Žaidimas autoportretu

Pianistui, tapytojui ir Paliesiaus dvaro meno vadovui Viktorui Paukšteliui menas yra tarsi savęs pažinimo erdvė, kurioje per įvairius tų pačių motyvų variantus jis savotiškai žaidžia autoportretu. Tiesioginių sąsajų tarp muzikos ir tapybos menininkas neieško, tačiau daug panašumų įžvelgia šių menų proceso formose. Nors pats sako, kad tapyboje nuo muzikinių elementų anksčiau sąmoningai bandė pabėgti, pastarojoje jo parodoje „Chromatika“, eksponuotoje M.K. Čiurlionio muziejuje, ryškėja kompozitorių ir atlikėjų veidai, instrumentai, kurie paveiksluose funkcionuoja kaip objektai, bet ne tiesioginės inspiracijos.

Menininkas save realizuoja ne tik kurdamas, bet ir organizuodamas koncertus Paliesiaus dvare – solidžioje muzikinėje erdvėje, kuri kviečia pamiršti buitinį pasaulį ir susilieti su menu bei gamta. Pakviestas pokalbio Viktoras Paukštelis pasidalijo mintimis apie muzikos ir tapybos sąsajas, inspiracijas, sėkmę ir požiūrio į meną svarbą.

Ką turi bendro muzika ir tapyba?

Ir muzikos kūrinys, ir paveikslas turi savo struktūrą ir dramaturgiją: plėtotę, kulminaciją ir pabaigą. Žiūrėdamas į paveikslą ar klausydamas muzikos kūrinio pirmiausia matau ir girdžiu visumą. Tik ją suvokęs gilinuosi į detales. O žvelgiant iš kūrybinio proceso perspektyvos ir paveikslo tapymas, ir muzikos kūrinio atlikimas yra tam tikra kelionė – judesių, emocijų, idėjų, sprendimų, išgyvenimų.

Neretai manoma, kad muzika, palyginti su tapyba, yra abstrakti, nieko nevaizduojanti meno forma. Ar sutiktumėte?

Karlheinzo Stockhauseno, Johanno Sebastiano Bacho ar, tarkime, Giuseppe’s Verdi muzikos abstraktumas skirtingas. Analogiškai skirtingas abstraktumo formas galime rasti ir tapyboje. Nuo Yveso Kleino darbų iki, pavyzdžiui, Neo Raucho. Ir pažiūrėjus į paveikslą iš pirmo žvilgsnio galima matyti figūratyvų darbą, o atsipalaidavus ir suniveliavus žvilgsnio konkretumą – įžvelgti tik spalvų, formų ar ritmų žaismą. Manau, kad abstraktumas yra gana sąlygiška ir sutartinė sąvoka, daug kas priklauso nuo požiūrio.

Kaip jūsų gyvenime muzika ir tapyba veikia viena kitą? Kokia jų sinergija?

Sąlytis gana paprastas. Kartais tapydamas klausausi muzikos. O ir tyla arba vėjo, kuris verčia vibruoti lango stiklą, sukeliamas garsas irgi yra savotiška muzika. Tapyba šiek tiek panaši į šokį – tai ritmiškas veiksmas, nes dėdamas potėpį laikaisi tam tikros sekos ir jos ritmo. Tapydamas naudoju vienokį ar kitokį judesių greitį, ritmiką, o kūrybos proceso metu skambanti muzika veikia mintis ir judesius.

Jūsų tapyboje galima pastebėti nemažai muzikinių detalių, pavyzdžiui, atpažįstamų kompozitorių ar muzikantų veidų. Muzikinės figūros jūsų tapyboje funkcionuoja tik kaip objektai ar čia galima įžvelgti ir kitokių, gilesnių sąsajų?

Žmonėms esu pažįstamas kaip pianistas, iš muzikos atėjęs į tapybą. Mano kūryboje tarsi tikimasi muzikinių motyvų, pridedama savotiška etiketė. Galbūt tai sufleruoja ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pavyzdys. O iš tiesų man tapyboje svarbu rasti intriguojantį, stipriai vizualiai veikiantį motyvą. Tad kas tampa mano paveikslo herojumi – muzikinė asmenybė, filosofas, artimas man žmogus ar, galų gale, pasiskolintas vaizdas iš klasikinio tapybos darbo, – man nėra svarbiausia. Bet kuriuo atveju mano nutapyti personažai praranda savo profesijas ir įgauna naujus pavidalus.

