Prasmės ir aktualumo paieškos

Atrodo, muzika yra aktuali tiek, kiek afišose sureikšminami visi antraeiliai ir mažai ką bendro su ja turintys aspektai. Panašios mintys užklumpa rudeniop, kai pradedi pastebėti iš reklaminių plastiko lakštų žvelgiančius dažniausiai mums, eiliniams praeiviams, nieko nesakančių pavardžių savininkus. Imi pastebėti šiuos reklamų formatus ten, kur paprastai tave veda rodyklė į artimiausią „McDonald’s“ pirkti naujausio šūdniekio. Tenai, jei susigundytum po ilgos darbo dienos savo alkį numalšinti makmaisto porcija, tave pasitiks dešimtmetį ir daugiau skaičiuojančios radijo aktualijos, fone staugiančios betarpišką niekį. Atrodo, pasisotinai. Atrodo, išgirdai tą koncertą smuikui, tą avangardinės muzikos „šedevrą“, tą entąją dedikaciją Vilniui, bet vis vien kažkoks stygius tave lydi pagreičiu leidžiantis filharmonijos laiptais... Galbūt taip ir užsikrečiama „aktualumu“ – perimi afišos-žmogaus stotą (ne paties žmogaus, o jo kontroliuojamos įvaizdžio dalies dalį) ir taip pasotini savo tuštybę niaurumo syvais, kuriais per koncertą išbrinksta visos salės sienos. Bet ilgainiui lieki toks pat „a(l)ktualus“ kaip prieš tai.

 

Apie ką aš? Apie kasmet rudenį vainikuojantį aktualios muzikos festivalį „Gaida“. Tiesa, norisi tik kreivai šypsotis iš festivalio pavadinimą lydinčio epiteto, mat užtenka dalyką pavadinti aktualiu, kad jis toks pasirodytų. Užteks šypsotis – prie reikalo! Šiemet nuskambėjo dvylika koncertų (neskaičiuojant dviejų, kurie buvo pakartoti dėl didelio klausytojų susidomėjimo). Muzikinio skambesio ir stilių įvairove pasižyminti programa leido klausytojams išgirsti platų asortimentą pasaulio ir Lietuvos scenose laukiamų atlikėjų bei kompozitorių darbų. Pažymėtina ir premjerinių, festivalio užsakytų kūrinių gausa, todėl apžvelgdamas, mano nuomone, ryškiausius šių metų „Gaidos“ koncertus, daugiausia dėmesio skirsiu būtent pirmą kartą skambėjusiems kūriniams.

 

***

 

Spalio 17 d. festivalį pradėjo Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, diriguojamas meno vadovo ir dirigento Vaclovo Augustino. Koncerto dėmesio centre – amerikiečių kompozitoriaus, Pulitzerio premijos laureato ir „Oskaro“ apdovanojimo nelaureato Davido Lango (klaidingai reklamuojamo, mat jis yra „Oskaro“ nominantas, jei šiais laikais kam nors dar rūpi šis skirtumas) muzika. Greta gerai žinomų Lango vokalinių-instrumentinių kompozicijų pirmą kartą buvo atliktas Vilniaus 700 metų jubiliejui paminėti skirtas kūrinys „Vilne Alef-Beys“ („Vilniaus abėcėlė“), kuriame atsigręžta į žydiškąją sostinės praeitį, susipynusią su paties kompozitoriaus šeimos istorija. „Vilne Alef-Beys“ pasirodė kaip subtilus ir emociškai paveikus Lango kūrybos pavyzdys, naudojant galbūt dar minimalesnes priemones, nei esame įpratę iš jo išgirsti. Du sluoksniai – lėtai kintantys akordai ir šnabždesio fonas, kuriame retsykiais visu balsu pasigirsta pavieniai žodžiai, – sukūrė kinematografišką rimties nuotaiką. Programos kontekste kūrinys neišsiskyrė, o pirma koncerto dalis, kurioje choras „Jauna muzika“ atliko vieno ryškiausių XX a. kompozitorių György Ligeti kūrinį „Lux Aeterna“, kartu su jo stilistikos paveiktų Toshio Hosokawos ir Beatos Juchnevič kompozicijomis, buvo kur kas paveikesnė nei antroji. Šiemet greta šimtmetį mininčio Ligeti kūrybos didelis dėmesys festivalio programoje skirtas ir minėtam Hosokawai bei turkų pianistui ir kompozitoriui Fazılui Say, apie kurių darbus dar bus progų pakalbėti. Vis dėlto privalu pagirti choro „Jauna muzika“ profesionalumą ir meistrystę, kurią atskleidė ši itin sudėtinga ir ištvermės reikalaujanti programa. Jie įpūtė gyvybės ten, kur menkesnio pasirengimo ir suvokimo atlikėjai leistų suvešėti monotonijai ir persaldintai banalybei.

