Kompozitorius Arvydas Malcys kviečia pajusti jo jaunystės Vilnių

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas, jame reziduojantis kompozitorius Arvydas Malcys yra, ko gero, vienas produktyviausių šalies muzikos kūrėjų. Pastaraisiais metais viena po kitos įvyko dvi jo kūrinių premjeros, o spalio 20-ąją „Gaidos“ festivalio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje nuskambės dar viena naujiena – šeštoji simfonija „Symphonia Vilnensis“. Ją orkestras atliks diriguojamas prancūzų maestro Victorieno Vanoosteno.

Papasakokite apie naująją simfoniją – kaip ir kodėl ją parašėte?

Šis kūrinys skiriamas Vilniaus miesto 700 metų jubiliejui. Tai – Lietuvos kompozitorių sąjungos užsakymas. Kartą bendraujant su festivalio „Gaida“ direktoriumi Remigijumi Merkeliu sudomino pasiūlymas parašyti kūrinį simfoniniam orkestru, kuris būtų susietas su Vilniaus tematika, jo jubiliejumi.

„Symphonia Vilnensis“ – pasakojimas apie mano kartos gyvenimo Vilniuje istoriją. Rašydamas simfoniją, mintyse vis sugrįždavau prie kultinės to laiko knygos – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“. Bandžiau pajusti tą Vilniaus metaforiškumą, jame gyvenusių žmonių būsenas, sapnų, vizijų virpesius, paradoksų sugretinimus, visus mus supusį siurrealizmą. Tai pasakojimas apie Vilniaus mistiką, akmeninio grindinio paslaptis, aptrupėjusių namų sienų nakties šurmulį, vakaro virpulį, ryto šnarėjimą. Pasakojimas apie miestą-vaiduoklį, apie jo gatvėmis vaikščiojančius keistus personažus, homo sovieticus, apie socialistinę tikrovę ir jos užkaborius, apie visa tai prisimenančią mano kartą: pilką ir tyrą, paslaptingą ir atvirą, gaivališką ir užsidariusią savyje...

Kokį Vilnių prieš 50 metų išvydote jūs, kaunietis, atvažiavęs čia studijuoti? Kur buvo šio miesto magija, kad po mokslų nebegrįžote į gimtą Kauną?
Man Vilnius nuo jaunystės buvo pasakų, sapnų, svajonių ir paslapčių miestas. Tada jis nebuvo toks šiuolaikiškas, švarus kaip šiandien, tačiau visi jo paprastumai, kreivumai, miesto dulkės ir purvas, senamiesčio namų suskilusios sienos buvo labai miela, sava ir brangu. Be to, šiandien žvelgiant iš beveik 50 metų perspektyvos susidaro kitoks vaizdas į to meto kasdienybę, miestą ir aplinkinius. Prisimenu ant kiekvieno kampo centre stovinčius gazuoto vandens aparatus ir stiklines, kuriomis visi ištroškusieji naudojosi, būdeles su telefono aparatais, kuriose trumpai galėdavai pasislėpti nuo lietaus, naujuose rajonuose – giros ir alaus bačkas ant ratų.
Į gimtąjį Kauną negrįžau, nes gavau paskyrimą į Lietuvos filharmoniją Vilniuje. Aš pirmą aukštąjį baigiau kaip instrumentalistas violončelininkas, po to, jau po tarnybos sovietų armijoje, įgijau kompozitoriaus diplomą. Tais sovietų laikais humanitarinių mokslų studijų Kaune nebuvo, – universitetas, konservatorija, dailės institutas buvo Vilniuje. Todėl visas Lietuvos jaunimas, kuris troško humanitarinio išsilavinimo, traukė čia.

Ar ryšys su šiuo miestu dabar kitoks nei anais laikais? Vilnius traukia, jame gera ar norisi pabėgti kuo ilgesniam laikui iš jo?

Vilnius – labai jaukus ir patogus miestas gyventi, ne per didelis, nedaug pramonės, labai žalias, jaukus senamiestis, daug bažnyčių, įspūdingas kalvų reljefas. Apsigyvenęs Vilniuje, juo labai susidomėjau, ištisomis dienomis klaidžiodavau po kreivas siauras seno miesto gatveles ir aptriušusius kiemus, kaskart vis ką nors naujo atrasdamas.

Tik atvykęs studijuoti į tuometę Lietuvos konservatoriją, kurį laiką nuomojausi butą Karoliniškėse. Tuo metu susisiekimas su centru vyko tik Laisvės prospektu per Savanorių prospektą, kelio per Karoliniškių šlaitą į Žvėryną dar nebuvo, o daug kur Žvėryno, Užupio, Paupio, Naujininkų kiemuose stovėjo lauko tualetai. Su konservatorijos studentais per fizinio lavinimo paskaitas bėgiodavome stadione Gedimino prospekte, kurio vietoje dabar stovi Seimo rūmai.

Koks jūsų išjaustas Vilnius šiame kūrinyje?

