Aukštesnio meno patirties link

Mintyse dar naujametis šėlsmas. Tačiau jo įvairovė suteikia peno pamąstymams pasižvalgius, ką žada šio pusmečio muzikiniai įvykiai. Matyti ir atsitiktinumų, ir nuoseklumo propaguojant vieną ar kitą žanrą, ir trafaretų, ir miesčioniškos saldybės apraiškų koncertų pavadinimuose. Matyti organizatorių noras klausytojams įtikti – atlikėjais, repertuaru, intencijomis. Tarsi kurti pramogą: aplinkui blizgučiai, veikia bufetas, per pertrauką liejasi šampanas. Tik koncertų salėje ar muzikiniame teatre ši atmosfera kitokia nei kokioje nors sporto arenoje: daugiau saiko, „aristokratiškų“ manierų, daugiau susikaupimo, rimties, saikingų netikėtumų, su menine išmone sukurtos žaismės. 

Pramogos esmė apibrėžiama kaip „laisvalaikio praleidimo rūšis, kuri suteikia galimybę maloniai praleisti laiką, pasilinksminti, patirti gerų emocijų, pojūčių. Vienas veiklos uždavinių – pakelti bendrą žmogaus tonusą, kurti gerą, džiaugsmingą nuotaiką. Emocinė reakcija į tai, kas linksma, juokinga, pašalina nervinę įtampą, nuovargį. Todėl organizuojant pramoginę veiklą svarbu, kad joje būtų efektingų, smagių, gražių renginių, humoro, žaidimų, atrakcijų.“ Kiekvienas neįvardyto žanro koncertas, apibrėžimo autorių nuomone, patenka tarp „tokių pramogos formų kaip medžioklė, lažybos, lankymasis baruose, naktiniuose klubuose“. Matyt, tokį vertinimą padiktuoja asmeninės patirtys.

Ar tikrai klausytis muzikos koncerte yra tokia pramoga? Galiu paliudyti: bet kokio amžiaus apklausų dalyviai visada tvirtina, kad mėgsta muziką ir jos klausosi. Tačiau muzika muzikai nelygu, kaip ir jos girdėjimo būdas: ji gali būti foninė, šokių, papildanti vizualizaciją, linksmą šėliojimą. Bet šįkart kalbu apie susikaupimo reikalaujantį skambesį, dėmesingai sekant muzikinio teksto vyksmą. Aišku, kiekviena muzika auditoriją veikia tokiu pat fizika paaiškinamu garsu, virpinant orą, sukuriamais garsynais keliant labai įvairias emocijas, mintijimus. Ypač tai akivaizdu XXI amžiuje: garsynai tiesiog pabiro daugybės muzikos subkultūrų kamuoliukais, kiekvienas sublizgėdamas savastimi, turtingais žanrais, naujadarus demonstruojančiais instrumentais ir neregėtų sudėčių ansambliais. Tai, kas patinka vieniems, galvos skausmu tampa kitiems. Viskas leistina ir prasminga, jei šių garsynų kuriamas menas žmogų skatina mąstyti, įveikti jo užduotus rebusus, patirti nuostabą ar emocinę jauseną, jei mūsų smegenys tokią patirtį priima kaip ypatingą kalbą, kuria per atlikėją galime bendrauti su skirtingomis epochomis, tautomis, talentingais kūrėjais. Tokia svarbi atlikėjo misija. Jis sugeba arba ne mums skleisti kūrėjo šviesą.

Semantikas Jurijus Lotmanas rašė: „Menas mums suteikia galimybę eiti nepramintais takais, išgyventi kitų gyvenimus, mes mokomės iš patirties tų įvykių, kurie mums dar nėra nutikę. Menas – tai antrasis mūsų gyvenimas.“ Genialus britų ir amerikiečių fizikas bei matematikas Freemanas Johnas Dysonas teigė, kad sudėtingiausiais neuroniniais ryšiais pasižyminčios mūsų smegenys yra skirtos įvairiapusei kūrybai. Tai – „gebėjimas žinomus dalykus sujungti į aktualią visumą, galimybė dvasios ir minties jėgomis sukurti niekuomet gamtoje neegzistavusius pasaulius. Tuo mes ir skiriamės nuo visų kitų gyvų padarų.“

Nugalėdami minios instinktą, į koncertų sales žmonės ateina ne klausytis mėgėjiško ir televizijų (tarp jų ir visuomeninio transliuotojo) intensyviai propaguojamo „popsinio triukšmo“, bet meno, kuris suaktyvina smegenų neuronų veiklą. Meno sukeltų būsenų veikiamos žmogaus smegenys kuria naujus, sudėtingesnius neuroninius ryšius, leidžiančius geriau pažinti visus gyvenimo grumstus, pasaulį, kuris mus supa, ir laiką, kuriame gyvename. Talentingai sukurtas, vertingas menas duoda naujų impulsų, keičia mūsų smegenis, atveria kelią giluminiam mąstymui. Prastas „menas“ žmogaus sąmonę prišiukšlina.