 

***

 

Festivalyje viešėjo itin populiarus elektroninės muzikos kūrėjas ir atlikėjas iš Vokietijos Nilsas Frahmas, kurį lydintis susidomėjimas paskatino organizatorius surengti papildomą koncertą Vilniaus publikai. Įspūdingas vintažinių elektroninių ir specialiai atlikėjui pagamintų instrumentų arsenalas, valdomas įgudusių Frahmo rankų, savo skambesiu ir gyva analoginių garsų manipuliacija ne kartą koncerte leido užmiršti, kad scenoje jis – vienas. Entuziastingas klausytojų palaikymas ir nuoširdus Frahmo bendravimas su publika buvo širdį sušildantis reginys, tikrai retas Nacionalinės filharmonijos scenoje. Nors joje ir tilpo įspūdingi pasirodymui būtini techniniai garso ir šviesų resursai (jiems atgabenti esą buvo pasamdyti keturi krovininiai automobiliai), erdvė disonavo su koncerte skambėjusia muzika, kuri plastiškai keitė savo žanrinę formą iš minimalistinio akustinio pianino skambesio (šis ypač būdingas tokiems atlikėjams ir muzikos kūrėjams kaip Ólafuras Arnaldsas, Hania Rani ar Dobrawa Czocher) į džiazinio skambesio improvizaciją ar Intelectual Dance Music (IDM) teritoriją.

 

Frahmas išsiskiria tyliu virtuoziškumu: jis valdo klausytojų emocijas kaip dar vieną instrumentą – suvilgo mūsų dėmesį ambientinėmis spalvomis, kol tembriniais sluoksniais esame privedami prie ekstatiškos kulminacijos. Ši formulė paveiki, tačiau kartojama iš kūrinio į kūrinį tampa nuspėjama ir monotoniška. Ta „muzikinės alchemijos“ etiketė, kuria apibūdinama Frahmo muzika, greitai praranda savo magiją, kai šis aspektas pasijaučia šalia naudojamų muzikinių priemonių primityvumo. O ko tikėtis, kai pats atlikėjas įvardija savo kūrinius ne kaip kompozicijas ar pjeses (angl. compositions, pieces), bet kaip dainas (angl. songs), kas įprasta populiariosios muzikos pasauliui. Vis dėlto koncertas paliko malonų įspūdį, atmosfera, kurią savo muzika ir šiltu bendravimu su publika Frahmas sukūrė, buvo pasigėrėtina.

 

***

 

Spalio 20-osios koncerte prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto stojo prancūzų dirigentas ir pianistas Victorienas Vanoostenas, scenoje išsiskyręs gestų ir muzikinės idėjos komunikavimo tikslumu. Tai jį atskleidė kaip puikų šiuolaikinės muzikos interpretatorių, mat programoje, greta orkestrinio skambesio dinamiškumu užburiančių Toshio Hosokawos kūrinių bei žymiosios Ligeti kompozicijos „Lontano“, teko nemenka užduotis pristatyti lietuvių kompozitoriaus ir violončelininko Arvydo Malcio kūrinio „Symphonia Vilnensis“ („Vilniaus simfonija“) pasaulinę premjerą.

 

Simfonija yra savitas ir asmeniškas kompozitoriaus žvilgsnis į jo jaunystės dienų Vilnių. Gaveliškos nuotaikos ironija ir realizmo užuominos smelkiasi per visą kartografišką kūrinio dramaturgiją, dinamiška ir neretai kontrastų principu grįsta plėtotė atmeta simfonijos žanrui būdingą pompastiką, kas tarytum kviečia klausytoją panirti į groteskiškų ir šaržuojamų veikėjų suokalbį istoriją menančiame ir dabartį kuriančiame paribyje. Įsimintina „Symphonia Vilnensis“ vaizdžiai pratęsė gležną melancholijos liniją, būdingą naujausiems Malcio kūriniams; už tų mašinistinių sąskambių ir atsikartojančių ritmo formulių tvyro kažkas labai žmogiška – galbūt susirūpinimas? Apskritai kūrinys padarė gerą įspūdį, o kai kuriuose Malcio Vilniaus vaizdiniuose norėjosi pabūti šiek tiek ilgėliau.

