Gelmės šviesa

Rudenėjančiame Vilniuje spalio 22 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje nuskambėjo kompozitoriaus Algirdo Klovos atminimui skirtas koncertas „Gelmės šviesa per skambesį ir žodį“. Tai buvo paskutinis tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai aš“ renginys. Šiemet festivalis, puoselėjantis autorinės dainos žanrą, šventė savo dvidešimtąjį gimtadienį. Gražus sutapimas – spalio 26 d. Algirdas būtų minėjęs 65 metų sukaktį. Prie festivalio kompozitorius taip pat yra prisidėjęs – organizavo koncertus „Muzika iš šaknų“ bei renginius vaikams.  

Nepretenduoju į išsamią autoriaus kūrinių ar atlikimo analizę, noriu pažvelgti į tą vakarą žiūrovės ir kompozitoriaus gyvenimo draugės akimis, kaip galinti paliudyti paties autoriaus požiūrį į savo kūrybą, jo bendražygių ir atlikėjų mintis.

„Gelmės šviesa“, Algirdo Klovos kūrinio (1985) pavadinimas, panaudotas ir koncertui, vaizdingai iliustravo tai, kas vyko scenoje. Algirdas savo kūrinių, leidinių ir renginių pavadinimuose dažnai vartojo žodžius „gelmė“, „versmė“, „šaknys“, šių žodžių prasmes siedamas su mūsų tautos ištakomis ir etnine kūryba. Dar koncerto programos sudarymo pradžioje Vilniaus mokytojų namų projektų vadovė Ramunė Butkutė, nuo jaunystės laikų pažinojusi Algirdą, atsakingai rinko idėjas šiam renginiui, bendradarbiaudama su jo bendražygiais Regimantu Jonu Žitkausku („Vydragos“ vadovu), Veronika Povilioniene ir kitais. Man taip pat teko prisidėti prie šios „virtuvės“.

Algirdo kūrybos ir veiklos sritis labai plati, kaip ir jo asmenybė. Koncertas atspindėjo įvairius šiuos aspektus. Akademinė, populiarioji muzika, kantri-bluegrass stiliaus dainos, instrumentinis folkloras, džiazas – ar galima visa tai sutalpinti viename renginyje? Jaudinausi, kaip viskas derės.

Koncertas, lauke pliaupiant lietui, prasidėjo paties autoriaus įgrotu ir įdainuotu kūriniu „Sninga, lyja“, kurio garso takelyje taip pat girdėjome lietaus šniokštimą, meistriškai įkomponuotą elektroninės muzikos kūrėjo Philo Vono. Tai Algirdo vizitine kortele tapęs kūrinys, užfiksuotas jo paskutiniame CD ir vinilo plokštelėje „Versmės tėkmė“. Šią melodiją jis užrašė per ekspediciją Sudarge, iš liaudies muzikanto, kuris griežė nesuderintu smuiku, todėl melodiją buvo nelengva iššifruoti. Pirmas koncerte pasirodęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kanklininkų ansamblis, kuriam vadovauja docentė Aistė Bružaitė, atliko kūrinį „Versmynas“. Tai vienas gražiausių kompozitoriaus akademinės kūrybos pavyzdžių, sukurtas 1988 m., o antrą gyvenimą įgavęs 2015 m. išleistoje kompaktinėje plokštelėje „Kamerinė muzika“.

Akademinę dvasią tęsė Klovos sesers, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos pedagogės, Aušros Klovaitės-Berezinienės ir jos mokinės Danielės Banišauskaitės atliekami kūriniai. Aušra grojo fortepijoninį  ciklą „Ramybė“, o jos mokinė – penkias miniatiūras iš ciklo „Šešiolika rugsėjo dienų“. Aušra sakė dažnai būdavusi pirmoji Algirdo kūrinių atlikėja. Vyresnis brolis, rūpindamasis, kad ji kuo daugiau koncertuotų, kurdavo specialiai jai. Taip atlikėjos repertuare atsirado ciklas „Ramybė“ (1993), dedikuotas „Aušrai – gimtadienio proga“, ir ciklas „Šešiolika rugsėjo dienų“ (1991–1992), „Skirtas Aušrai Klovaitei“. 

