Pianistai

Praėjusį savaitgalį nuskambėjo paskutiniai IX Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso akordai. Tai seniausias tradicijas puoselėjantis ir didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Lietuvos konkursas, kuriame kaskart varžosi gausus itin ryškių atlikėjų būrys iš viso pasaulio.

Pianistų konkurso perklausos vyko rugsėjo 16–23 dienomis. Per pirmuosius du turus atlikėjai skambino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje. Finalinis konkurso etapas vyko Nacionalinėje filharmonijoje. Pianistus vertino solidi komisija: Mūza Rubackytė (Prancūzija, Lietuva), Zbignevas Ibelgauptas (Lietuva), Ivari Ilja (Estija), Sergejus Osokinas (Latvija), Cezary Saneckis (Lenkija), Erikas T. Tawaststjerna (Suomija). Žiuri darbui vadovavo Rolandas Krügeris (Vokietija).

Pirmame konkurso ture tarp 25 dalyvių iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Graikijos, Vengrijos, Kroatijos, Japonijos, Pietų Korėjos bei Ekvadoro Lietuvai atstovavo net dešimt pianistų. Į antrąjį turą pateko 16 atlikėjų, iš kurių devyni lietuviai. Konkurso finale, kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Barkausko, varžėsi geriausiai konkurse pasirodę pianistai: Simonas Poška (Lietuva), Muzaffaras Muidinovas (Vokietija), Tsuzumi Namikawa (Japonija), Kasparas Mikužis (Lietuva), Jinhyungas Parkas (Pietų Korėja) ir Elžbieta Liepa Dvarionaitė (Lietuva).

Konkurso laurus – pirmąją premiją (10 000 Eur), specialųjį prizą už Čiurlionio Fugos b-moll atlikimą ir visą pluoštą koncertinių pasiūlymų susižėrė Jinhyungas Parkas. Antroji premija (5000 Eur) atiteko Simonui Poškai. Trečiają (3000 Eur) pelnė Kasparas Mikužis. Konkurso diplomais (po 1000 Eur) apdovanoti Muzaffaras Muidinovas, Tsuzumi Namikawa ir Elžbieta Liepa Dvarionaitė.

Konkurso nuostatai įpareigoja parengti išties didelį ir įvairų repertuarą. Dviejų pirmųjų turų, neskaičiuojant finalinio koncerto su orkestru apimties, muzikos trukmė viršija 90 minučių. Pirmame ture konkurso dalyvio pasirengimas vertinamas pagal aiškiai reglamentuotos programos reikalavimus, o antrajame repertuaro pasirinkimas kur kas platesnis ir laisvesnis, atlikėjas turi daugiau galimybių jį sudaryti savo nuožiūra.

Bendras konkurso lygis buvo išties aukštas. Vienas įsimintiniausių – japonės Tsuzumi Namikawos skambinimas antrame ture (pirmojo pasirodymo išgirsti neteko). Išskirtinis fortepijono garso formavimas, tobulas, laisvas, natūralus instrumento valdymas ir kūrybingas bei intelektualus muzikavimas neleido abejoti, kad klausomės būsimos finalininkės. Pianistė itin įtaigiai pristatė lenkiškos ir lietuviškos muzikos mozaiką: virtuoziškai ir elegantiškai skambino Karolio Szymanowskio, Gražynos Bacewicz ir Fryderyko Chopino kūrinius, subtiliai ir trapiai – Čiurlionio preliudus bei Kęstučio Bieliuko „Pastoralę“. Aukščiausią atlikimo kokybę, meninę brandą bei pianistinį meistriškumą japonė demonstravo ir finale, interpretuodama Chopino Koncertą fortepijonui e-moll. Instrumento skambesio raiška ir spalvinės gamos įvairovė, virtuoziškas ir natūralus skambinimas papirko didelę dalį publikos. Namikawos (ne)pelnytas įvertinimas diplomu, neskiriant jai laureatės vardo, sukėlė bene daugiausia publikos emocijų paskelbus rezultatus.

Konkurso nugalėtojo Jinhyungo Parko iš Pietų Korėjos muzikavimas jau pirmame ture užbūrė publiką ir tapo aiškia paraiška į konkurso lyderio poziciją. Atskirą įvertinimą ir specialųjį prizą laimėjo antrame ture Parko įspūdingai išauginta Čiurlionio Fuga b-moll. Tiesa, Čiurlionio Preliudas Fis-dur paliko keisto „užsižaidimo laiku“ įspūdį, tačiau bendro vaizdo nesugadino. Stulbinantis Ferenco Liszto Sonatos h-moll virtuoziškumas, sceninė charizma, Ludwigo van Beethoveno Ketvirtojo koncerto formos valdymas, skambinimo ekspresija, fortepijono tembrų ir spalvų įvairovė pranoko konkurentus ir lėmė triuškinančią pianisto sėkmę konkurse. 