 

Antroje koncerto dalyje nuskambėjo Hosokawos koncertas smuikui ir orkestrui „Genesis“, solavo smuikininkė iš Japonijos Akiko Suwanai. Palyginti su prieš tai skambėjusia to paties autoriaus kompozicija orkestrui „Circulating Ocean“, „Genesis“ ir jo atlikimas nedarė didelio įspūdžio. Suwanai meistriškai susitvarkė su techniniais ir interpretaciniais iššūkiais, tačiau kažkoks rafinuotas pačios kompozicijos neužbaigtumas nesuteikė pasitenkinimo klausymosi patirtimi: tarsi atėjo, praėjo ir nieko iš to neliko. Galbūt pačioje muzikinėje medžiagoje pritrūko kažko įsimintino. Per kūrinį „Circulating Ocean“ bent buvo galima pasigėrėti orkestruotės puikumu ir orkestro skambesiu.

 

Koncerte taip pat atlikto Ligeti „Lontano“ skambesys pasirodė slogus ir ne iki galo sutelktas. Galbūt tam turėjo įtakos pati Nacionalinės filharmonijos Didžiosios salės akustika, arba, turint omeny šio kūrinio žinomumą, nevalingai mintyse jį lyginau su nuklausyta įrašo versija. Sunku vertinti „chrestomatinius“ kūrinius, nebent vien jų atlikimą. Kad ir kaip būtų, manęs „Lontano“ nė kiek nejaudina.

 

***

 

Jau įprasta, kad „Gaida“ pateikia šiuolaikinės muzikos fortepijonui programas. Šiemet greta dėmesio verto Fazılo Say solo rečitalio skambėjo ir du efektingi ansambliniai koncertai: Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės fortepijoninis duetas pristatė minimalistinės dvasios kupiną programą. Buvo atlikti minėto Say Sonata dviem fortepijonams ir Broniaus Kutavičiaus „Disputas su nepažįstamuoju“. O per Žibuoklės Martinaitytės „Unique Forms of Continuity in Space“ bei Steve’o Reicho „Quartet“ scenoje prie dueto prisijungė perkusininkai Džiugas Daugirda ir Ernestas Verba. Minimalistinę giją lapkričio 3 d. toliau plėtojo unikalus Geniušų – Luko, Annos, Petro ir Juliaus – fortepijoninis kvartetas: keturi pianistai atliko olandų kompozitoriaus Simeono Ten Holto įžymiąją kompoziciją „Canto Ostinato“.

 

Vertas paminėjimo ir net liaupsių britų pianisto Nicolas Hodgeso koncertas kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam dirigavo jaunosios kartos kompozitorius ir dirigentas iš Didžiosios Britanijos Jackas Sheenas. Koncertas buvo skirtas šimtosioms Ligeti gimimo metinėms paminėti. Vakaro programą sudarė dvi dalys. Pirmoje skambėjo fortepijoninės Ligeti bei jo kolegos ir draugo György Kurtágo kompozicijos: virtuoziški, intensyvūs ir be galo žmogiški Ligeti etiudai buvo atlikti nepriekaištingai ir įtaigiai, tarytum parašyti būtent Hodgeso pirštams.

 

Antroje koncerto dalyje į sceną išėjo Lietuvos kamerinis orkestras su dirigentu Jacku Sheenu. Jų atliktas Ligeti „Ramifications“ nuskambėjo ištižusiai ir nesvariai, tarytum bet kokia kūrinio intensyvume slypinti įtaiga būtų atmiešta mitinio „sonoro“ (kurio egzistavimu muzikoje ir apskritai sonorizmu netikiu) stoka. Koncertą užbaigė Ligeti Koncertas fortepijonui ir orkestrui, kuris, jei atliktas gerai, yra bet kurį koncertą karūnuojantis dėmuo. Taip jis ir buvo atliktas – ne be Hodgeso meistrystės ir atidžios Sheeno orkestro ir solisto pajautos. To rezultatas – taikli ir publikos lūkesčius pateisinusi šio žymaus kūrinio interpretacija.

