Utopija yra realybė

„Improdimensija“ per savo gyvavimo laikotarpį tapo labai optimistiškai nuteikiančia vidurine grandimi tarp festivalinio gyvenimo, kuris užtikrina mūsų publikos akistatas su tarptautinio lygio muzikantais, bet negali sukurti kasdienio kultūrinio cirkuliavimo, ir klubinio, kuris garantuoja pastovumą, tačiau turi vykti rinkos sąlygomis ir nebūtinai pasižymi vizionieriškumu, kokiu remiasi didieji renginiai. „Improdimensija“ nuolat rengia Lietuvos publikos susitikimus su aukščiausio lygio laisvosios improvizacijos profesionalais iš daugybės šalių, yra nepaprastai įdomi savo turiniu, o spalio 7-ąją „Organum“ inicijavo apskritai mažą stebuklą, susidedantį iš Arno Mikalkėno solo rečitalio ir svečių iš JAV Joe Morriso, Williamo Parkerio ir Hamido Drake’o trio koncerto.

Mikalkėno pasirodymas pačių organizatorių traktuotas tarsi nepagrindinis, ir pats muzikantas po nuosaikaus „seto“ aiškiai nerodė noro grįžti bisui, labiau nekantravo išgirsti Trio nei troško pasimėgauti buvimu scenoje, tačiau tokiam nelygiavertiškumui muzikinių prielaidų nebuvo. Žinoma, antroje dalyje laukė retesnis, išties prašmatnus koncertas, tačiau susirinkusi publika itin vertina prasmingą, argumentuotą, sąžiningą ir gražų muzikavimą, kokiu pasidalino lietuvių muzikas.

Arnas spontaniškai sukūrė dvi stambias kompozicijas – labai skirtingas, pagrįstas įvairiomis intonacinėmis bei ritminėmis idėjomis, nuotaikomis ir tempais, tačiau kartu ir giminiškas, sudarančias darnų diptiką, mat abi pasižymėjo panašia kalba, smarkiai paveikta XX a. akademinės muzikos, tolygiai išlaikytu garsinio pasakojimo intensyvumu ir stulbinamu, gana retai momentinėje kūryboje girdimu nuoseklumu. Švari akustika ir nuostabus instrumentas „Organum“ salėje sudaro aplinkybes pianistui puikuotis savo technikos privalumais, ir Mikalkėnas tuo išmintingai pasinaudojo, ryškiai atskleisdamas dvi išskirtinai meistriškai įvaldytas aukščiausio virtuoziškumo rūšis – ritmo ir dinamikos.

Solo formatas atlaidus ritminiams netikslumams ar sąmoningam manipuliavimui laiku, bet šis pianistas, būdamas taip pat ir labai geras būgnininkas, preciziškai plėtojo ritmines linijas, smulkindamas, stambindamas vertes, perkeldamas akcentus ir mėgaudamasis kombinacijų įvairove takto ribose. Dinaminė skalė – nors nelabai plati (palyginus, sakykime, su klasikos pianistais), bet labai gerai pasverta ir veikianti tiek horizontaliai, kai intensyvėja ar slūgsta bendra muzikinio pasakojimo linija, tiek vertikaliai, kai vienas nuo kito atskiriami polifoniniai sluoksniai. Kiekvienas daugiabalsio audinio segmentas buvo išplėtotas, kiekvienas pobalsis turėjo aiškų piešinį, joks muzikinės „žaliavos“ trupinėlis nebuvo įmestas be paskirties. Ir visas tas logikos, virtuoziškos kontrolės bei tikslumo fontanas alsavo galingomis emocijomis ir jaudino. Tad publika nuoširdžiai norėjo biso, tačiau jo nepešė, nes tas didysis įvykis, kaip žinome, laukė netrukus.

Joe Morrisas, Williamas Parkeris ir Hamidas Drake’as sėdo prie savo instrumentų, ir „Organum“ kamerinė erdvė tiesiog pradingo. Laikas ištirpo, visa tapo garsu... Vos tik mano smegenys atrado keletą būdvardžių Morriso gitaros pasažams, Parkerio antgamtiniam kontraboso stryko judesiui ir Drake’o būgnų nepailstamumui, kai staiga viskas vėl pasikeitė – būgnų bopinį lėkimą perlaužė visai kito pobūdžio dūžių tirados, paskui vėl, ir vėl... Atrodė, gali kone pamatyti, kai vieno ar kito muzikanto galva sušvinta nauju pasiūlymu, ir jie tiesiog skrieja, gaudydami tas kibirkštis, nešami įkvėpimo, o mes liekame kėdėse sukaustyti ir apstulbinti tokio vešlumo... Iš jo staiga patenkame į kitą magišką sferą, kurioje Parkeris groja fleita, po to – zurna, o kontrabosą perima Morrisas. Ir galiausiai išgirstame naują unikalią formaciją – kvartetą, kuriame kartu su svečiais pasirodo Liudas Mockūnas. Jo pirmas saksofonu iškuždėtas impulsas nejučia išauga į intensyvų, kaitų ir kaitrų pasakojimą, kurio liudininkai klausosi užgniaužę kvapą.

Tai buvo išskirtinės kokybės vakaras, unikalus patyrimas ir viena šlovingiausių „Improdimensijos“ akimirkų per visą jos gyvavimą. Nors kaip kritikė, žinoma, turiu akstiną paburbėti: kai trečią kartą gyvenime pasitaiko išgirsti Williamą Parkerį, norisi pasisotinti tuo, kaip jis kalba kontrabosu, nes tokio lygio šio instrumento meistrų pasaulyje tėra keli, o būtent tokio braižo – jis vienintelis. Tačiau kūrėjai negali įsisprausti į vieną vaidmenį tik todėl, kad vietinė publika jų negali pasiklausyti dažniau: savo sumanymus ir energiją jie ištransliuoja įvairiomis formomis, ir mums belieka pasikliauti jų pasirinkimais ir meniniais instinktais.

Jeigu dabar pasiektas toks elitinis lygis, ko turėtume tikėtis iš šio ciklo ateityje? O ji nutiks visai netrukus: Vilniaus džiazo festivalyje „Improdimensijai“ skirtas atidarymo vakaras.