Antrosios premijos laureatas Simonas Poška taip pat nuo pirmo turo nuosekliai kūrė vieno iš konkurso favoritų įspūdį. Artistiškas, charizmatiškas, net kiek ekscentriškas pianistas iškart sužavėjo Johanno Sebastiano Bacho fugos plėtote, jos vargonine interpretacija. Beethoveno sonatoje buvo juntama ekspresyvi smulkiausių motyvų raiška ir iškalbingas harmoninės struktūros perteikimas. Antrame ture ryškų įspūdį padarė jo interpretuojama Olivier Messiaeno pjesė „Dvasios džiaugsmo žvilgsnis“ iš „Dvidešimties žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“, prasmingai ir solidžiai atliktas Césaro Francko Preliudo, choralo ir fugos ciklas. Šie sudėtingi įvairių epochų ir skirtingos stilistikos polifoniniai opusai, sykiu su Čiurlionio fuga atlikti dvasingai, pakylėtai ir įtaigiai, įrodė Pošką esant plataus užmojo, galingo skambesio polifonistą. Finale pianisto skambintas Roberto Schumanno fortepijoninis koncertas a-moll nuskambėjo stabiliai ir užtikrintai, nors vietomis trūko kiek raiškesnio skambesio, geriau subalansuoto solisto ir orkestro dialogo, fortepijono partija tarpais skendo orkestro faktūroje.

Trečią vietą pelnė Kasparas Mikužis, studijuojantis Londono Karališkosios akademijos magistrantūroje. Pianistas konkurse darė ryškaus, virtuoziško, disciplinuoto, greitos reakcijos, plataus spektro muziko įspūdį. Finale jo atliktas Beethoveno Trečiasis koncertas c-moll skambėjo raiškiai, valingai, vykęs kūrinio pasirinkimas puikiai atskleidė pianisto atlikėjo savybes.

Elžbieta Liepa Dvarionaitė antrame ture sužibėjo įtaigiai interpretuodama Dmitrijaus Šostakovičiaus pjeses iš 24 Preliudų, op. 34. Šmaikščių miniatiūrų vėrinys po visos perklausų dienos (Dvarionaitės pasirodymo numeris buvo paskutinis – 25-tas) skambėjo gaiviai ir intriguojamai. Įtikinanti ir brandi buvo Schumano Humoreskos B-dur traktuotė. Pianistė valingai, profesionaliai vedė klausytojus Schumanno fantazijų labirintais. Deja, konkurso finale Dvarionaitei, atrodo, nebeužteko dvasinių, galbūt ir fizinių jėgų. Jos interpretuotam Chopino Koncertui e-moll pritrūko skambesio raiškos, kūrybinio polėkio ir charizmos.

Muzaffaras Muidinovas (Vokietija), pirmuose turuose demonstravęs brandų muzikavimą, puikiai formuojamą ir valdomą garsą, grojęs solidžiai ir nepriekaištingai, finale, regis, prarado savitvardą, paleido iš rankų situacijos kontrolę: sunkiai sekėsi suvaldyti sudėtingą Johanneso Brahmso Koncerto formą, pylėsi netikslumai ir teksto klaidos. Sunku pasakyti, kokios priežastys lėmė nesėkmingą Muidinovo pasirodymą, tačiau tai neišvengiamai nustūmė pianistą nuo laureatų pakylos. Kartėlį iš dalies kompensavo internetu balsavusios publikos simpatijų prizas.

Iš pianistų, neperžengusių finalo slenksčio, norisi paminėti Keiichiro Ikebe (Japonija) virtuoziškumą ir puikų garso valdymą, šarmingą italo Lorenzo Mazzolos pasirodymą, intelektualų Jono Šopos skambinimą, ambicingas Anastasijos Šumskaitės ir Simono Mikniaus atliktų kūrinių traktuotes bei ryškų jauniausio konkurso dalyvio Povilo Norkūno, dar besimokančio M.K. Čiurlionio menų mokykloje, grojimą.

Šių metų konkursas, sukėlęs daug emocijų, kūrybinio įkvėpimo bei entuziazmo dalyviams ir klausytojams, baigėsi. Naujų talentų skrydžio lauksime jubiliejiniame dešimtajame konkurse 2027 metais.

Vargonininkų konkurso apžvalga – kitame numeryje.