Jūsų paveiksluose atpažįstami ir jums artimos aplinkos žmonės.

Juos tapydamas žaidžiu su autoportreto žanru. Tai toks paklaidos ar net kartais pasiklydimo žaidimas, noras atrasti dalį savęs ten, kur neaišku, ar ji yra. Tai savitas savęs pažinimo būdas.

Kaip jūsų gyvenime atsirado dailė? Juk pirmiausia buvo muzika.

Nuo pat mažų dienų domėjausi ir daile, ir muzika. Kai buvau penkerių, mama mane nuvedė mokytis abiejų dalykų. Paauglystėje dailės linija nutrūko, ėmė dominuoti muzika. Tačiau jau subrendęs, būdamas vyresnis nei dvidešimties, grįžau prie dailės. O baigęs fortepijono atlikimo meno studijas, vėliau baigiau ir tapybą Vilniaus dailės akademijoje.

Jūsų mama Tatjana Radovič buvo pianistė, tačiau, kaip ir jūs, tapė, nors ir mėgėjiškai. Meilę ir muzikai, ir dailei perėmėte iš jos?

Tai paveldėta, nes mano mama norėjo būti vizualaus meno kūrėja, tačiau taip susiklostė, kad nusekė savo tėvų, muzikantų, pėdomis, nors visą gyvenimą puoselėjo meilę vizualiesiems menams. Jaučiu, kad aistrą dailei perėmiau iš jos. Mama turėjo daug dailės istorijos knygų, albumų. Nuo mažens juos vartydavau. Mano prosenelės brolis taip pat tapė. Jis taip norėjo būti profesionaliu dailininku, kad atsisakė gyvenimo Lietuvoje ir bandė emigruoti į Paryžių, kur jo pėdsakai pradingo. Vienas išlikęs jo tapybos darbas kabėjo ir mano vaikystės namuose.

O ką perėmėte iš savo mamos muzikos srityje?

Aistrą ir meilę tam, ką darai, tam tikrą savęs bei kitų vertinimo bekompromisiškumą ir turbūt nuolatinį domėjimąsi... kad ir įvairiais naujais ar senais įrašais. Ji mėgo atrasti, lyginti įvairius, skirtingus atlikimus. Aš taip pat mėgstu atrasti naujus dalykus, ypač, žinoma, gerus.

Kas jums yra geri dalykai?

Pavyzdžiui, pianistų Vladimiro Horowitzo, Ivo Pogorelichiaus, Krystiano Zimermano, Michailo Pletnevo ar dirigento Carloso Kleiberio interpretacijos. Galėčiau jų vardyti ir daugiau. Jie yra muzikos atlikimo filosofai, nes įžvelgia kur kas daugiau, nei parašyta natomis. Ypač vertinu muzikantus, kurie yra ne tik technikos (kas irgi labai svarbu), bet ir muzikos reikšmių, slypinčių kažkur anapus, atskleidimo meistrai.

Per vieną pokalbį esate sakęs, kad kūryba reflektuojate aplinką. Tikriausiai visose meno formose galima įžvelgti aplinkos refleksijų, tačiau vieni aplinkoje ieško įvairių formų grožio, kiti kelia nepatogius klausimus. Kuriems priskirtumėte save?

Manau, kad šios dvi koncepcijos mano kūryboje susipina. Vertingas meno kūrinys negali apsiriboti tik gražiomis formomis ar, priešingai, tik nepatogiu turiniu. Savo kūryboje dažnai derinu formų grožį su nepatogiu turiniu.

Pastaruoju metu atgyja tendencija įvairiomis formomis atskleisti savo miesto, Lietuvos ar tautinės tapatybės savitumą. Koks jūsų santykis su lietuviško identiteto paieškomis mene?

Menininkas visą gyvenimą ieško savojo identiteto, autentiškumo, savito stiliaus. Jeigu lietuviškumas padeda šiuos dalykus atrasti – puiku. Beje, manau, kad lietuviškumo sąvoka kur kas platesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Galų gale svarbiausia, kad meno kūrinys būtų paveikus.

Esate ne tik kūrėjas, atlikėjas, bet ir Paliesiaus dvaro meno vadovas. Kokia yra šios koncertų salės vizija, misija? Kuo jums svarbi ši veikla?

Noriu pasidalinti su klausytojais tuo, kas, mano manymu, yra kokybiška. Galbūt tai kartu ir egoistiškas noras pačiam gyvai išgirsti man patinkančius muzikantus. Paliesiaus dvare koncertus rengiame jau beveik dešimtmetį. Manau, kad šiuo metu sekasi neblogai – koncertuoti atvyksta aukšto lygio muzikantai, turime nusistovėjusią klausytojų auditoriją. Jeigu pavyks visa tai išlaikyti, bus puiku. Taip pat džiaugiuosi šiltu bendravimu su savo kolegomis, pavyzdžiui, muzikos entuziastu Rapolu Apanavičiumi, kuris reikšmingai prisideda prie Paliesiaus dvaro koncertinio gyvenimo.

Pasikviesti koncertuoti pasaulinio garso atlikėjus ne visuomet pavyksta ir didiesiems, žinomiems, daug patirties turintiems festivaliams ar institucijoms. Kaip tai pavyksta jums?

Man atrodo, kad Paliesiaus dvaro koncertų salė jau turi savo vardą ir tampa žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Taip pat labai svarbu, kad mes kviečiame tuos atlikėjus, kurie mums tikrai svarbūs ir ypatingi. Manau, kad ir atvykstantys muzikantai tai jaučia.

Kokia Paliesiaus dvaro koncertų salės atsiradimo istorija? Koncertai įvairiuose dvaruose šiandien yra gana populiarus reiškinys, tačiau tik nedaugelis jų gali pasigirti tokia ypatinga salės akustika ir instrumentu.

Viskas prasidėjo tada, kai profesorius dr. Julius Ptašekas atrado šią vietą ir nusprendė ją prikelti naujam gyvenimui. Kadangi Julius yra medikas bei menų mylėtojas, jam kilo idėja Paliesiuje įkurti fizinio krūvio sveikatinimo metodus taikančią kliniką bei menams skirtą erdvę. Pasikvietęs mane ir pianistą Andrių Žlabį aprodė buvusias dvaro arklides. Guminiais batais braidydami po purviną apleistą vietą nusprendėme, kad čia geriausia būtų įrengti koncertų erdvę. Atstačius (o tiksliau – pastačius) salę „Pasaga“, ėmėme rengti koncertus. Su mūsų muzikinio pasaulio bičiulių pagalba pavyko greitai ir sėkmingai išplėtoti koncertines idėjas. Salė pasižymi puikia akustika ir turi du „Steinway“ fortepijonus, tad šie elementai taip pat prisideda prie Paliesiaus koncertų salės sėkmės.

Kokia yra Paliesiaus dvaro publika? Vis dėlto šią erdvę nuo miesto skiria gana didelis atstumas, o ir pats žodis „dvaras“ skamba gana pompastiškai.

Tiesą sakant, žodis „dvaras“ mane kiek gąsdina ir įpareigoja. Iš tiesų Paliesius yra laisva erdvė, kurioje galima užsimiršti susiliejant su menu ir gamta. Didžioji dalis publikos yra nuolatinė, ja labai džiaugiamės. Kitą auditorijos dalį sudaro klausytojai, atvažiuojantys dėl konkrečių atlikėjų, pavyzdžiui, jeigu koncertuoja žymus pianistas, jo klausyti natūraliai susirenka daug pianistų. Daugybė klausytojų atvyksta iš Vilniaus ir kitų miestų.

Kuo, jūsų nuomone, Lietuvos kultūrai svarbios melomanų iniciatyvos?

Manau, kad tokios iniciatyvos labai vertingos. Tačiau Lietuvoje kol kas trūksta tikros meno mecenatystės, kai parama skiriama tikrai idėjiškai. Stambūs mecenatai dažnai remia valstybines institucijas, kurios ir taip jau yra remiamos valstybės, todėl privačioms muzikinėms iniciatyvoms kur kas sunkiau.

Kaip manote, menas skirtas visiems ar tik labai nedidelei išsilavinusių žmonių grupei?

Menas, žinoma, skirtas visiems, bet tokių, kurie jį tikrai supranta ir moka įvertinti, yra labai mažai.

Dėkoju už pokalbį.