Operos vedlys

Istorijoje taip susiklostė, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje visi mirę ar gimę 1953-iųjų pirmąją kovo savaitę liko nepastebėti. Kovo 5-ąją mirė sovietų diktatorius, kurio pavardės nesinori minėti. Visą dėmesį sutelkus į jo laidotuves, viskas aplink buvo pamiršta. Taip tyliai kovo 7-ąją mirė Lietuvos operos tėvas, senelis, laivo kapitonas ir kitų garbingų epitetų nusipelnęs dirigentas Mykolas Bukša. 2023-iaisiais nuo maestro mirties sukako 70 metų. Operos ir baleto teatras dirigentui neskyrė spektaklio, neparengė parodos, nemačiau naujos knygos, filmo, radijo laidos ar panašių dalykų. Todėl jaučiu pareigą visuomenei priminti šio didžio žmogaus nuopelnus Lietuvos operai, o nežinantiems pristatyti, kas buvo tas Mykolas Bukša, kurio vardo gatvė Vilniuje yra privačių namų kvartale už Santaros klinikų, o ne miesto centre, kur maestro daugelį metų gyveno.

Mykolas Bukša gimė Vilniuje 1869 m. balandžio 16 dieną. Dirigentas Algimantas Kalinauskas savo memuarų knygoje „Ataidai. Dirigento prisiminimai“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilnius, 2010) pasakoja, kad „Bukšos šeimos šaknys glūdėjo senoje lietuvių bajorų šeimoje, tiesa, tuo metu gerokai sulenkėjusioje. Mokėsi gimtajame mieste, klasikinėje gimnazijoje; motina, pati nebloga pianistė, pastebėjusi vaiko gabumus, pamokė jį fortepijonu skambinti. Baigusį gimnaziją devyniolikmetį jaunuolį ji išsiuntė į Peterburgą mokytis konservatorijoje.“

1900 m. Bukša baigė Sankt Peterburgo konservatoriją, kur buvo Nikolajaus Rimskio‑Korsakovo, Aleksandro Glazunovo ir Anatolijaus Liadovo mokinys. Jis žavėjosi Sankt Peterburgo Marijos teatre rodomais operos spektakliais, juos diriguojančiu Eduardu Napravniku, slapta svajojo ir pats tapti operos dirigentu. Su elementariais dirigavimo dėsniais jį supažindino Nikolajus Galkinas. Bukša bandė jėgas ir kaip kompozitorius: sukūrė kantatą „Rojus ir Peri“ (1900), instrumentinių kūrinių, choro dainų, romansų. „Dar būdamas studentas tapo akompanuotoju žymaus italų dainininko Antonio Cotogni klasėje. Ten susipažino su toje klasėje dainavimo besimokančiu Česlovu Sasnausku. Kraštiečiai netruko susidraugauti, atrodo, greitai kaimynystėje ir apsigyveno, drauge dirbo lenkų „Liutnios“ draugijos mėgėjų teatre, vienas vadovavo orkestrui, kitas chorui“, – rašoma knygoje.

Kaip pasakoja Kalinauskas, baigęs konservatoriją Bukša gavo laisvo menininko diplomą, ta proga jo diriguojamas orkestras, choras ir solistai atliko jo sukurtą kantatą „Rojus ir Peri“. Metais anksčiau jis tapo Vilniuje gastroliuojančios Liubino ir Saltykovo operos antreprizės pianistu repetitoriumi. O jiems rudenį gastroliuojant Nižnij Novgorode, Bukša debiutavo ir kaip dirigentas – dirigavo Antono Rubinšteino operos „Demonas“ rytinį spektaklį.

Ilgokai (1900–1927) Bukšai teko dirbti įvairiose klajojančiose privačiose operos trupėse (antreprizėse) Peterburge, Maskvoje, Tbilisyje, Charkive, Samaroje, Vladikaukaze, Permėje ir daugelyje kitų miestų. Tai buvo sunkus, varginantis darbas: kone kiekvieną dieną spektakliai, mažesnėse vietovėse ir be orkestro, pačiam dirigentui fortepijonu akompanuojant. Solistai dažnai keisdavosi, neretai atvykdavo ir gastroliuotojų – žinomesnių vietinių ar net iš užsienio. Orkestras labai mažas, dirigentas visada tik vienas. Bukša visur reikalavo profesionalumo. „Griežtas, bet teisingas“, – skaitome to meto spaudos atsiliepimuose. O buvęs Peterburgo teatrų dainininkas ukrainietis Sergejus Levikas savo atsiminimų knygoje aprašydamas gausias Rusijos operos antreprizes pabrėžė, kad iš visų trupių geru muzikavimu pasižymėjo tik tos, kurioms vadovavo dirigentai Sukas ir Bukša.