 

***

 

Spalio 27 ir 28 d. vakarai Nacionaliniame dramos teatre tapo mažų muzikinių stebuklų užuovėjomis. Lietuvoje viešėjusi pasaulinio garso kompozitorė ir atlikėja Meredith Monk, sulaukusi itin didelio publikos susidomėjimo, kartu su savo vokalinio ansamblio bendražygėmis Katie Geissinger ir Allison Sniffin pristatė retrospektyvią savo kūrybos programą – kūrinius iš vokalinių ciklų, operų ir performansų. Minimalios priemonės scenoje – ne tik muzikinės, bet ir scenografinės, – tarytum apnuogino Monk muzikos esmę, atsisakant bet kokių pertekliaus užuominų. Brandos sulaukęs kompozitorės ir atlikėjos balsas nebe tas, kurį galbūt atpažintų jos praėjusiame amžiuje išleistų kultinių albumų gerbėjai, tačiau su atsiradusiu jo sodriu grubumu atsiskleidžia nauji dainuojamo teksto prasminiai lygmenys – tarytum ramybė ir susitaikymas su gyvenimo, apie kurio patirtis taip be užuolankų muzika kalba, neišvengiamybė. Tai jos presence (buvimas) scenoje, kuris iškelia iš pirmo žvilgsnio banalų ir infantilišką muzikinės kalbos arsenalą, jos charizma įtikina klausytoją, priverčia patikėti tuo, kuo ji pati tiki ir išpažįsta kaip savo gyvenimo ir kūrybos credo. Tai muzika, kalbanti iš širdies ir tik į širdį. Bet koks bandymas ją racionalizuoti tik atves į nekintamų tiesų akligatvį.

 

***

 

Spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, diriguojamo Roberto Šerveniko, koncertas, jame atliktos trys kompozicijos: vienos iškiliausių šių laikų kompozitorių Kaijos Saariaho „Laterna Magica“; Fazılo Say Koncertas smuikui ir orkestrui „1001 Nights in the Harem“ („1001 naktis hareme“), kuriame solo griežė smuikininkė Rūta Lipinaitytė; vakarą užbaigė Žibuoklės Martinaitytės naujo kūrinio balsui ir orkestrui „Enheduana“ pasaulinė premjera, čia vokalinę partiją atliko mecosopranas Justina Gringytė.

 

Svarbu, kad buvo pagerbtas šiemet mirusios kompozitorės Saariaho atminimas. Jos netektis – skaudus smūgis šiuolaikinės muzikos bendruomenei. „Laterna Magica“ yra tipiškas Saariaho kūrybos pavyzdys, kupinas jai būdingų, tačiau kaskart muzikos tėkmėje naujai nuskambančių sprendimų ir kokybės žymių, kaip laiko tėkmės suvaldymas ar skaidri, koncentruota ir tiksli orkestruotė. Atlikimo atžvilgiu galbūt pritrūko galutinės kūrinio minties įtaigos: ne tik pagroti, bet ir pabūti toje išskirtinėje būsenoje, kurią tik Saariaho kūryba gali sukelti, o kartu – pakviesti klausytoją įsilieti į ją.

 

Kūrinys „1001 Nights in the Harem“ liudija kompozitoriaus ir pianisto Fazılo Say kaip atlikėjo pusę: tradicinėmis ir konvencionaliomis muzikinės kalbos priemonėmis jis lengvai savo idėjas iškomunikuoja klausytojams. Galbūt dėl kompozitoriaus atlikėjiškos patirties, lygiavertiškai išpuoselėtos kaip ir jo santykis su kūryba, šis koncertas smuikui puikiai atliepia muzikantų sceninius poreikius, žinoma, ypač solistės partija. Galbūt dėl to kūrinys pasirodė gana senamadiškas, primenantis ir kartu menantis garsiausius žanro pavyzdžius, tačiau įgaunantis ypatingą Say būdingą egzotinį koloritą (mums, europiečiams, taip galintį pasirodyti), kuris galbūt pataikauja klausytojų išankstiniams Turkijos ar panašių kraštų muzikos skambesio įsivaizdavimams.

 

Vis dėlto paminėjimo vertas Say savos kūrybos fortepijonui rečitalis, kuris įvyko spalio 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje ir buvo šiltai priimtas klausytojų. Kaip ir buvimas scenoje, jo kūryba sugriauna sienas, skiriančias muziką ir klausytoją. Galbūt tokios Say sėkmės paslaptis – beribis atvirumas ir nuoširdus buvimas muzikoje tarytum tarpininku, kurių labai trūksta šiuolaikinės muzikos scenai. Grįžtant prie „1001 Nights in the Harem“, Lipinaitytės interpretacija iš tiesų pakerėjo savo įtaiga ir intensyvumu, kuris puikiai įkūnijo nuolat kintantį ir kaskart kitu veidu pasirodantį Šacherezados ir jos pasakojimų charakterį.

