Muzika, įkūnijusi skausmą

Tuskulėnų memoriale tęsėsi festivalio „Muzika Vilniui“ kompozitorių pasirodymai, įgarsinant sostinės erdves. Dabar Vokietijoje gyvenanti ukrainiečių kompozitorė Anna Koršun birželio 3 d. savo kūriniui pasirinko Tuskulėnų memorialą, kitą kūrinį birželio 4 d. pristatė Rotušėje.

Gimusi Donecke, Koršun studijavo kūrybą Kijive, vėliau Miunchene, Moritzo Eggerto klasėje, buvo „Solitude“ akademijos Štutgarte stipendininkė. Bendraudama su šokio, teatro trupėmis, literatais ji kuria garso kompozicijas, peizažus, instaliacijas vokalui arba tiesiog balsui, įvairiems instrumentų deriniams, akustiniams objektams. Kompozitorė dėsto Amsterdamo konservatorijoje, tarptautiniuose kursuose. Jos kūriniai skamba įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose, ji bendradarbiauja su „Neue Vocalsolisten Stuttgart“, „Ensemble Modern“, „AskoSchönberg“, „Camerata Silesia“ ir kitais kolektyvais. 

Įvairūs garso šaltiniai Koršun padeda kurti tam tikrą atmosferą. Pavyzdžiui, fortepijoninis kvintetas „Isoastaisie“ (2011) sukuria, sakytum, geologinį garso skambėjimą: kažkur, supamas litosferos, plūduriuoja Žemės kūnas. Kompozitorė geba išlaikyti įtampą tarp fortepijono ir styginių. Pastarųjų metų jos kūriniams būdingas kažkieno įvardytas „lėtumo tyrinėjimas“. „Gaudeamus“ premijai pateikta jos muzika 2014 m. stipriai paveikė konkurso žiuri.

Du Vilniuje atlikti kūriniai patvirtino minėtą kūrybos kryptį. „Pirmą kartą atvykusi į Vilnių apžiūrėjau nemažai erdvių ir senamiestyje, ir naujuose rajonuose. Stengiausi rasti vietą, kuri tiktų mano stilistikai, kur garsas galėtų skambėti įdomiai, įprasmintų gilesnę idėją. Džiaugiausi galėdama dalyvauti projekte „Muzika Vilniui“. Premjerinis kūrinys liks skambėti pasirinktame objekte ir pasaulyje pasklis per mano kūrybą“, – kalbėjo Koršun. 

„Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas jungia kelias visiškai skirtingas epochas – didingą praeitį ir vykdytų nusikaltimų pėdsakus. Ši teritorija priklausė XVI a. įkurtam ir karališkąjį statusą turėjusiam Tuskulėnų dvarui. Iki XIX a. vidurio nepaprastai puošnūs klasicizmo stiliaus dvaro rūmai klestėjo kaip vienas iš Vilniaus kultūros židinių“, – ekskursijoje gidai atvėrė reikšmingą vietą, kurioje netrukus skambės muzika. Puikus sumanymas rengti ekskursijas prieš koncertą ir klausytojams parodyti naujojo kūrinio kontekstą.

Klausytojai erdviu ratu apsupo po didžiuliu požeminio memorialo kupolu sustingusius violončelininkus. Koplyčia-kolumbariumas, simbolizuojantis aukų atminimą, prisipildė unisono transformacijų. Sunkiai nusakoma jų vaivorykštė išsiliejo bauginančiame, tarsi bombonešių, kauksme. Buvo girdėti dūsavimai, ašaros, aimanos. Klausytojai atsipalaidavo tik aidui nutilus.

„Kurdama kūrinį „Spettri“ („Dvasios“) didžiausią dėmesį skyriau akustikai ir garsų išsiskleidimui koplyčios-kolumbariumo erdvėje. Šis kūrinys – dar viena „garso būtis“. Kaip ir visa mano muzika“, – sakė autorė susitikime su klausytojais po įtaigaus kūrinio atlikimo – puikiai grojo „Cello Club“: Arnas Kmieliauskas, Povilas Jacunskas, Rokas Vaitkevičius, Domas Jakštas, Evaldas Petkus.

Antrasis kūrinys – „In the Cage“ („Narve“) – Vilniaus rotušėje taip pat prikaustė klausytojų dėmesį. „LENsemble Vilnius“ (Lietuvos ansamblių tinklas, vadovas Vykintas Baltakas) atlikėjai, šiuokart styginių kvartetas – Lora Kmieliauskaitė, Ingrida Rupaitė, Monika Kiknadzė, Arnas Kmieliauskas, – garso partitūrą pripildė ne tik savo instrumentų tembro. Įvairius neįprastus sąskambius kūrė taurės su vandeniu, strykais įgarsinamos kvadratinio narvo, kuriame buvo „įkalinti“ muzikantai, grotos. Gal kiek per ilgai buvo žaidžiama tyla, laukiama ekspresyvesnio proveržio, tačiau visa tai – paveiku.

Kompozitorė teigė, kad „In the Cage“, prasidedantį nežmonišku riksmu, ji sukūrė Rusijai įsiveržus į Ukrainą. „Kompozicija nekuria konkretaus naratyvo, bet mane apėmusios emocijos kūrinyje atsispindi“, – sakė autorė.