Vienas tembras – gausybė spalvų

Šiais metais Vilniaus festivalis klausytojus kviečia į dešimt skirtingų muzikinės odisėjos etapų, kurių kiekvienas tampa ir dovana Vilniaus 700-ajam gimtadieniui. Birželio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambėjo aštuntoji „odisėjos“ dalis, subūrusi violončelių muzikos mylėtojus. Scenoje jėgas suvienijo du homogeninės sudėties ansambliai – „Polish Cello Quartet“ ir „Cello Club“.

Koncertą pradėjo svečiai iš Lenkijos (Tomaszas Darochas, Wojciechas Fudala, Krzysztofas Karpeta ir Adamas Krzeszowiecas) – keturių violončelių kolektyvas, savo pasirodymuose siekiantis išreikšti instrumento skambesio originalumą. Verta paminėti, kad monotembriniam ansambliui, gyvuojančiam jau dvyliktus metus, ne mažiau svarbus narių lygiavertiškumo principas, todėl pirmosios violončelės pozicija per koncertą keičiama ne kartą. Panašią rotaciją galima buvo išvysti bei išgirsti ir Vilniaus scenoje, o šis sprendimas kolektyvui išties suteikė vis kitokį skambesį, taip pat nuolatinio atsinaujinimo įspūdžiu traukė klausytojus.

Pirmasis to vakaro kūrinys – belgų kompozitoriaus Prospero van Eechaute’o „Pièce sonate“, op. 9, – pradžioje pavieniui, o vėliau bendromis violončelininkų jėgomis tartum smulkiais potėpiais kūrė vientisą muzikinį paveikslą su pasigirstančiais neoimpresionistinių fantazijų motyvais. Nors kompozicija žavėjo kontrastingomis nuotaikomis bei Maurice’o Ravelio citatomis, labiau ausį džiugino atlikėjų dėmesingumas garso skambesiui: nuo pirmojo, vos girdimo violončelės „šnabždesio“ išgavimo iki laipsniško pokulminacinio sugrįžimo į švelnų muzikinį būvį. Vėliau kvartetas atliko vokiečių kompozitoriaus Wilhelmo Fitzenhageno „Koncertinį valsą“, op. 31, prabilusį kitokia kalba bei tikslu – opusas veikiau buvo skirtas muzikinės pramogos belaukiantiems nei vertinantiems mąslų pasinėrimą į „čia ir dabar“. Saikingas jausmingumas, vietomis peraugantis į dramatiškumą, atlikėjų šypsenos bei žaismė (ypač pizzicato fragmentuose) sulaukė ir kur kas gausesnių auditorijos aplodismentų.

Visas kompozicijas tarsi sujungė pirmą koncerto dalį užbaigusios lenkų kompozitoriaus ir violončelininko Kazimierzo Wiłkomirskio „Baladė ir Rapsodija“. Baladės muzika, artima tiek impresionistinei, tiek romantinei kalbai, kūrė skirtingus vaizdinius, pasitelkiant lenkų liaudies melodijas ar šokių ritmus. Interpretacijoje atlikėjų dėmesį labiausiai prikaustė besikartojantis laidotuvių maršo motyvas, kaskart neprarasdavęs jautrios raiškos. Lyrika ir dramatiškumu dvelkusi Baladė padarė kiek stipresnį įspūdį nei energingoji Rapsodija. Aplodismentų gausa po lenkų muzikų pasirodymo liudijo neabejotiną atlikėjų meistriškumą. „Netikėta“, – pasigirdo tylūs šnabždesiai salėje, kai kvartetas paskelbė bisui atliksiantis Fryderyko Chopino žymųjį Noktiurną, op. 9 Nr. 2, aranžuotą keturioms violončelėms. Maloniai nustebino ne tik kompozicijos pasirinkimas, bet ir nuosaikiai romantiška jos interpretacija, nuskambėjusi šopeniškai – subtiliai ir be perdėto patoso.

Po pertraukos scenoje pasirodė lietuvių violončelių kvintetas „Cello Club“ (Povilas Jacunskas, Arnas Kmieliauskas, Evaldas Petkus, Rokas Vaitkevičius, Domas Jakštas), taip pat besivadovaujantis demokratiniu principu ir pasirodymais nuolat siekiantis laisvės bei nevaržomo kūrybiškumo. Dėl šios priežasties nuo pat susikūrimo 2020 m. ansamblis repertuaro nevengia pildyti tiek akademinės, tiek populiariosios muzikos žanrais ir skatina šiuolaikinius kompozitorius kurti veikalus specialiai jų kolektyvui.  

Pirmasis „Cello Club“ atliktas opusas ryškiai išsiskyrė programoje ir, sakyčiau, tą vakarą nuskambėjo stipriausiai. Ryškiai emocingas, energingas ir įtraukiantis Anatolijaus Šenderovo „Giesmė ir šokis“, vienas populiariausių autoriaus opusų, prikaustė dėmesį ir tuo, kad jo aranžuotė būtent tokiai atlikėjų sudėčiai skambėjo pirmą kartą. „Cello Club“ ansamblio buvo dėmesingai išklausyti meditatyviojo giesmės prado garsai, įtaigus judėjimas kulminacijos link, kai šokis reikalavo tikslios ritmikos, garsios dinamikos, akcentų, riksmų, perkusijos ir netgi garsaus treptelėjimo. Pabaigoje, muzikai sugrįžus į pradinę sakralią būseną, silpnam violončelės balsui pamažu išnykus ir atlikėjams mėgaujantis keliomis tylos akimirkomis, dingtelėjo mintis, kad būtent toks perėjimas prie kitos kompozicijos būtų idealus. Tačiau tylą nustelbė garsūs plojimai.

Netrukus pasigirdusi postminimalistinė Maxo Richterio kompozicija „On the Nature of  Daylight“ („Apie šviesos prigimtį“) laipsniškai besikeičiančiomis violončelių melodinėmis linijomis sugrąžino į rimties būseną, nors ypatingo artistiškumo, būdingo ankstesnei kompozicijai, iš atlikėjų nereikalauta. Vis dėlto svarbiausias šio opuso tikslas buvo įgyvendintas – apgaulingai paprastomis šviesos paieškomis klausytojų širdis pavyko suvirpinti, o tai ne vien kompozitoriaus, bet ir atlikėjų, puikiai perteikusių muzikos jautrumą, nuopelnas.

Koncertą vainikavęs garsaus amerikiečių minimalisto Philipo Glasso veikalas „Symphony for eight“ („Simfonija aštuoniems“, Simfonijos Nr. 3 trečios dalies aranžuotė violončelių oktetui) abu violončelininkų kolektyvus sėkmingai sujungė į harmoningą ansamblį, organiškai sulipdydamas atskirus sluoksnius į vienį. Kita vertus, nepaisant preciziško atlikimo, emociškai neutrali amerikietiško minimalizmo muzikos stilistika pasirodė kiek svetima viso spalvingo ir emocingo koncerto kontekste.

Išties, spalvų paletės įvairovė tą vakarą stebino, nepaisant to, kad girdėjome tik vieno, violončelės, tembro sąskambius. Abu ansambliai pasiūlė svarbią lygiavertiškumo idėją, kurią atliepė ir pasirinktos kompozicijos. Nuostabu, kad muzika savo abstrakčia kalba geba universaliai artikuliuoti panašias idėjas – priminti bendražmogiškumo sampratą, kurti stiprų bendrumo jausmą.