Mums reikės daugiau Szymanowskio!

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), vadovaujamas vyriausiojo dirigento ir meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus, kūrybinės veiklos 35-ąjį sezoną rugsėjo 28 d. pradės lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio trijų veiksmų operos „Karalius Rogeris“ koncertiniu atlikimu. Poetinio simbolizmo prisodrintas kūrinys, užburiantis garsine raiška, kuria įprasmintas daugiaklodis prasminis turinys, apimantis skirtingų religijų, priešingų nuostatų ir oponuojančių ideologijų atstovų vidinį ir išorinį konfliktą, jų susitikimo dramą, klausytoją kviečia mąstyti, aiškintis, kas slypi už žodžių, garsuose, jų nuvilnijančiame aidėjime. Laukdami kūrinio atlikimo Nacionalinėje filharmonijoje kalbamės su vieną pagrindinių veikėjų – Karalienę Roksaną – gyvuoti įkvėpsiančia operos soliste Lauryna Bendžiūnaite.

Szymanowskio operos „Karalius Rogeris“ premjera įvyko 1926-aisiais Varšuvoje, tad jau greitai bus minimas kūrinio šimtmetis. Lietuvoje ši opera pirmą kartą publikai pristatyta tik šiemet – Pažaislio muzikos festivalį vainikavusio uždarymo koncerte rugpjūčio 27-ąją, koncertiniu atlikimu. Nors pripažįstama, kad Szymanowskio veikalas nepakankamai įvertintas, daugelis žinovų „Karalių Rogerį“ vadina didžiu atradimu. Jų vertinimu, ši opera – tobulas pasirinkimas tiems, kurie nėra gyvai susidūrę su šio žanro kūriniais. Lauryna, praskleiskite tą mistiško viduramžiškosios Sicilijos pasaulio, kuriame ir vyksta „Karaliaus Rogerio“ istorija, uždangą. Jūsų pajauta, kokia ši opera?

Tai viena iš trijų Szymanowskio parašytų operų – opera-misterija. Gaila, kad istorinis karalius Rogeris ir jo progresyvi politika operoje atspindėta gana blausiai. Kūrinyje dėmesys sutelktas į jo vidinį pasaulį, pasirinkimų priešpriešas: jausmai ar protas, kūniški vyliai ar dvasingumas. Karalienė Roksana sugeba įtikinti Rogerį išklausyti Piemenį, kurio išpažįstamos tiesos kertasi su Sicilijoje dominuojančios religijos dogmomis. Piemuo suimtas, jam gresia mirties bausmė. Karalius Rogeris sutinka išgirsti kaltinamąjį ir išvysta jo virsmą į Dionisą – ekstazės, vyno dievą. Priešingai nei Roksana, Rogeris netampa Piemens sekėju, bet gieda himną tekančiai saulei ir sveikina šio pasaulio įvairovę jos šviesoje.

Per operos koncertinį atlikimą įkūnysite karalienę Roksaną. Kas ji, jūsų Roksana, kokia jos drama, įprasminta muzikos kalbà?

Roksana operoje įkūnija jutiminį pradą, ji yra teisingumo, moteriškos intuicijos ir įtikinėjimo galios apraiška. Roksanos partija parašyta aukštoje tesitūroje, tačiau labai patogiai ir protingai. Jos staigi emocijų kaita tiksliai ir taikliai perteikiama muzika, kartais pasikeitimai tokie netikėti, jog prireiks kelių gilesnių įkvėpimų, kad publika suprastų – mes vis dar besitęsiančiame momente. Ji – moteris ir jai būdinga viskas, kas telpa šiame žodyje.

Jūsų manymu, ko ir kaip Szymanowskio „Karalius Rogeris“ muzikiniu ir psichologiniu požiūriu labiausiai pareikalaus iš jūsų? Ko suteiks jums bei klausytojams? 

Pasaulyje, kuriame Vakarų kultūra ir islamas vėl užima priešiškas pozicijas, šis XII a. skirtingų kultūrų bendradarbiavimo, tolerancijos pavyzdys itin sveikintinas. Tai pagrindinė šio kūrinio žinutė. Muzikinė kūrinio kalbà sudėtinga, tiršta orkestruotė. Ne iš karto radau Roksanai tinkamą raktą.

Szymanowskis yra kilęs iš labai turtingos šeimos, tai leido jam studijuoti Varšuvoje ir Vienoje, taip pat daug keliauti Afrikoje ir ilgai reziduoti Sicilijoje, kur visa aplinka darė milžinišką įtaką jo kūrybai. Tai geriausiai atsispindi Roksanos partijoje, prisodrintoje arabiškų intonacijų ir netikėtų melodinių vingių. Gerai, kad kartą išmokusi tuos sudėtingus viražus, jų niekada nepamirši. Klausytojui opera yra tikra dovana: neilga, apie pusantros valandos, veiksmas plėtojasi milžinišku greičiu. Sakyčiau, publika liks alkana, mums ateityje reikės daugiau Szymanowskio!

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras „Karaliaus Rogerio“ koncertiniu atlikimu pradeda 35-ąjį sezoną. Lauryna, visų patirčių su LVSO kontekste ko palinkėtumėte šiam orkestrui?

Tai – mano namai, mano pradžia. Tad mano palinkėjimas orkestrui – be paliovos būti, visada laukti, žavėti, auklėti ir auginti.  

Atskleiskite, kokia muzikinė veikla jūsų laukia 2023–2024 metais.

Koncertinis sezonas prasidėjo repetuojant Liublianos filharmonijoje Felixo Mendelssohno Antrąją simfoniją-kantatą B-dur „Lobgesang“ („Šlovinimo himnas“). Tai buvo pasiruošimas festivaliui „Anima Mundi“ Pizoje, o dar ir geriausios koncertų salės Slovėnijoje „apšildymas“ pasirodymams, kurie įvyks 2025-aisiais. Trumpam sugrįžau namo, persikroviau lagaminus, pasitikau sūnaus antruosius mokslo metus (gelbėkit!), ir tolimas skrydis į Tokiją. Atvykstu į „Karalių Rogerį“ tiesiai po Mendelssohno „Šlovinimo himno“ ir 42-osios Psalmės „Kaip elnė ilgisi“ su Kioi kameriniu orkestru Japonijoje.

Manęs laukia labai gražus koncertinis sezonas, reikia tik įsikibti ir išsilaikyti keičiantis miestams ir repertuarui. Yra keli kūriniai, dėl kurių jau nemiegu: Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“ Karališkojoje „Concertgebouw“ salėje Amsterdame ir Gustavo Mahlerio Aštuntoji simfonija su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Labai tikiuosi, kad suveiks „prisišauktitas“ ir Roksaną dainuosiu ne tik koncertiniu variantu... Taip pat mes vėl „žaibuosime“ (#žaibopera) su pajūrio vaikais, kurdami Snappy operas. Tikrai reikia stipriai įsikibti.

Koks būtų jūsų linkėjimas, kvietimas įkvėpti meno patirčių?

Pizos miestas iš turistų, atvykstančių pamatyti bokštą ir aplankyti viso Camposanto, kas dieną surenka bent 30 000 eurų už pasinaudojimą WC. Tai metai po metų finansuoja festivalį. Juk kartais sudėtingiems ir dideliems dalykams yra labai paprastas sprendimas. Toks mano šių metų moto (šypteli).