Bandžiau pateikti savo požiūrį į Vilnių per savo kartos žvilgsnio prizmę. Mano kartos žmonės – tai tie, kurie gimė 1950–1960 metais. Mes išgyvenome beveik septynis skirtingus dešimtmečius, du skirtingus amžius, du tūkstantmečius. Per tą laiką ir Vilnius pasikeitė, išgražėjo, tapo tikros valstybės sostine.
Mano kartos gyvenimo kelio pradžioje vienintelė komunikacija buvo „tarpmiestinis“ telefonas, šiandien – vaizdo skambučiai į bet kurį pasaulio tašką. Mes buvome laimingi turėdami vinilinių plokštelių ir juostinių magnetofonų, šiandien klausomasi muzikos internete – „YouTube“, „Spotify“ platformose. Mano karta evoliucionavo nuo ranka rašytų laiškų iki elektroninio pašto ir socialinių tinklų, nuo skalbimo rankomis iki skalbimo mašinų ir indaplovių, nuo radijo klausymo, nespalvoto televizoriaus iki gigabaitų ir terabaitų mobiliuose telefonuose ir planšetėse.

Mes mokėjome atspausdinti nuotraukas, vaikystėje visi važinėjom dviračiais, žiemą čiuožinėjome pačiūžomis, ištisas dienas kieme spardėme kamuolį, žaidėme kvadratą ir slėpynių. Mūsų karta patyrė daug pokyčių, sukrėtimų ir išgyveno daugybę krizių – ir valstybės atkūrimo, ir asmeninių, ir ekonominių, ir pasaulinių.       

Kokiomis muzikinėmis priemonėmis perteikiate miesto paveikslą?
Rašydamas bandžiau įsiklausyti, kokie išliko prisiminimai, būsenos. Migruodamas nuo vienų būsenų prie kitų, bandžiau išreikšti tą laikotarpį judėdamas tai rojaus, tai pragaro kryptimi. Kūrinio konstrukcija – savotiški siužetai ir peizažai su savo tematiniais dialogais, alegorijomis, kulminacijomis ir dramatizmu. Naudojau įvairias pusiausvyros ir simetrijos formules, jos atsispindės garsaeiliuose, ritme, faktūroje ir kituose muzikos elementuose.
Stengiausi pajusti atmosferą, tvyrojusią mano pirmaisiais gyvenimo Vilniuje metais. Norėjau, kad klausytojas nuo pat pradžių muzikoje pajustų tą švininį, slegiantį rūką, lyg bespalviame apdūmavusiame ekrane pamatytų bokštų kontūrus. Bandžiau perteikti keletą skirtingų emocijų, surištų su konkrečiomis vietomis – tai ir pramoniniai kvartalai su gamyklų konvejerių triukšmu, vaikščiojančiais aplink pilkais žmonėmis nebyliais veidais, tai ir malkų pjovimas Krokuvos gatvės kieme su lauke stovinčiais tualetais, kur taip pat teko gyventi, ir naktinis klaidžiojimas paslaptingomis, tamsiomis Senamiesčio gatvėmis, aplinkui slankiojant neaiškiems šešėliams.
Siekiau sukurti keletą skirtingų charakteringų, personažų, suteikti jiems išraišką.

Bandžiau sukontempliuoti kūrinį iš daugybės fragmentų, kurie atspindėtų ir orkestro galimybes, ir nūdienos kultūrinį sluoksnį, ir šiandienos pulsą, ir istorijos naratyvą. Norėjau, kad klausytojas pamiltų šį pasakojimą apie mūsų patirtis, meiles ir netektis, apie sutiktus žmones, gyvenimo išbandymus. Simfonija – vienos dalies, turinti siuitiškumo bruožų.
 

Esate pasiutusiai produktyvus – šiemet jau skambėjo penktosios simfonijos „Vakarykštis pasaulis“ premjera, po to Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje pristatytas „Olivijos pabudimas“.
„Vakarykštis pasaulis“ sukurtas dar 2021 metais, tačiau mus užklupusi pandemija pakoregavo atlikimo planus, koncertų tvarkaraštis susijaukė, premjera buvo nukelta į šių metų sausį. Tame kūrinyje pasakojau apie šiuolaikinio pasaulio krizes ir katastrofos nuojautas. „Olivijos pabudimas“ atsirado natūraliai, gimus anūkei Olivijai. Kūrinys susirado savo atlikėjus ir jau be mano žinios skamba koncertų salėse. Dar nepraėjo metai, o Kaune tik ką ji atlikta jau penktą kartą. Kūrinį inspiravo arfininkė Joana Daunytė. Norėjau sukurt kažką šviesaus, vaikiškai tyro, džiaugsmingo ir skaidraus, tam labai tiko arfos instrumentas. Muzika parašyta Kalėdų laikotarpiu, lyg prisimenant romantiškas Hoffmano pasakų nuotaikas, kurios mus lydi nuo vaikystės.