Dainininkė Gintarė Skerytė ir gitaristas Algimantas Pauliukevičius atliko vokalinį ciklą „Ryto vandens spalva“ (1991) pagal Liudviko Jakimavičiaus eiles. Taikliai kūrinį yra apibūdinusi muzikologė Laimutė Ligeikaitė: „<...>šešios trumputės miniatiūros, primenančios koncentruotos prasmės haiku, kuriose labai organiškai dera jautrios poezijos ir muzikos raiška.“

Šviesiai, žaismingai nuskambėjo Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ mokinių atliekamos dainos „Keliautojų maršas“, „Baltas triušis“ ir „Musė“ (žodžiai Liutauro Degėsio). Jas atliko mokytojos Gintarės Skerytės mokinės Jorė Didžiulytė, Farida El Rifai ir Meida El Rifai. Akompanavo koncertmeisterė Jurgita Danienė. Šios dainos yra vienos labiausiai pamėgtų „Liepaičių“ repertuare. Muzikos vaikams koncerte girdėjome nemažai. Algirdo kūriniai muzikos mokyklose dažnai atliekami. Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja Birutė Nemčinskienė „Kauno dienoje“ rašė: „Jo muzika vaikams – romantiška, šmaikšti, vietomis sarkastiška, mažakalbė, svajinga, retkarčiais įsisukusi į džiazo harmoniją ir ritmiką ar nusklendžianti lyriškais liaudies melodijų garsais.“ Klovos kūryba vaikams yra paprasta, lengvai išmokstama, patogi atlikti. Algirdas labai mėgo stebėti „Dainų dainelės“ konkursus ir dažnai komentuodavo, sakydamas, kad vaikams pedagogai neretai parenka jų amžiaus neatitinkančias dainas. Ko reikia vaikams, Algirdas puikiai išmanė, nes daug metų mokytojavo Balio Dvariono muzikos mokykloje, vadovavo vaikų kolektyvams.

Vaikų muzikos temą plėtojo puikus Nedos Malūnavičiūtės ir Richardo Banio džiazo duetas. Jų atliekamos dainelės „Voras“ ir „Kandis“ (Liutauro Degėsio ž.) šį kartą skambėjo ne visai vaikiškai, bet tikrai džiaziškai. Beje, didesnė dalis koncerte atliktų vaikiškų dainelių yra patekusios į natų, eilių ir nuotraukų leidinį „Ant vėjo sparnų“ (2018).

Algirdas mėgo poeziją, ją skaitė, domėjosi, parašė populiarių dainų pagal poetų eilėraščius. Kurdamas muziką kaip pagrindą imdavo eilėraštį. Dėl to jo dainos turi aiškią ritmiką, struktūrą, sklandžiai rimuojasi. Šią kompozitoriaus kūrybos dalį iliustravo Vaidas Lengvinas, koncerte atlikęs dainą pagal Jono Strielkūno žodžius „Vakar vakare“ (1985). Scenoje muzikantas sakė, kad stovyklose su vaikais šią dainą dainuoja prie laužo, ir nuoširdžiai prisipažino ilgą laiką nė nežinojęs, kas yra dainos autorius.

Grakščiai nuskambėjo LMTA studento Jokūbo Vaitelės (Kęstučio Lipeikos birbynės klasė) ir koncertmeisterės Viktorijos Avdejevos atlikta aranžuota lietuvių liaudies daina „Teka, teka“. O kai į sceną įžengė VDU Švietimo akademijos choras „Ave vita“ (vadovas Kastytis Barisas), prisipildė visa erdvė, lyg visas jau neveikiančios bažnyčios altorius. Choras skambėjo kaip tvarkingai suderintas instrumentas, kaip vargonai. Klova gebėjo meistriškai rašyti chorinę muziką. Jo kūriniai lakoniški, neatsibosta nei atlikėjams, nei klausytojams. Choras atliko keturias chorines miniatiūras: „Draugams“, „Rudens sonetas“, „Naktis praplyšo“ ir „Mano mėtinė mergaitė“. Pastarąjį kūrinį pagal Tomo Rudoko eiles kompozitorius vadino chorinės muzikos hitu.

Dar viena koncerto teminė kryptis – folkloras. Algirdas visada sakė, kad folkloras – vienas jo mėgstamiausių žanrų. Tas pojūtis anksti atėjo į Klovos gyvenimą. Dar būdamas vaikas girdėjo savo mamą, grojančią kanklėmis, o studijuodamas J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, sekdamas savo mokytoju Vladu Švedu, dar labiau augino meilę liaudies kūrybai. Vėliau, studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, susitiko su Juliumi Juzeliūnu, kurio asmenybės platumas ir požiūris į muzikos kūrimą turėjo didelės įtakos Algirdo, kaip kompozitoriaus ir atlikėjo, stiliaus formavimuisi.

Neatsitiktinai koncerte muzikavo ištikimi Klovos bendražygiai. Tradicinė kapela „Duja“, vadovaujama ilgamečio Algirdo bendraminčio kuriant festivalį „Griežynė“ Arūno Lunio, atliko tris kūrinius. Arūnas nuo scenos pabrėžė, kad svarbu paminėti vieną Algirdo veiklų – muzikos užrašinėjimą iš autentiškų kaimo muzikantų. „Tamošaičio valsas“ ir „Pietinių kalnų valsas“ iliustravo šią jo veiklos sritį. Kūriniai natų pavidalu užrašyti leidinyje „Lietuvos kaimo muzikantai“ (išleistas pirmojo „Griežynės“ festivalio proga 1992 m.). „Dujos“ atlikta „Sena daina“ – tai melodija, Algirdo sukurta kaip muzika kino filmui. Arūnas, Algirdo paprašytas, čia atliko bandonijos ir kanklių partiją.

