In memoriam valtornininkui Alfredui Račkauskui

Tą valandą, kai laidojo iki šiol geriausią Lietuvos valtornininką Alfredą Račkauską, spaudos konferencijoje nuskambėjo sakinys apie „puikią darbinę atmosferą“ kolektyve, o ne apie pagarbą Išėjusiajam... Mus palieka ne šiaip muzikantai, bet tie, kurie pokariu įprasmino savo talentą, išmintį ir patirtį, ją perėmę iš nepriklausomos Lietuvos laikų. Valtornininkas Alfredas Račkauskas mokėsi pas Alfonsą Baužinską – Klaipėdos muzikos mokyklos, čekų noneto, Juozo Pakalnio muzikinių tradicijų tęsėją, buvo vienas talentingiausių jo mokinių. Pirmuosius žingsnius scenoje žengė palaikomas teatre grojusio tėvo Juliaus.

Račkauskas 1963 m. baigė Valstybinę konservatoriją ir iki pelnyto poilsio buvo Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro valtornų grupės koncertmeisteris. Taip pat dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Pradėjęs groti Nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre Alfredas greitai atsiskleidė. Gerai pamenu, kaip skambant Piotro Čaikovskio ar Johanneso Brahmso simfonijoms įsitempę laukdavome: ar kas „gaudys kiksą“, ar gros naujas jaunas muzikantas! Pagaliau suskambo ypatingas valtornos tembras, raiškiai atliekami techniniai pasažai. Ar tai būtų Mahlerio Trečioji, ar Čaikovskio, Brahmso, Wagnerio, Strausso ir kitų autorių muzika – Alfredo valtorna skambėjo raiškiai, muzikaliai, galop klausytojus tais dešimtmečiais įtikinusi instrumento skambesio grožiu, techninių galimybių įvairove ir muzikos perteikimo garantija. Valtornai orkestre jis įteisino puikaus tembro, ryškaus instrumento-melodisto statusą. Atsakingais momentais net ir į pensiją išėjusį Račkauską orkestrai kviesdavo pagroti. 

Žemiškąjį gyvenimą paskui Augustiną Armoną, Juozą Slankauską paliko jau trečias žinomo Filharmonijos pučiamųjų kvinteto narys Alfredas Račkauskas. Jų kolektyvas gyvavo net ketvirtį amžiaus (1966–1990), nuo pat pradžios aktyviai įsitraukęs į Lietuvos muzikinį gyvenimą. 1966 m. Filharmonijos salėje įvyko pirmas reikšmingas pučiamųjų kvinteto pasirodymas muzikos festivalyje, vėliau surengta daugybė gastrolių. Geležinė uždanga mus skyrė nuo Vakarų pasaulio, tačiau ansamblis dalyvavo įvairiuose renginiuose buvusiose „socialistinėse“ šalyse Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje. Pučiamųjų kvintetas rengė įrašus, grodavo radijo laidose ir televizijos eteryje, mokyklose vykstančiuose edukaciniuose koncertuose. Kvintetas į plokšteles įrašė įvairių autorių kūrinius: Makso Lauriškaus siuitą „Iš Lietuvos“, Abelio Klenickio, Vytauto Jurgučio kvintetus, Algimanto Bražinsko Kvintetą Nr. 1, Paulo Hindemitho „Kleine Kammermusik“, op. 24, Nr. 2, ir kitus. Buvo atlikti kone visi nauji lietuvių kompozitorių kūriniai pučiamiesiems.

Alfredas Račkauskas su pianiste Saule Eidukonyte ne tik paliko naujų, originalių lietuvių kompozitorių kūrinių valtornai ir fortepijonui įrašų, bet ir pratęsė valtornininkų giją. Sūnus Julius ir jo vaikai tęsia muzikų kelią. Tegul neužželia šio puikaus muzikanto atminimas...

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė