Egzistencinis chorinis akibrokštas

Naujausias valstybinio choro „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) repertuaro komponentas – šiuolaikinė opera. Po ilgų transformacijų ir pokyčių ji įgavo pavidalą – lapkričio 25 d. Vilniaus senajame teatre pristatytas keturių paveikslų spektaklis „Kas aš?“, suvienijęs penkis kompozitorius. Libreto autorius ir režisierius Alvydas Šlepikas, kostiumų dailininkė bei scenografė Birutė Ukrinaitė, choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė, šviesų dailininkas Džiugas Vakrinas, vaizdo projektorių autorius Oskaras Stirna, dekoracijų kūrėjas Remigijus Jančauskas, garso režisierius Vilius Narvilas. Kupinas prasmingų idėjų spektaklis pradėjo savo kelionę po Lietuvą. 

„Kas aš?“ – tikras akibrokštas. Pirmiausia mėginama per operos žanrą gvildenti egzistencinius klausimus, siužeto atspirties tašku pasirenkant senatvės, dylančios atminties ir Alzheimerio temas. Kitas akibrokštas – pastangos per chorą atskleisti individo būtį, asmeninį išgyvenimą. Tradiciškai sceniniuose kūriniuose choras veikia kaip veiksmo komentatorius, veda siužetą, taip pat atskleidžia bendruomenės jausmus ar vyraujančią nuotaiką. Šiuo atveju choras nuo pat pradžių matomas kaip pagrindinis veikėjas, jo užduotimi tampa dorotis su pro padidinamąjį stiklą analizuojamų emocijų įvairove. 

Dar vienas akibrokštas – viename veikale sutalpinti penkių savarankiškų ir savitų kompozitorių muzikinį braižą. Keturiuose paveiksluose savo požiūrį į tą pačią temą per muziką perteikia Martynas Bialobžeskis, Jonas Jurkūnas, Giedrius ir Rytas Svilainiai bei Linas Rimša. Visi jie turi savitą santykį su scenine muzika, choru, elektronika, tačiau jų estetinė kalba nėra pernelyg skirtinga, be to, jie jau daug metų bendradarbiauja.

Iššūkiu laikyčiau ir konceptualios formos, nechronologiško siužeto, tačiau kartu turiningo, įtraukiančio bei muzikaliai įdomaus muzikinio spektaklio sukūrimą. Ir galiausiai, turint priemonių, idėjų, visa tai „sudėti“ į operos žanrą.  

Opera „Kas aš?“ iš esmės nagrinėja egzistencinį žmogaus savęs suvokimo klausimą. Kiekvienas skirtingais gyvenimo laikotarpiais save suvokia vis kitaip, o net ir labai artimi žmonės tas pačias problemas gali išgyventi skirtingai. Kas mes esame, atsidūrę svarbių sprendimų akivaizdoje? Kas esame kitų žmonių akyse?

Rimša, dirbdamas su kūrinio pirminėmis idėjomis, chorui „Vilnius“ pristatė mobilios operos viziją – keturių savarankiškų paveikslų operą, kurią dalimis būtų galima atlikti kaip flashmob’ą skirtingose erdvėse, o didžiojoje scenoje ji pasirodytų kaip vientisas kūrinys.

Siužetui pasirinkta dviejų žmonių – Motinos (solistė Jovita Vaškevičiūtė) ir Sūnaus Algio (solistas Mindaugas Jankauskas) – gyvenimo ciklai: panašūs, universalūs, bet kartu suvokiami ir patiriami visiškai skirtingai. Antrame paveiksle „Drugeliai pilve“ pasakojami nostalgiški, romantiški ir žaismingi Motinos jaunystės prisiminimai apie meilę, šeimos kūrimą. Trečia dalis prasideda panašiu laikotarpiu Sūnaus gyvenime, tačiau jo jaunystė vaizduojama kaip pasilinksminimų sūkurys, kuris pamažu įšąla kasdienybės monotonijoje ir vidutinio amžiaus krizėje. Kraštinės veikalo dalys tarsi apibendrinančios. Pirmoje susipažįstame su „Moterimi, šaukiančia balkone“: užmaršties kamuojama Motina yra sutrikusi, ji miegamųjų rajonų gūdumoje paryčiais šaukia ir užduoda svarbiausius operos klausimus – kas aš esu? Kas tu esi? Tarp operos paveikslų videoprojekcijoje pasirodo autentiški beveidžių žmonių pasakojimai apie sergančius artimuosius (jų detales galima atpažinti operos siužete). Veikalo finalas tampa tarsi šių, o kartu ir visų kitų – tiek įgarsintų, tiek žiūrovų atsineštų patirčių – sinteze, sugrįžtant prie pagrindinio operos klausimo.

Per mažiau nei valandą tenka atskleisti dvi atskiras gyvenimo linijas, jų susidūrimą ir universalumą. Alzheimerio liga čia greičiau yra pasakojimo konstravimo įrankis, leidžiantis per prisiminimus siužetą perkelti į praeitį, o tuo pat metu – garsiai ištarti pagrindinį klausimą: kas aš? Dėl to metapasakojimas tampa labai asmenine priemone, kai prisiminimai kone ryškesni nei „dabartis“ ir virsta realybe ne tik žiūrovams, bet ir pagrindiniams veikėjams. Todėl sujungti skirtingų kompozitorių kūrybą, o ir natūraliai atsiradusią šiokią tokią kakofoniją (ne tik muzikos, bet ir vizualikos), atrodo gana parankus sprendimas. Kompozitoriai čia atsisako griežto akademiškumo rėmų.