Turbūt labiausiai Lietuvos miestuose ir miesteliuose Klova atpažįstamas kaip instrumentinės grupės „Vydraga“ vadovas ir muzikantas. Dabar „Vydragai“ vadovauja Regimantas Jonas Žitkauskas, grojantis įvairiais instrumentais. Smuikais griežia Liutauras Milišauskas ir Algirdo mokinys Matas Macevičius. Beveik visi ansamblio muzikantai yra multiinstrumentininkai, grojantys daugeliu liaudiškų instrumentų: Vladas Černiauskas (bandonija, lumzdeliai ir kt.), Vytautas Linkevičius (dūdmaišis, bandonija), Aurelijus Žitkauskas (perkusija). Ansamblio vadovas koncerte sakė neatsitiktinai parinkęs du kūrinius iš „Vydragos“ repertuaro – „Pamerginį“ ir „Padekaterį“, nes jie skamba iškilmingai. „Padekateris“, turintis valso ir maršo bruožų, Algirdo buvo įtrauktas į ansamblio repertuarą ir ilgą laiką populiarintas išskirtinai tik „Vydragos“. Yra sukurtas net šokis pagal šią melodiją. „Pamerginis“ – maršas, kuris koncertui suteikė didingumo, rimtumo ir ramybės. Koncertui baigiantis „Vydraga“ atliko visų pamėgtą lyrinę baladę „Aš noriu Kalėdų“. Šią dainą Algirdas labai brangino ir neleido jos groti net garsiems atlikėjams. Nenorėjo, kad kas „sugadintų“ trapią dainos mintį ir dvasią, nes pats sukūrė žodžius ir muziką, pats įdainavo. Dabar „Aš noriu Kalėdų“ jau gyvena savo gyvenimą, yra tapusi įvairių saviveiklinių kolektyvų programos dalimi. Kartu su „Vydraga“ jaukiai ir nuoširdžiai koncerte pasirodė visų mylima folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, uždainavusi „Kai už lango jau vakaras teka“.

Tą vakarą išgirdome ir Algirdo labai mylimo poeto, daugelio kūrinių bendraautorio Vlado Braziūno eiles. Poetas skaitė eiles iš knygos (su kompaktine plokštele) „Iš naminio audimo dainos“. Kartu su poetu vietoj Algirdo improvizavo „Vydragos“ muzikantai.

Lyg kitoks renginio intarpas suskambėjo kantri-bluegrass grupė „Country Blues Session Band“, atlikusi dvi Billo Monroe dainas „Can’t you hear me calling“, „Blue Moon of Kentucky“ bei „Roving Gambler“, su kuria „Piknik Country“ festivalyje Lenkijoje jie užėmė antrą vietą. Profesionaliai ir nuotaikingai nuskambėjo Julijos Ritčik balsas bei puikių muzikantų Aleksandro Belkino, Rimo Jasenkos, Justo Jasenkos ir Aliaus Sirgeto grojimas. Buvo klausiančiųjų, kaip tai susiję su Klovos kūryba. „Aš noriu groti muziką, kuri man patinka“, – į panašius mano klausimus atsakydavo Algirdas. Kantri muzika jis susidomėjo labai anksti, ypač bluegrass kryptimi. Žavėjosi šia muzika ir siekė virtuoziško jos atlikimo. Kad bluegrass vadinamas kantri muzikos džiazu, paliudijo ilgametis Algirdo scenos partneris Aleksandras Belkinas. O renginio vedėjas, muzikantas ir radijo laidų autorius Domantas Razauskas pasidalijo atsiminimais apie asmeninę draugystę su Klova ir jausmingus pokalbius apie aistrą įvairių žanrų muzikai. Laisvas Algirdo grojimas buvo neatsiejama viso jo gyvenimo dalis. Jis buvo tiesiog suaugęs su prosenelio dovanotu smuikeliu.

Netikėtas buvo organizatorių ir „Vydragos“ sumanymas koncerto pabaigoje smuiku pagriežti Algirdo „Sninga, lyja“. Smuikavo Liutauras Milišauskas. Kai nutilo aplodismentų banga, viena klausytoja atsistojusi sušuko: „Gražu!“ Tai ir yra svarbiausia, nes ir pats Algirdas, kalbėdamas apie tai, ką daro, sakydavo: „O man gražu.“