 

Vakarą užbaigė Martinaitytės kūrinio „Enheduana“ balsui ir orkestrui pasaulinė premjera. Naujausiu kūriniu kompozitorė kaip ir nieko naujo estetiškai ar tematiškai nepasako, tik pildo savo susikurtą arsenalą: žemi dažniai, glissand’uojantys flažoletai, tūbų išplėstinės technikos... Tačiau šįkart, imdamasi vokalinio-orkestrinio kūrinio užduoties, naudoja pirmosios literatūros istorijoje minimos moters autorės Enheduanos tekstus. Balsą žodžiams suteikė operos solistė Justina Gringytė, kuri, mano nuomone, nederėjo prie kuriamos visumos nei tembriškai, nei vokalo partijos stilistika. Kūrinys man paliko klaustukų: užuot suteikęs išskirtinį balsą istorijos paraštėje likusiai kūrėjai, jos žodžius palaidojo orkestriniame disbalanse ir idėjinėje migloje.

 

***

 

Finaliniame „Gaidos“ koncerte Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, maloniai nustebino programos įvairove ir kokybe, netgi suteikė retai užklumpantį klausymosi malonumą. Koncertą pradėjo Say kompozicija „1914 Overture“, sukurta minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtmetį. Nieko naujo apie jį nepasakysiu. Toliau įvyko italų kompozitoriaus Francesco Filidei festivalio su „Carlo Felice“ teatru ir naujosios muzikos festivaliu „Klangspuren Tirol“ užsakyto kūrinio „I Giardini di Vilnius“ („Vilniaus sodai“) violončelei ir orkestrui premjera Lietuvoje. Solo partiją atliko žymus italų violončelininkas Francesco Dillonas. Iš tiesų buvau sužavėtas šio kūrinio: jo dinamiškumo, lengvumo, skoningo ironijos pojūčio, kuris tarytum vienu momentu pašiepė pats save dėl besikartojančių ritminių-melodinių motyvų panaudojimo. Muzika išlaikė rafinuotumą ir gyvastingumą, kuriuo pulsuoja kosmopolitiškas šiuolaikinis pasaulis. Dillono interpretacija ir mėgavimasis nekėlė jokių abejonių jo meistriškumu, ir tai tik sustiprino klausymosi malonumą. „I Giardini di Vilnius“, dedikuotas Vilniaus 700 metų jubiliejui, sakyčiau, yra geriausias šiai progai skirtas kūrinys, nes, pripažinkime, neturi nieko bendro su Vilniumi, išskyrus dedikaciją. Bent jau tokių sodų kaip šis Vilniuje nesu matęs.

 

Koncertą užbaigė šiuolaikinio britų kompozitoriaus Thomo Adèso koncertas smuikui ir orkestrui „Concentric Paths“, kurio solo partiją atliko pasaulio scenose gerai žinomas smuikininkas iš Vokietijos Christianas Tetzlaffas. Puikios įtaigos ir skoningo ekscentriškumo nestokojantis atlikimas sužavėjo solisto talentu ne tik instrumentu, bet ir kūnu perteikti griežiamos muzikos charakterį ir nuotaiką. Šis „persikūnijimas“, girdėjau, kėlė nemenkų abejonių kai kurioms klausytojoms, tačiau toks nestandartinis elgesys bent jau man leido įsigyventi į kūrinyje keliamus egzistencinės patirties klausimus geriau ir lengviau, nei kad būčiau stebėjęs eilinio scenos stabo kadastrinį išmatavimą vangių plojimų kaina. Ir iš tiesų Tetzlaffo sceninė jausena suteikė publikai galimybę priartėti prie muzikos esmės per individualų ir stiprų meistro charakterį, kuris, nors ir itin individualus, yra prieinamas ir vertas pagarbos.

 

Salę užliejus pakilioms ir entuziastingoms ovacijoms ne vieną kartą sugrįžęs nusilenkti Tetzlaffas atsidėkodamas bisui pagriežė Johanno Sebastiano Bacho Sonatos smuikui F-dur dalį, kuo man pasirodė labai simboliška užbaigti jau trisdešimt trečiąjį festivalio „Gaida“ sezoną. Kuo Bachas tą akimirką buvo mažiau aktualus nei Adèsas ar Filidei? Niekuo.

 

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė