jaross šeima.

Muzika prikėlė gyvenimui. Christophas skambino fortepijonu, būdamas vienuolikos dalyvavo koncerte, kuriam dirigavo legendinis Wilhelmas Furtwängleris. Jo dirigavimo mentoriai buvo Herbertas von Karajanas ir George’as Szellas. Kiekvienas jų turėjo skirtingą dirigavimo stilių, tačiau Christophas išsiugdė savąjį, unikalų.

Paminėjęs 80-metį Eschenbachas tapo vyriausiuoju Berlyno „Konzerthausorchester“ dirigentu. „Berlyne pradėjau gyvenimą tarsi iš naujo, tai naujas iššūkis“, – prisipažino. Dabar jis grįžta į gimtinę – Vroclavą (Breslau). Ir pasisekė gi lenkų muzikams!

Mūsų Nacionaliniam simfoniniam orkestrui maestro yra dirigavęs 2007-aisiais, gastrolių Vokietijoje metu. Lietuvoje lankėsi 2015-aisiais, Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirigavo Milano teatro „La Scala“ orkestrui.

Pirmasis Eschenbacho įspūdis scenoje suteikia jam mistišką muzikos pamokslininko aurą. Tačiau jo tamsios akys spindi orkestrą įkvepiančia emocija, meile iš pasąmonės besiliejančiai muzikai. Tą vakarą Eschenbachas mums skyrė Haydno opusą, liudijantį simfoninių orkestrų formavimosi pradžią XVIII amžiuje. Su juo mums talentingai suteikė sielos nušvitimą. Nacionalinis simfoninis orkestras puikiai atliepė maestro siekius. Labai jautriai kūrė dinaminių niuansų, artikuliacijų juvelyrikos turtingą, puikiai intonuojamą melosą. Dirigentas natūraliai, įprasmintais rubato formavo mintijimą, potekstes, raiškias kulminacijas ir atokvėpius. 

Brahmso Simfonija alsavo bethoveniškų impulsų gyvybingumu ir romantiško ilgesio, romantizmo apoteozių skambesio šiandien būtinybe. Lankstūs tempai, žavi jų kaitos logika, išbaigta kiekviena muzikinė mintis, aiškios kulminacijos – tikslingas kelias iki tikslo. Pavyzdžiui, Adagio epizodą baigiantys timpanai nesudrumsčia ritminės atmosferos prieš piu Andante. Ir artikuliaciniai ženklai skambėjimą paverčia mintį intonuojančia drobe.

Skvarbus dirigento žvilgsnis akcentuoja esamą momentą, nuotaikas. Tačiau iš pirmų taktų jau girdėti, kad jis žino pirmosios užuominos baigtį sulig paskutine tos dalies gaida. Tokia ypatingai prasminga yra viso muzikinio veiksmo dermė. Jo kuriama interpretacija – muzikos logikos ir emocijų derinys.

Muzikoje visada susipina įvairių orkestro instrumentų balsai. Keičiasi jų reikšmingumas, vaidmenys. Išgirdome partitūrą, kurioje visi balsai turėjo aiškią savo vietą. Obojaus ir smuiko solo ar fagoto ir smuiko duetas – nė vienas nesiekė dominuoti. Susilieję tembrai kūrė ypatingą spalvą. Pasitaiko, kad pučiamieji mūsų scenoje išlenda kaip ylos iš skambančio maišo. Bandome kaltinti akustines duobes. Tačiau reikėjo prie pulto atsistoti Eschenbachui, kad įsitikintume, jog su scenos akustika viskas gerai. Neforsuodami raiškiai skambėjo obojai, fagoto solo, trombonai, gerai intonuojami fleitos ir obojaus unisonai. Ir jokio „orkestrinio triukšmo“. Bravo visiems!