Šitaip dirbant išsiugdoma greita dirigento orientacija, gebėjimas lakiai skaityti natas iš lapo, taupiai naudoti laiką per repeticijas, mokėjimas greitai sutvarkyti visokius spektaklyje kylančius nesklandumus. O tai labai vertingi įgūdžiai kiekvieno dirigento kasdieniame darbe, kartais ne taip lengvai įgyjami iš karto pradėjus dirbti „tikrame“ teatre.

Po spalio perversmo Bukša kuriam laikui buvo priverstas pasitraukti iš teatro, nes privačių antreprizių laikai pasibaigė, naujai kuriamų valstybinių teatrų buvo labai mažai, o ir tie patys vos gyvavo. Bukša tapo naujai įsteigtos Vladikaukazo konservatorijos profesoriumi, netrukus ir jos direktoriumi, bet greitai suvokė, kad jo vieta teatre, ir grįžo prie dirigavimo.

1927 m. pradžioje tuometis Lietuvos Valstybės teatro vadovas režisierius Antanas Sutkus sumanė paieškoti Rusijoje užsilikusių profesionalių lietuvių teatralų. Maskvos Didžiojo teatro operos studijoje jis užtiko Bukšą, įsikalbėjus paaiškėjo, jog šis laikė save lietuviu, sakė, kad jo pavardė esanti lietuviška.

„Pasirodo, Bukša ketino vykti į Lietuvą – naujoji Rusijos santvarka neglostė širdies. Tad buvo pasirašyta darbo Kaune sutartis. Rašoma, kad Bukša nelabai pasitikėjo jam nežinomais litais ir šalia jų nemažos sumos (2000) pareikalavo, kad būtų įrašytas ir atitikmuo jam patikimais doleriais (200). Ateitis parodė, kad tai buvo klaida: netrukus kilo pasaulinė krizė, dolerio vertė smarkiai krito, tad, suprantama, sumažėjo ir naujojo dirigento atlyginimas.

Bukšai teko perimti iš teatro pasitraukusio, neilgai dirigavusio Juozo Gruodžio repertuarą, kiek vėliau, laikinai pasitraukus ir Juozui Tallat-Kelpšai (šis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad teatre greta jo atsirado profesionalesnis dirigentas), – ir dalį jo repertuaro. Bet Bukšai diriguoti tris kartus per savaitę neatrodė didelis krūvis.

1927 m. lapkričio 10-ąją įvyko ir pirmoji Bukšos naujai pastatytos operos – Giuseppe’s Verdi „Aidos“ – premjera. Spektaklis nuskambėjo tikrai iškiliai, ir visi apsidžiaugė supratę, kad opera pagaliau turi patyrusį ir profesionalų dirigentą. Iš tiesų operos muzikinis lygis ėmė ryškiai kilti, tuo metu susiformavo ir visa orkestro sudėtis, tad opera pradėjo lygiuotis į kaimyninių šalių teatrus, pamažu, bet nuosekliai siekti europinio lygio. „Bukša šiame procese suvaidino lemiamą vaidmenį“, – rašo Kalinauskas. Lietuvoje Bukša parengė ir dirigavo daugiau kaip šimtą operų ir baletų, tarp kurių „Aida“, „Džokonda“, „Gražina“, „Radvila Perkūnas“, „Trys talismanai“, „Pagirėnai“, „Raimonda“, „Gulbių ežeras“, „Pikų dama“, „Spragtukas“, „Demonas“ ir kt.

Pasakojimą galima papildyti ir kito maestro Chaimo Potašinsko prisiminimu: „Potašinską, dirbusį Bukšos asistentu, stebino dirigento mokėjimas sukurti ypatingą kulminacinę atmosferą Radameso sugrįžimo scenoje <...>, šiurpą keldavusią dramaturginę įtampą finaliniame Carmen ir Don Chose duete <...>, o „Pikų damos“ senosios grafienės scenoje, prisimena Ch. Potašinskas, jis taip priversdavo prabilti altus, kad nuo jų griežimo net sėdint teatre darydavosi baugu“ (iš „Šis tas naujo apie dirigentą Mykolą Bukšą“. Kultūros barai, 1994, nr. 5, p. 64).