Pirma operos dalis „Moteris, šaukianti balkone“ kurta Bialobžeskio. Svarbiausias muzikinis vienetas – choras – labiau perteikia nuotaiką, kaip ir klasikinėse operose, siužete įgarsina kitus žmones, aplinką. Bialobžeskis yra dirbęs su Šlepiku, parašęs daug muzikos teatro spektakliams, nemažai kuria ir populiariosios muzikos – tai pasijautė, kai į choro partiją įsipynė fonograma. Ryškūs popmuzikos ritmai netgi kėlė klausimą – ar tai dar akademinė muzika, ar jau nebe? Čia pirmąsyk padvelkia ir miuziklo aromatu.

Atskleisti romantišką, šviesią antrą dalį „Drugeliai pilve“ teko Jonui Jurkūnui. Jis leido sau daugiau žaisti su choro faktūromis, o elektronikoje tarp tembrinių paieškų įsimaišė ir roko prieskonių. Tačiau organiškai įsilieti į bendrą muzikinį audinį elektronikos linijai pavyko ne iki galo – atrodo, koją pakišo laiko ir „paskutinės repeticijos“ trūkumas. Jurkūnas minėjo, kad kuriant operą jam svarbiausia yra žodis. Tad šioje dalyje tekstas tampa muzikinės kalbos, ritmo pagrindu, o neretai jų sintezė labai iliustratyviai įgarsina veiksmą. 

Trečios dalies „Kasdienybės vinys“ autoriai – tėvas ir sūnus Giedrius ir Rytas Svilainiai. Jaunystės vėjavaikiškumą, studentavimo laiką sukausto rutina. Balansas tarp kūrėjų – ne tik muzikinių stilių, bet ir, matyt, skirtingų požiūrio taškų, taip pat veikėjų scenoje – sukūrė labai organišką tėkmę. Giedriui Svilainiui būdingas gana sakralus choro skambesys, sumaniai suaustos faktūros, kuriomis ilgainiui nuvilnija bliuzo atspalviai. Ši dalis, kaip nė viena kita, išjudina veiksmą, veikia lyg puiki iliustracija. Čia kompozitoriai suderina ir chorą, ir solistą, ir fonogramą į gana vientisą audinį. Būtent šioje dalyje įvyksta ryškesnė transformaciją į miuziklą. Ypač tai pajuntama solisto epizoduose, kuriuos labai išraiškingai perteikia Sūnaus vaidmenį atliekantis Jankauskas.

Operos „Kas aš“ ketvirtas paveikslas „Užmaršties salos“ yra vieta, kur susitinka skirtingi pasakojimai ir išgyvenimai. Čia vyksta gana intensyvi chorinė plėtotė. Rimšos muzika perteikia šviesias, vietomis net meditatyvias nuotaikas. Ši dalis vainikuoja visus apmąstymus ir, galima sakyti, palieka vietos klausytojams įterpti savuosius išgyvenimus. Galbūt tai dar viena mobilios operos struktūros idėja?

Nors operos atsiradimo planus choras „Vilnius“ gvildeno jau kurį laiką, matyt, paskutiniai taškai buvo sudėlioti neseniai ir galbūt pritrūko tos paskutinės repeticijos. Labiausiai tai pasijuto girdint fonogramą. Reikia pripažinti, kad bent pirmuose paveiksluose įrašyta muzika atrodė lyg svetimkūnis. Po vienintelės peržiūros sunku pasakyti, ar taip nutiko dėl dar neištobulinto atlikimo ir nesklandaus įgarsinimo, ar dėl pačių garso įrašų kokybės. Bet kuriuo atveju choras „Vilnius“ kompensavo kokybę visais atžvilgiais. Choristai nešė ant savo pečių didžiulę naštą ir jiems tai puikiai pavyko. Operoje gausu a cappella epizodų, kuriuose jie galėjo puikiai atskleisti savo sugebėjimus. Choras buvo ir operos vientisumą palaikantis veiksnys, nepaisant iššūkių, kilusių skirtingose dalyse.

Taip pat pagirtini solistai Vaškevičiūtė ir Jankauskas. Abu jie gerai žinomi Lietuvos muzikinio teatro scenoje, yra sukūrę ne vieną vaidmenį, ne naujokai ir atliekant šiuolaikinę lietuvių muziką. Vaškevičiūtei kliuvo nemenka užduotis įkūnyti tokią veikėją, kuri skirtingose scenose yra tarsi skirtinga asmenybė – nuo jaunos naivios merginos iki panikuojančios brandžios moters. Tiesa, kartais Vaškevičiūtės vaidmuo atrodė vienabalsis. Jankausko veikėjas atsiskleidė labai skirtingomis spalvomis ir ypač sužibėjo trečioje dalyje. Artistiškai atrodė ir Mergaitė (Anelė Aleknaitė), scenoje žaidusi ir perteikusi nerūpestingos vaikystės prisiminimus.

Opera „Kas aš?“ iš esmės yra universali. Aiški, graži muzikinė kalba, kurioje išlaikomas ir individualumas, bei kiekvienam artimas siužetas, manau, tikrai prigis dar ne vienoje Lietuvos scenoje, o laikui bėgant pastatymo detalės tik tobulės.