Didis esi muzikoje

Pamenu, kaip stebėjausi per pirmą koncertą 2016 m.: visi Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) Kauno skyriaus kompozitoriai, sakralinė muzika, kūrinių premjeros... Šiandien tai jau tradicija, savo vietą radusi Kauno Šv. Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, po šv. Mišių sutraukianti pilnutėlę bažnyčią klausytojų.

Po pirmojo „Voces ex animo“ vėliau įvyko Kauno kompozitorių sakralinės muzikos premjerų vakarai „Muzika Dievo namams“ (2017), „Regėjau versmę“ (2019), „Vakaro malda“ (2020) ir pagaliau šiemet – „Didis esi“. Gražu, kad šalia dabarties autorių visuose koncertuose buvo atiduodama pagarbi duoklė ir Juozo Gruodžio, Jono Dambrausko, Juliaus Juzeliūno sakralinės muzikos kūriniams.

Negalėčiau sakyti, kad 2021–2022 metai buvo pertraukos laikas. 2021 m. buvo minimas LKS Kauno skyriaus 50-metis, Kauno miesto muziejuje įvyko jam skirta konferencija, Pažaislio muzikos festivalio kontekste – sakralinės muzikos koncertas „Didis esi“, kuriame atlikta 2019 m. koncerto programa, papildant ją Daivos Rokaitės-Dženkaitienės kompozicija „Organa“, o rudenį – dar du ypatingi koncertai: koncertas-susitikimas „Girdintys muziką“ ir koncertas „Penkios gimtadienio nuotaikos“. 2022 m. įvyko išskirtinis koncertas-dedikacija „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“.

Šiais metais spalio 22 d. premjerų koncertas tradiciškai vyko Kauno Šv. Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, kūrinius atliko dainininkai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir pianistė Paulė Gudinaitė. Koncertą vedė muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. Skambėjo aštuoni premjeriniai kūriniai. Pagerbiant klasikus, koncertas pradėtas kompozitoriaus, kariljonininko, Kauno miesto garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus giesme „Palaimink, Dieve“ (Fausto Kiršos ž.), sukurta 1935 m. ir 2023 m. redaguota Giedriaus Kuprevičiaus, tenorui ir fortepijonui. Giesmėje prašoma sugrąžinti lenkų okupuotą Vilnių. Šio kūrinio atlikimas – tai ir galimybė diskutuoti dėl tiesioginę fabulą turinčių kūrinių.

Gera buvo išgirsti Zitos Bružaitės „Magnus es“ (2020) naują versiją sopranui, tenorui ir fortepijonui (2023). Socialiniame tinkle aptardamas koncertą, Giedrius Kuprevičius iškėlė diskusijų vertą mintį: „Juk ir klasikų kūryboje rasime sakralinių kamerinių kūrinių, kurie nėra giesmės, bet ir ne dainos.“ Peno tokiai diskusijai duoda ne tik klasikų kūryba ar kauniečių sakralinės muzikos kūriniai, kurių daugelis tikrai galėtų užimti vertą vietą liturgijoje, bet ir dabartinėje liturgijoje skambanti muzika. Klausantis Bružaitės opuso man nekilo abejonių dėl grakščiame muzikos skambesyje paslėpto prasmės gylio.

Labai prasmingai šių dienų fone nuskambėjo Viltės Žakevičiūtės giesmė sopranui ir fortepijonui „Memento vivere“. Lotyniško teksto giesmė primena, kad turi gyventi, nes tik tada yra vilties: „Memento vivere. Dum vita est, spes est“. Trapiame, tarsi filigraniniame kūrinyje subtiliai skambėjo labiau gyvenimo nei memento mori prasmė, kurią jautriai atskleidė Vaicekauskaitės giedojimas.