Svarstau, kas pastaruoju metu ateina „pamaitinti“ savo smegenų, pavyzdžiui, į koncertus Nacionalinėje filharmonijoje. Jau kurį laiką tenka stebėtis. Ypač mažai matau kultūros „aristokratijos luomui“ save priskiriančių asmenybių: muzikų, literatų, dailininkų, įvairių sričių profesorių, apie kultūros problemas postringaujančių, kultūros sferą valstybėje ar sostinėje valdančių personų. Retsykiais vos vienas kitas. Ar menas jiems vis dar pramoga? Kol kas nesuprastas holistinis požiūris į meną, kaip vieną svarbiausių kūrybingo, elito žmogaus ugdymo veiksnių. Juk valstybės piliečių pažangą lemia ne gauti aukštojo mokslo diplomai, bet sąveika su kitais pažangios kultūros sandais.

Dera priminti dar XVIII a. Lietuvoje įkurtos istorinės Edukacinės komisijos misiją – siekti mokymo ir auklėjimo vienovės. Pasikeitė pasaulis. O mokykla? Dabar karaliauja kompiuteriai ir elektronika, išmaniosios lentos, kitos technologijos, tačiau socialinis mokytojo prestižas žemas. Jis toks ir bus, kol mokytojai patys nepanorės tapti mokyklos ir bendruomenės šviesuliais. Šią problemą sprendžia ne pinigai, o savasties suvokimas ir poreikis tobulintis, plėtoti pažinimo horizontus ne Turkijos pliažuose, o menu tvinksinčiose institucijose.  

Aktyviausi prie koncertų bilietų kasų – vyresnio amžiaus žmonės. Dažnai koncertų salėse gali pamatyti Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) klausytojus. Jiems suteikta galimybė su nuolaida lankytis filharmonijoje. MČTAU klausytojus priimantys Kompozitorių namai, Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmai, Rašytojų klubas taip pat leidžia jiems pajusti kūrybinę pilnatvę. Betarpiškas menininkų bendravimas mažina socialinę atskirtį, skatina drąsiau žengti į prestižines sales. Ekonomistas, daugiausia dėmesio skiriantis visuomenės senėjimo procesams tirti, „The Longevity Forum“ įkūrėjas Andrew J. Scottas siūlo senėjimo terminą pakeisti ilgaamžiškumu. „Visuomenė tampa ilgaamžiškesnė, todėl patiems žmonėms reikia keisti požiūrį į savo gyvenimą. Senėjimą vadinti ilgaamžiškumu. Tai ne pasyvi būtis. Žmogus turi savimi pasirūpinti, kad ilgame amžiaus kelyje patirtų kuo mažiau fiziologinių, mentalinių, profesinių, komunikacinių praradimų. Tik tada gyvenimas liks prasmingas.“

Vyriausybės strateginės analizės centro tyrimas (2020) rodo, kad 2050 m. trečdalį visuomenės sudarys vyresni nei 65 metų piliečiai – tie, kuriems dabar vos per keturiasdešimt. Ar tai reiškia, kad jie užplūs koncertų sales? Abejoju. Juk tai bus tie, kurių pamokų tvarkaraščiuose nėra meno dalykų, kurie nebedainuoja choruose, tie, kurių smegenų poreikių „pageidavimų kortelę“ daugiausia bus užpildžiusios atsipalaidavimui skirtos pramogos. Štai kodėl yra reikšmingos meno renginių, koncertų formavimo kryptys, repertuaras – visa tai turi ne tik gaivinti smegenyse prigesusius meno kalbos kodus, bet ir aktyvinti visai naujus ryšius. Vis dar pamirštama, kad aukštasis menas (tas, kuris ne pramoginis) labiausiai ugdo žmogaus intelektą. 

Mūsų smegenys privalo nuolat apdoroti informaciją, suvokti besikeičiantį pasaulį, kritiškai mąstyti, ypač vyresniame amžiuje stengiantis nelikti prie sukiužusios geldos. Ar to mokoma mokyklose? Vaikai vis dar kala į galvas istorijos datas, matematikos formules, bet negeba diskutuoti apie naują knygą, išgirstą muziką, pamatytą parodą, antiką ar Vilniaus baroką...

Globali ekonomika, darbo rinka bei kultūriniai ryšiai rodo būrius iš Lietuvos išvykstančių jaunų žmonių. Ne vienas svetur baigia mokslus, pradeda verslą, parašo mokslinį darbą, dirba meno šlovę patyrusiuose kolektyvuose. Akivaizdu, kad tai nėra „protų nutekėjimas“, nes grįžtantys (arba trumpam atvykstantys) atsineša žinių ir gerosios patirties bagažą. Muzikos sferoje matyti, kaip pozityviai jie veikia Lietuvos kultūrą savo į priekį orientuotu mąstymu, jaunimą buriančia sinergija. Pasiutusiai daug gabių jaunikaičių jau girdime grojant Lietuvoje. Padėkime jiems dažniau būti scenoje!  

Kad neįsivyrautų neigiama „protų nutekėjimo“ sindromo pusė, valstybė turėtų stengtis palaikyti grįžtančiuosius namo. Padėti jiems atverti kelius į mokslo laboratorijas, menininkų kūrybai reikiamas sferas, verslo erdvę. Kolektyvai, kaip ir nesuprantantiems žurnalistams mėgstantys girtis Lietuvos „antrepreneriai“, turi didžiuotis ne tuo, ką dešimtmečiais eksploatavo, bet tuo, ką nauja atrado, išugdė, pagarsino, parodė pasauliui. Būtent tokia turėtų būti jų veiklos prasmė. Galvokime visi, kaip auginti Lietuvos ateitį.