Maestro Kalinauskas savo prisiminimų knygoje pasakoja ir apie Bukšos gyvenimą už teatro ribų, ypač apie tą dieną, kai dirigentas įsigijo automobilį ir juo važinėdamas stebino visą Kauną: „Nenorėdamas atsilikti nuo gyvenimo, Bukša įsitaisė ir automobilį. Su juo irgi elgėsi pagal visas taisykles – išvažiuodavo atbulas iš garažo ir ilgai sukiodavosi ankštame kiemelyje, kol galop pavykdavo priekiu atsisukus išriedėti į gatvę. Ten irgi važiuodavo iš lėto, niekur neskubėdamas; buvo pasakojama, jog kartą vos nesuvažinėjo vaiko, kai tas palindo po ratais, nes manė, jog mašina stovi vietoje. Kitą kartą šlubčiojantis kontrabosininkas atėjęs į teatrą pranešė kolegoms, kad netrukus atvyks Bukša, – mat leisdamasis nuo Parodos kalno jis pralenkė bevažiuojantį maestro. Bet kartą per mėnesį Bukša pasisodindavo prie vairo suflerį Joną Dautartą, prityrusį vairuotoją, ir liepdavo kaip galima greičiau bet kur važinėti. Ilgai Dautartas negalėjo suvokti, kam to reikia, kol galų gale suprato, kad Bukšai lėtai bevažinėjant automobilio baterijos išsikrauna, tad reikia jas greitai važiuojant vėl pakrauti.

Bukša iki širdies gelmių pasijuto įžeistas, kai 1938 metais jį išleido į pensiją, nors paliko diriguoti kai kuriuos spektaklius. Jis buvo įsitikinęs, kad tai Vytauto Marijošiaus, grįžusio po mokslų užsienyje, intriga, juolab kad šis tuo pačiu metu buvo paskirtas ir operos muzikiniu vadovu. Bet juk Bukšai jau suėjo 69 metai, kartu su juo į pensiją išleido ir kur kas jaunesnius teatro darbuotojus (Grigaitienę, Nauragį ir kt.), kurie irgi toliau dainavo, tik kaip laisvai samdomi artistai. Jie neužimdavo etatų, palikdavo juos priaugančiam jaunimui.“

Kitas itin daug lietuvių operos menui nusipelnęs dirigentas, Bukšos mokinys ir vėliau kolega maestro Rimas Geniušas savo knygoje „Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai“ (Vilnius, 1972) pasakoja: „Pirmą kartą su Bukša susitikau 1941 m. pabaigoje. Tada apie teatrą turėjau tik menką supratimą – iš žiūrovų salės. Be jokių rekomendacijų, būdamas jaunas nežinomas pianistas, atėjau į teatrą ir pasisiūliau dirbti akompaniatoriumi. Maestro buvau ne sykį matęs iš tolo, jis man atrodė piktokas, niurgzlus, todėl, laukiant repeticijos, buvo neramu. Netrukus atėjo ir pats dirigentas – kresnas, skvarbaus žvilgsnio, griežtos išvaizdos senis žilais, nukarusiais ūsais, su pensnė. Kažką neaiškiai sumurmėjęs, nusivedė mane patikrinti – buvau priimtas tik praktikantu bandomajam laikui.

Kai susipažinau su teatro vidaus gyvenimu, man jis pasirodė labai panašus į tą, kuris vyksta scenoje. Teatralai buvo asmenybės, kurios kažkuo primena operos spektaklių personažus. Ypač mįslinga, net mistiška asmenybė jau nuo pirmo susitikimo pasirodė Bukša, tartum pagrindinis veikėjas fantastiniame užkulisių spektaklyje. Tai buvo tikrai labai originalus žmogus ir savo išore, laikysena, charakteriu, kalbėjimo maniera, ir ryškiu, išsiskiriančiu menininko talentu, dariusiu gilų įspūdį visiems teatralams. Bukša kalbėjo lakoniškai, dažnai kažką neaiškiai murmėjo. Jo pastabos būdavo trumpos, tačiau mintis visada aktyvi, aiški. Muzikantų solistų ir spektaklių charakteristikos būdavo labai taiklios, reikalavimai esminiai. Maestro turėjo labai gerą orientaciją, painias problemas spręsdavo greitai, rasdamas trumpą, aštrų, kartais humoristinį atsakymą į kebliausius klausimus. Proto aiškumą išlaikė iki pat žilos senatvės. Įdomu, kad, praėjus tiek metų, daugeliui mūsų visos pastabos, reikalavimai išliko atmintyje, nors tada atrodė, kad jis pasakė labai mažai.