Labai laukiau Raimundo Martinkėno kompozicijos – pasiilgau jo šviesaus džiugesio, muzikoje išsiskleidžiančio spalvingomis harmonijomis. Maironio įkvėptas, jis sukūrė giesmę tenorui ir fortepijonui „Karaliau dangiškos šviesybės“. Išgirdau džiaugsmingą šlovinimo giesmę, o Kuprevičius, anot jo pasisakymo, – „vos ne fantomiškai vėberišką ariją su Maironio tekstu“. Vis dėlto Martinkėno sakralinė kūryba paremta giliu tikėjimu, giesmėje jis kalba apie padėką Dievui. Galėtume diskutuoti apie sakralinės muzikos žanrų demokratiškėjimą, arba priešingai –  demokratinių sakralizaciją, tačiau pirmiausia turėtume persvarstyti dabartinį Bažnyčios sociumą ir poreikius. Man šis kūrinys tapo emocine koncerto kulminacija.

Algimanto Kubiliūno „Už prievartos aukas“ tenorui ir fortepijonui išeina už giesmės ribų. Kūrinys sukurtas pagal popiežiaus šv. Jono Pauliaus to paties pavadinimo maldos (publikuotos rinkinyje „Mano maldos“) teksto fragmentus. Visuomet žavėjausi Kubiliūno pagarba lietuviškam kompozicijos tekstui, o šiuo atveju – ir pasaulio įvykių pajauta bei autentiškumu. Išskirtinis kompozitoriaus stilius, aktualus tekstas ir paveikus Zimkaus bei Gudinaitės atlikimas lėmė, kad kūrinys iš esmės tapo koncerto prasmine kulminacija.

Iš Giedrės Pauliukevičiūtės vėl laukiau giesmės švč. Mergelei Marijai, juk sakralinių kūrinių premjerų koncertuose jau skambėjo jos giesmės „Ave Maris stella“, „Salve, Regina“, „Ave Maria“, – autorė prisipažįsta šiai maldai jaučianti ypatingą trauką. Šiame koncerte man buvo malonu išgirsi naują 2013 m. sukurtos giesmės „Ave Maria“ sopranui ir fortepijonui redakciją. Tai jautri, subtili malda, kurią tikiuosi dar ne kartą išgirsti liturgijoje.

Dalios Kairaitytės „Psalmė“ tenorui ir fortepijonui parašyta pagal liturginius žodžius iš vokiškos psalmių knygos. Kaip teigia autorė, „sunkiausia užduotis atlikėjams – ne muzikinis tekstas, o jame slypinčios kūrinio dvasios perteikimas“. Giesmės esmė – Dievo, kaip šviesos, paguodos ir išsigelbėjimo, meditavimas. Įprastai lietuviškų ir lotyniškų tekstų apsuptyje ši giesmė išsiskyrė ne tik vokišku tekstu, bet ir jautriu Zimkaus giedojimu.

Koncerto pabaigą vainikavusių Kuprevičiaus „Mišių prie židinio“ struktūra tradicinė, šešių dalių: Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Benedictus ir Agnus Dei. Siekiant išreikšti ir akcentuoti svarbiausią kiekvienos dalies mintį, panaudoti tik pirmieji lotyniško teksto žodžiai. Kompozitorius kalba apie maldą ne maldininkų minioje, o „vidujinių apmąstymų kambaryje“. Subtilus, grakštaus balanso kūrinys sopranui, tenorui ir fortepijonui suskambo veikiau ne kaip mišios, o kaip jautri muzikinė kontempliacija.

Koncertas iš tiesų stebino programos sudėtingumu, prasminiu ir emociniu balansu, puikiu, jautriu atlikimu, preciziška atlikėjų dikcija giedant lietuvių, lotynų ir vokiečių kalbomis, atsižvelgiant į skirtingą kompozitorių stilistiką ir muzikinę kalbą, taip pat išskirtinai sėkmingu pianistės darbu. O kartu žavėjausi, kaip Kauno kompozitoriai perteikia sakralumą muzikoje: brandūs kūrėjai džiugiai šlovina Dievo dovanas arba semiasi išminties Raštuose, jaunesnieji, paskendę moksluose ir gyvenime, sau ir kitiems primena laimę gyventi.

Šis premjerų ciklas yra kaunietiška tradicija tapęs fenomenas. Norėčiau, kad premjerų koncertai ateity skaičiuotų dešimtmečius. Ne vien todėl, kad festivalis „Iš arti“ jau nustojo būti Kauno, bet ir todėl, kad mums reikia žinoti ne tik pasaulio, bet ir savo kūrėjus, jų veidus ir jų rūpesčius.