Kartą buvau liudininkas scenos, kai Bukša apstumdė kompozitorių Stasį Šimkų per vieną paskutiniųjų operos „Pagirėnai“ repeticijų. Nors opera turėjo dramaturginių ir muzikinių netobulumų, dirigento ir režisieriaus pastabas bei pasiūlymus kompozitorius priimdavo liguistai, laikydavo juos savo priešais, nieko netaisydavo. <...> Tą dieną kompozitorius taip pat svaidė abejotinas ir ne visai taktiškas pastabas orkestrui. Bukša, kurį laiką kantriai kentęs, staiga liovėsi dirigavęs, supykęs metė lazdelę ir pradėjo lipti per barjerą į parterį (tarp kitko, jis visuomet taip laipiodavo). Bet kelią buvo užstojęs Šimkus. Bukša ėmė stumdyti žymiai aukštesnį ir stambesnį kompozitorių, šaukdamas: „Eik po velnių, eik po velnių!“ Šimkus sumišo ir nustebo: „Ponas Bukša, prašom nesimušti!“ Bukša vis dėlto prasiveržė ir šaukdamas išbėgo iš salės. Repeticija nutrūko, visi galvojo, kad dirigentas atsisakys, premjera neįvyks. Tačiau kitą dieną Bukša atėjo į teatrą ir kaip niekur nieko tęsė darbą, o po savaitės įvyko „Pagirėnų“ premjera“, – pasakojo Rimas Geniušas. Jis prisiminė ir paskutinius Bukšos žodžius: „Kai lankydavau jį ligoninėje, visada klausinėdavo apie teatrą <...>. Kartą pasisakė blogai miegojęs ir per naktį perėjęs visą Čaikovskio operą „Mazepa“, ištaisęs visas klaidas ir dar galįs diriguoti. Papasakojo, kad duktė Kaune užsakiusi protezą (jam buvo amputuota koja), ir kai tik jį gaus, ateis į teatrą. Pagalvojęs pridūrė: „Aš noriu diriguoti, bet pats nežinau, ką dar toks sugebėsiu. Susirinksite jūs, jauni, ir paegzaminuosite mane. Jei pasakysite, kad negaliu, tai daugiau nediriguosiu.“ Paskui paklausė, kas tą vakarą teatre. Sužinojęs, kad ne „Mazepa“, užsnūdo. Pabudęs ir pamatęs, kad aš dar sėdžiu, susirūpino ir paragino: „Tu dar čia, gi šiandien „Mazepa“, bėk į teatrą, pavėluosi!“ Tai buvo paskutiniai maestro žodžiai, kuriuos girdėjau. Po poros dienų profesorių Bukšą laidojome Rasų kapinėse.“

Vilniuje gyvena beveik šimto metų sulaukęs buvęs teatro orkestro muzikantas Vytautas Skripkauskas, kuris yra turbūt paskutinis, dirbęs su maestro Bukša. Skripkauskas sutiko šį tekstą papildyti savo unikaliu, nors ir trumpu prisiminimu apie dirigentą. Klarnetininkas pasakojo, kad „Bukša labai pasitikėjo orkestro muzikantais ir visuomet norėjo, kad spektakliuose išimtinai grotų tik tie, su kuriais repetavo. Buvo toks laikotarpis, kai teatrui vadovauti pradėjo dirigentas iš Rusijos ir vienam spektakliui Bukšą jis paskyrė vadovauti chorui. Jis pasakė, kad Bukša dirigentą galės stebėti pro mažą skylutę ir kai šis užsimos, tą patį padaryti turės ir Bukša. Senas scenos vilkas Bukša atkirto, kad jam tos skylutės nereikia, mat jis turi dvi kur kas geresnes ir patikimesnes skylutes – savo ausis.“